Žydų gelbėtojai

       Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991-aisiais vasarą į Lietuvą iš Los Angeles, JAV, atvyko Dovydas Goldšteinas su žmona. Dovydas atvyko į Eržvilką susitikti su Goldšteinų šeimos gelbėtojais, gelbėtojų šeimų artimaisiais, aplankyti 1941 metais vasarą nužudytų Eržvilko žydų žūties vietų. Tarp nužudytųjų buvo daug Goldšteinų giminių, draugų, kaimynų. Su savo tėvais Chaimu ir Menucha Goldšteinais per visus karo metus kartu slapstėsi ir jų vaikai trejų metų Dovydas ir aštuonerių Arielis. Jei ne Chaimo Goldšteino sumanumas, išradingumas, visų šeimos narių tikėjimas, kad jiems pavyks įveikti šaltį, ligas, visus įmanomus ir neįmanomus sunkumus, ir daugelio lietuvių valstiečių pagalba, Goldšteinų šeimą būtų ištikęs toks pat tragiškas likimas, kaip ir visus Eržvilko žydus.
       Prieškariu Chaimas Goldšteinas Eržvilke vertėsi galvijų, grūdų prekyba. Pažinojo daug apylinkių valstiečių. Vokiečiams okupavus Eržvilką, iš karto prasidėjo žydų persekiojimas, o netrukus visiems žydams buvo įsakyta susiruošti į trijų dienų kelionę į stovyklą. Nors žydai jau buvo apsupti policininkų, Chaimui Goldšteinui su žmona ir vaikais pavyko pabėgti. Iš pradžių visi slapstėsi šalia esančiuose miškuose, maisto gaudavo iš ūkininkų. Orams atšalus, glausdavosi valstiečių sodybose, dažnai keisdavo vietas, slapstydavosi ir visi kartu, ir atskirai.
       Kai kurie Goldšteinų šeimos gelbėtojai jau yra apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, o per šią ceremoniją, pristatome dar keletą Eržvilko apylinkių valstiečių, gelbėjusių Goldšteinų šeimą, tarp jų ir Simą Endrikį su šeima gyvenusį Jurbarko rajone, Paupio kaime.

Iš Simo ir Antaninos Endrikių dukters Aldonos Ignatavičienės prisiminimų:
     Karo metais buvau paauglė ir mokiausi Eržvilko progimnazijoje, bet išeigines ir visas atostogas praleisdavau namuose pas tėvus. Prisimenu vieną vėlyvą vasaros naktį, jau buvo sutemę, kai kažkas pasibeldė kelis kartus, į kambario, kuriame aš su savo tėvais miegojau, langą, ir už lango pasigirdo vyriškas balsas:„Antose, atidaryk langą, reikia pasikalbėti.“Abu tėvai priėjo prie lango ir ilgokai kalbėjosi, o man nebūdavo leidžiama nei teirautis, nei klausti, tačiau kai ką nugirsdavau ausis ištempus. O girdėjau štai ką:
       „Antose, suprask, reikia žmonėms padėti, kokioj jie dabar padėty atsidūrė? “O mano mama ir sako:“ O jei kas pamatys, apskųs, tai pražuvę ir mes.“ Ir vėl balsas už lango: “Neapskųs, tokių piktų žmonių pas jus juk nėra, o ir gyvenat nuošaly, tarp miškų, toli nuo kelio, be to paslėpsit, juk šienas jau suvežtas, neišlįs iš šieno, kol jų tėvas susitvarkys reikalus.“
       Pro mūsų namus, ir toliau pro Juškių liepas ėjo gražus keliukas pakrantėmis tolyn. Gana dažnai mama paleisdavo šuniuką Reksą ir liepdavo man stovėti ant to keliuko ir atidžiai stebėti, ar kas neateina, o jei ką pamatydavau, tai turėdavau šaukti: „Mama, Reksas nepririštas, Reksas palaidas, mama žiūrėk vištas sudraskys, žmogui įkąs. Taip šūkaudavau, kol pasirodydavo mama ir jau liepdavo tylėti.

       Kai Simas Endrikis nešdavo maistą daržinėje besislapstančiai Goldšteinienei ir jos sūnums, Endrikių dukra Aldona su savo mama Antanina tokiu būdu saugojo juos nuo pašalinių akių. Po kurio laiko pas Endrikius naktį atėjo Chaimas Goldšteinas ir išsivedė žmoną bei vaikus pas kitus valstiečius. Goldšteinai buvo labai atsargūs, nenorėdami kelti ilgalaikį pavojų gelbėtojų šeimoms, baimindamiesi, kad slapstomus žydus gali pastebėti kaimynai, kai tik atsirasdavo galimybė, stengdavosi keisti slapstymosi vietas.
       Po karo Goldšteinai išvyko į JAV, apsigyveno Los Angeles mieste. Chaimas Goldšteinas, gyvendamas JAV, sudarė savo gelbėtojų sąrašą, kuriame mini daugelio žmonių pavardes, padėjusių jiems išgyventi, tarp jų yra ir Jurbarko r. Paupio kaime gyvenę Simas ir Antanina Endrikiai.