Žydų gelbėtojai
Iš Rosian Zerner laiško
apie Lidiją Golubovienę(Fugalevičiūtę)
Lida buvo giliai tikinti. Kai ji su manimi, šešerių metų vaiku, skubėjo per užšalusią upę pas daktarą, atsisakė pagalbos ir bet kokio atlygio, netgi kad padengtų išlaidas. „Darau Dievo darbą“, – sakė mano motinai. Ir kas su tuo nesutiktų? Man ir, esu tikra, kitiems ji buvo palaimos šaltinis ir reto tyrumo siela.
Prisimenu jos rūpestingumą, kurį ji dalijo visiems ją aplankiusiems – ar tai būtų žydas, ar kurčnebylis, ar rusas, ar vokietis. Kupina meilės ir orumo, dėl jų ji rizikavo gyvybe. Tai buvo neįprasta moteris, gyvenusi neįprastais laikais, sugebėjusi įveikti siaubą ir sukurti gerumo ir užuojautos erdvę. Aš klausydavausi jos grojant pianinu, mokydavausi šokti ir visada žinodavau, kad ji mane apkabins ir pabučiuos. Mūsų santykiai buvo ypač šilti. Dabar aš suprantu, kaip ji tuomet rizikavo, ir suvokiu jos tikėjimo jėgą. Ilgą laiką nesugebėjau to padaryti.
Kai grįžau septyniasdešimtaisiais, Lidai buvo blogai. Jai buvo 82 metai, ir užuot buvusi pagerbta vietos žmonių ir okupantų, ji matė, kaip jos žemė draskoma, jai brangūs žmonės vežami į Sibirą...
Ir vis dėlto susitikome taip, lyg ir nebuvome išsiskyrusios. Ji pasisodino mane, tarytum vis dar būčiau vaikas, šalia savęs ir iš šaukštelio maitino mėlynėmis. Pasakė, kad brangiausias jos daiktas yra pianinas, kurį nusipirko, pardavusi drabužius iš mano siuntinių. Glėbesčiavomės, bučiavomės, net verkėme.
apie Lidiją Golubovienę(Fugalevičiūtę)
Lida buvo giliai tikinti. Kai ji su manimi, šešerių metų vaiku, skubėjo per užšalusią upę pas daktarą, atsisakė pagalbos ir bet kokio atlygio, netgi kad padengtų išlaidas. „Darau Dievo darbą“, – sakė mano motinai. Ir kas su tuo nesutiktų? Man ir, esu tikra, kitiems ji buvo palaimos šaltinis ir reto tyrumo siela.
Prisimenu jos rūpestingumą, kurį ji dalijo visiems ją aplankiusiems – ar tai būtų žydas, ar kurčnebylis, ar rusas, ar vokietis. Kupina meilės ir orumo, dėl jų ji rizikavo gyvybe. Tai buvo neįprasta moteris, gyvenusi neįprastais laikais, sugebėjusi įveikti siaubą ir sukurti gerumo ir užuojautos erdvę. Aš klausydavausi jos grojant pianinu, mokydavausi šokti ir visada žinodavau, kad ji mane apkabins ir pabučiuos. Mūsų santykiai buvo ypač šilti. Dabar aš suprantu, kaip ji tuomet rizikavo, ir suvokiu jos tikėjimo jėgą. Ilgą laiką nesugebėjau to padaryti.
Kai grįžau septyniasdešimtaisiais, Lidai buvo blogai. Jai buvo 82 metai, ir užuot buvusi pagerbta vietos žmonių ir okupantų, ji matė, kaip jos žemė draskoma, jai brangūs žmonės vežami į Sibirą...
Ir vis dėlto susitikome taip, lyg ir nebuvome išsiskyrusios. Ji pasisodino mane, tarytum vis dar būčiau vaikas, šalia savęs ir iš šaukštelio maitino mėlynėmis. Pasakė, kad brangiausias jos daiktas yra pianinas, kurį nusipirko, pardavusi drabužius iš mano siuntinių. Glėbesčiavomės, bučiavomės, net verkėme.