Žydų gelbėtojai

       Ūkininkai Jonas Valatkevičius ir Domicėlė Valatkevičienė visą gyvenimą pragyveno Benčiakiemio kaime, Jiezno valsčiuje, Prienų rajone. Jonas Valatkevičius, atlikęs tarnybą Alytaus Ulonų pulke ir Domicėlė Bernatonytė, pabaigusi mokslus Kaišiadorių mergaičių amatų mokykloje, 1933 metais susituokė Jiezno bažnyčioje. Vienas po kito gimė vaikai – Anelė (g. 1934), Pranas (g. 1935), Jonas (g. 1937), Vytautas (g. 1941), Danutė (g. 1944), Juozas (g. 1946). Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, ši jaunų ūkininkų šeima labai rizikavo savo sodyboje slapstydami Mejerį Šadurą.
       Nuo 1924 m. Mejeris Šaduras su savo šeima – žmona Asna Tkač ir vaikais Avramu Chaimu ir Chaja Nechama gyveno Jiezne. Naciams okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui ir žudynėms, Mejerio Šaduro žmona Asna ir vaikai, kaip ir dauguma Jiezno žydų, buvo nužudyti 1941-aisiais. Mejeriui Šadurui pavyko pabėgti. Per visą nacių okupacijos laikotarpį Mejerius Šaduras slapstėsi Aukštadvario, Stakliškių, Užugosčio, Kalvių, Birštono, Namajūnų, Daršūniškio, Viliūnų parapijose. 1992 m. laikraštyje Gimtasis kraštas buvo atspausdinta Mejerio Šaduro sūnaus Iciko Šaduro padėka savo tėvo gelbėtojams Ačiū jums, gerieji žmonės (1992m. sausio 9-15d. Nr.2), kurioje jis vardina keliolika žydų gelbėtojų pavardžių, tarp kurių ir Joną Valatkevičių iš Benčiakiemio kaimo, kur teko slapstytis jo tėvui Mejeriui Šadurui. Šiame rašinyje Icikas Šaduras cituoja ir savo tėvo prisiminimus, kur jis rašo, kad iš Jiezno 1941 metais pabėgo 18 vyrų, o gyvi liko tik keturi: Gordonas, Pučkarnikas, Mogilevičius ir Iciko tėvas Mejeris Šaduras. Penkis kartus Mejeris Šaduras buvo sugautas ir penkis kartus jam pavyko pabėgti: tai vedant šaudyti, tai iš kalėjimo. Du kartus buvo sužeistas. Kartu su Mejeriu Šaduru vienu metu slapstėsi ir kitos šeimos – tai Kalamickų šeima, Šeina Berkmanaitė, kuri po karo ištekėjo už Mejerio Šaduro ir jiems gimė dukra Bliuma ir sūnus Icikas.
       Mejerį Šadurą ir jo šeimą pažinojo daugelis Jiezno apylinkų gyventojų. Kaip prisimena Jono ir Domicėlės Valatkevičių vyriausia dukra Anelė, Benčiakiemio miške Mejeris Šaduras atsirado 1941-ųjų ankstyvą rudenį. Pirmiausia jį gyventojai globojo, kai jis dar buvo miške, vėliau padėjo ir kiti Benčiakiemio ir aplinkinių kaimų gyventojai. Atšalus orams, Jonas ir Domicėlė Valatkevičiai priglaudė Mejerį Šadurą savo sodyboje. Vieta slapstymui buvo dėkinga, vienkiemis maždaug 1 kilometras nuo Benčiakiemio kaimo ir 5 kilometrai nuo Jiezno ir pagrindinių kelių. Kaip prisimena vyriausioji Valatkevičių dukra Anelė, jos tėvų priglaustas vyras slapstėsi namo palėpėje, „ant aukšto“ apie metus. Slapstomo asmens būta šviesaus, išsilavinusio ir pamaldaus. Labiausiai Anelės atmintyje įstrigę pamokos, vyriausius Valatkevičių vaikus Anelę ir Praną jis mokė jidiš kalbos ir rašto, vaikai net buvo kažkiek pramokę. Anelės atmintyje išliko ir slapstomo vyriškio dažnai ir garsiai kalbamos maldos.
       Jono ir Domicėlės Valatkevičių sodyboje įvairiais karo metų laikotarpiais buvo slapstomi ir kiti asmenys, tik jie ilgai neužsibūdavo. Kaip prisimena Valatkevičių dukra Anelė, dažnai užeidavo prieškariu Jiezne gyvenęs Joškė, dvi jo dukras slapstė kiti žmonės. Pabuvęs pora trejetą dienų su maisto ir rūbų atsargomis Joškė iškeliaudavo, jis būdavo tarsi ryšininkas tarp slapstomų asmenų.
       Kai po daugelio metų Domicėlės Valatkevičienės anūkai jos paklausė, ar ji nebijojo taip rizikuoti, Domicėlė atsakiusi labai paprastai ir moteriškai, – Jie taip pat Mamos vaikai... Jeigu reikėtų, norėčiau, kad ir mano vaikais kas nors pasirūpintų...
       Jonas ir Domicėlė Valatkevičiai, nacių okupacijos metais gelbėję Mejerį Šadurą ir kitus Jiezno žydus, 2025 metais apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.