Žydų gelbėtojai

     Varniuose su tėvais ir broliuku gyvenusiai Chajai Rozai Šeraitei buvo keturiolika, kai į 1941-ųjų birželio 22-ąją į Lietuvą įsiveržė nacistinės Vokietijos armija. Jau trečią nacistinės okupacijos dieną Varniuose prasidėjo pogromai. Visus Varnių žydus suvarė į Viešvėnų kaimą. Kartą atrinko 23 jaunus vyrus, nusivarė už tvoros ir sušaudė. Tarp jų buvo ir Rozos tėvas. Vėliau nužudė visus likusius vyrus, senelius ir berniukus, o moteris nuvarė į Geruliuose įsteigtą stovyklą. Ten jau buvo moterų ir vaikų iš kitų Žemaitijos vietovių – Luokės, Salantų, Tverų, Tirkšlių, Laukuvos, Telšių. 1941-ųjų rugpjūčio pabaigoje Gerulių stovykla buvo likviduota. Keletą tūkstančių moterų ir vaikų, išvedė ir padalijo į dvi grupes. Stipresniosioms moterims pareiškė, kad perkelia į Telšius, o kitas ves „pasivaikščioti". Dauguma nutuokė kur – ten, kur iškasti gilūs grioviai... Roza, lyg ką bloga nujausdama, perbėgo į pirmąją grupę, o motina su broliuku liko antrojoje grupėje. „Kai mūsų kolona (apie 500 moterų) judėjo Telšių link, išgirdome automatų papliūpas ir širdį veriančius klyksmus. Supratome: šaudo tas, kurias išvedė „pasivaikščioti". Ten buvo mano motina ir brolis..." – prisimena Roza. Taip Roza Šeraitė atsidūrė Telšių gete.
     Telšių gete žydų niekas nemaitino. Nelaimingieji aptikę silpnai prikaltą lentą atitraukdavo ir eidavo į kaimus, prašydavo darbo, kad nors kąsnelį užsidirbtų. Žemaičiai užjautė nekaltas aukas: kas pieno šlakelį, kas duonos duodavo. 1941-ųjų Kūčių vakarą Roza pasibeldė į nepažįstamo ūkininko duris. Šeimininkė ją įsileido, pamaitino, o šeimininkas pasakė: „Greičiau bėk pas savuosius ir perspėk, kad jums duobės jau iškastos. Kai Roza nubėgo į getą, ten jau žinojo, geri lietuviai buvo perspėję. Tada ji vėl atsargiai atkėlė tvoros lentą, vėl bėgo, kur akys vedė. Pasiekė Rainių miškelį ir iš nuovargio krito po eglaite. Drebėjo ne tiek nuo viduržiemio šalčio, kiek nuo klyksmo, sklidusio iš tos pusės, kur buvo šaudomi Telšių geto kaliniai. (Iš: Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Vilnius. 2003)
     Tą dieną stebuklingai išvengusi egzekucijos Roza patraukė į netoliese esančius kaimus, tikėdamasi rasti prieglobstį pas valstiečių šeimas. Roza ėjo iš sodybos į sodybą. Vieni pamaitindavo, kiti, bijodami okupantų keršto, duris prieš ją užtrenkdavo; visko mergaitė patyrė. Galiausiai nutarė grįžti į Varnius, kur jos senelis žvejys gyveno, kur jį žmonės gerai pažinojo. Gal kas jos pasigailės. Pakeliui užėjo į prie kelio stovinčią Juozo Mikučio trobelę. Šeimininkė išmaudė, perrengė, davė valgyti. Dieną Rozą laikydavo drabužių spintoje ir tik naktį išleisdavo į lauką tyru oru pakvėpuoti. Roza suprato, kad pas Mikučius nors ir gera, bet nesaugu. Pati išėjo.
     Karkliškių kaime gyveno Rozos senelį pažinojęs žvejys Vladas Vasiliauskas. Vos tik pasibeldusi į Vasiliauskų sodybos duris Roza buvo šiltai priimta. Vladas Vasiliauskas, Stasė Vasiliauskaitė, Pranas Vasiliauskas ir jo žmona Veronika bei kartu gyvenęs Vlado, Prano ir Stasės tėvas Jonas Vasiliauskas gailėjo našlaitės, ją beveik metus slėpė nuo pašalinių akių, Jei kas svetimas užsukdavo, Roza bėgdavo į netoliese augantį miškelį ir tūnodavo ten, kol šeimininkai pašaukdavo. Kai pasidarė nesaugu, mergaitę Vasiliauskai perdavė Govijos kaime gyvenantiems giminaičiams Danieliui ir Juzefai Radavičiams. Kaip liudija Vasiliauskų išgelbėta Chaja Roza Šeraitė Vasiliauskai kiek įmanydami, stengėsi padėti ir kitiems Šiaulių ir Telšių getuose įkalintiems žydams, nešė jiems žuvį ir duoną.
     Roza niekada nepamiršo ir Varnių kunigo Juozo Gasiūno, kuris skirtingu metu savo namuose slėpė septynis žydus. Tarp tų, kuriems padėjo kunigas Juozas Gasiūnas, buvo Šalomas Kacas ir jo seserys Feigė, Chana ir Ita. Po karo Šalomas Kacas emigravo į Izraelį, o kiti, įskaitant Chają Rozą Šeraitę (vėliau Goldinštein), liko Lietuvoje.
     Siekdamas, kad niekas neaptiktų Rozos, kunigas Juozas Gasiūnas pasirūpindavo, kad ji niekada ilgai neužsibūtų vienoje vietoje. Todėl jis pasitelkė į pagalbą dvi jaunas moteris – Elzbietą Dužinskaitę (vėliau Servienę) ir Genovaitę Pupšytę (vėliau Laurinaitienę), kurios iškilus pavojui slėpdavo Rozą savo ir tėvų namuose. Iš Elzbietos Servienės prisiminimų:
     Prieš karą nepažinojau Roželės (taip vadinom mergaitę). Tik kai prasidėjo žydų šaudymai, sužinojau, kad viena mergaitė pabėgo ir slapstosi pas Vasiliauskus. Mano pažįstamas Bronius Baltrušaitis ją atvedė pas mane, tada nuomojausi butą Varniuose. Mergaitę slapsčiau virtuvėje, šeimininkai nežinojo, nes į mano kambarį buvo atskiras įėjimas. Roželei pasakiau, kad niekur neišeitų, niekam nesirodytų, Gatve praeidavo ginkluoti kareivai, jie darydavo kratas. Jei ką surasdavo sušaudydavo, ar išveždavo darbams į Vokietiją. Todėl išvežiau Roželę pas savo tėvus į Pavandenę, Dvarvyčių k. Mums išvykus, mano bute Varniuose buvo krata. Apie tai man papasakojo į Pavandenę atvykęs Bronius Baltrušaitis, todėl į Varnius nebegrįžau. Slapstyti Roželę man padėjo tėvai Jurgis ir Stasė Dužinskiai, dėdė, kaimynai draugai. Jų pagalba tais laikai man buvo būtina <...>.
     1997 m. gegužės 26 d. Jad Vašem memorialinis institutas pripažino Vladą Vasiliauską, Veroniką Vasiliauskienę, Stasę Vasiliauskaitę, Danielių ir Juzefą Radavičius, Juozą Gasiūną, Elzbietą Dužinskaitę-Servienę ir Genovaitę Pupšytę-Laurinaitienę Pasaulio Tautų Teisuoliais.
     Dalis Chajos Rozos Šeraitės gelbėtojų jau anksčiau yra apdovanoti ir Lietuvos valstybiniu apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2026 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Jonas Vasiliauskas, Stasė Vasiliauskaitė, Vladas Vasiliauskas, Pranas Vasiliauskas ir jo žmona Veronika Vasiliauskienė bei Elzbieta Servienė (Dužinskaitė) ir jos tėvai Jurgis ir Stasė Dužinskiai.