Žydų gelbėtojai
Vigantienė Emilija
JUOZAS DAPKUS
ELENA DRUPIENĖ
EMILIJA VIGANTIENĖ
Juozas Dapkus buvo siuvyklos ir medžiagų parduotuvės Šiaulių centre savininkas. Tai buvo antra pagal dydį Šiaulių siuvykla, garsėjusi aukšta vyriškų drabužių kokybe. Pas Juozą Dapkų atvykdavo prekybos agentai iš Anglijos, iš jų jis pirkdavo gerus audinius vyriškiems kostiumams ir paltams. Juozo Dapkaus siuvykla turėjo ir savo prekės ženklą, pagamintą Anglijoje. Tarp siuvyklos darbuotojų, partnerių ir klientų buvo daug žydų. Prieškariu pas savo dėdę Juozą Dapkų apsigyveno jo artimas giminaitis paauglys gimnazistas Vladas Drupas. Juozas Dapkus buvo viengungis, savo vaikų neturėjo, tad paaugliui Vladui jis tapo kone tikru tėvu, savo tikrojo tėvo Vladas neteko būdamas dvejų metų. Deja, ramus gyvenimas Juozui Dapkui ir jo globotiniui Vladui baigėsi 1941-aisiais naciams okupavus Lietuvą.
Kai 1941-ųjų rugpjūtį Šiauliuose buvo įsteigtas žydų getas, Juozas Dapkus ir anuomet šešiolikmetis gimnazistas Vladas Drupas aktyviai įsitraukė į žydų gelbėjimą. Juozo Dapkaus siuvykla tapo susitikimų ir žydų aprūpinimo maistu vieta. J. Dapkus policijai sudarydavo jam reikalingų darbams žydų sąrašus, pagal kuriuos policija išduodavo gete kalintiems žydams darbo pažymėjimus. Su šiais pažymėjimais žydai įgydavo leidimą eiti iš geto į siuvyklą. Vladas Drupas savo prisiminimuose rašo:Mūsų pažįstami ateidavo pas mus „dirbti“, bet dažnai visą dieną praleisdavo ne siuvykloje, o dėdės Juozo Dapkaus buto salone, paskui vakare grįždavo į getą.
Prieškariu Juozo Dapkaus siuvyklos klientai buvo ir dantų gydytojas Leo Remenas bei jo šeimos nariai. Juozas Dapkus siuvo kostiumus visiems Remenų vyrams. Tad prasidėjus žydų persekiojimui, Leo Remenas su savo žmona Mina vieni pirmųjų kreipėsi į Juozą Dapkų visokeriopos pagalbos. Remenai turėjo trejų metų sūnų Dovydą, jį savo namuose Šiaulių pakraštyje nuo pat pirmų nacių okupacijos dienų slėpė ir augino berniuko auklė Emilija Vigantienė. Tarp Dovydo tėvų ir auklės nuolatinį ryšį palaikė Vladas Drupas. Jis pristatydavo Emilijai maisto produktų, į kuriuos Leo Remenas iškeisdavo savo drabužius, arba kurių, panaudodamas plačias pažintis, gaudavo ir visus maistu aprūpindavo Juozas Dapkus. Vladas dažnai lydėdavo ir Dovydo motiną Miną Remen, kai ši eidavo pas Emiliją Vigantienę aplankyti sūnaus. Vėliau Vladas rado saugią slapstymosi vietą ir Minai Remen. Iš Vlado Drupo prisiminimų:Mina Remen be akcento kalbėjo lietuviškai ir buvo nusidažiusi šviesiai plaukus, tad nekildavo įtarimas. Aš parūpinau jai lietuvišką pasą Marijos Ramanauskaitės vardu ir 1943 metais abu su Mina nuvažiavom pas mano motiną Eleną Drupienę, ji gyveno Vališkių kaime, netoli Radviliškio. Mina liko pas mano motiną, o jos vyras Leo, vyro brolis Peras ir abiejų brolių tėvai mūsų pastangomis buvo išvežti į vieną Žemaitijos kaimą netoli Tirkšlių. Man tekdavo ir čia padėti visai šeimai palaikyti nuolatinį ryšį.
Ryžtingas, drąsus ir jautrus jaunuolis Vladas Drupas buvo įsitraukęs į keliolikos žydų gelbėjimą. Lemtingais momentais Vladas Drupas į pagalbą pasitelkdavo ir savo šeimos narius: motiną Eleną Drupienę, dėdę Juozą Dapku, bei savo draugus, kurie padėdavo parūpinti besislapstantiems žydams padirbtus dokumentus. Už išgelbėtą gyvybę Vladui Drupui, jo motinai Elenai, dėdei Juozui Dapkui visą gyvenimą buvo dėkingi didelės Remenų šeimos nariai, Sonia Kozlovski ir jos tėvas Josefas, Chaviva Ziv-Krasnitski ir jos motina Estera Ton bei Estera Begin.
Po karo šie išgelbėti žydai apsigyveno Izraelyje ir JAV. Vladas Drupas tapo žinomu statybos inžinieriumi, vadovavo kelių respublikinės reikšmės objektų statybai Lietuvoje. Išsipildė ir didžiausia Vlado Drupo jaunystės laikų svajonė – jis tapo sklandytoju, lakūnu, Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionu.
1981 metais Vladas Drupas Jad Vašem buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu, jam buvo suteiktas Tel Avivo garbės piliečio vardas ir butas Tel Avive, ten jis praleido daug laiko ir iki pat mirties 2019 metais bendravo su jo išgelbėtais žmonėmis ir jų palikuoniais.
Vladas Drupas 2000 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2023 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Elena Drupienė, Juozas Dapkus bei Emilija Vigantienė, kartu su Vladu Drupu gelbėję Remenų šeimos narius.
ELENA DRUPIENĖ
EMILIJA VIGANTIENĖ
Juozas Dapkus buvo siuvyklos ir medžiagų parduotuvės Šiaulių centre savininkas. Tai buvo antra pagal dydį Šiaulių siuvykla, garsėjusi aukšta vyriškų drabužių kokybe. Pas Juozą Dapkų atvykdavo prekybos agentai iš Anglijos, iš jų jis pirkdavo gerus audinius vyriškiems kostiumams ir paltams. Juozo Dapkaus siuvykla turėjo ir savo prekės ženklą, pagamintą Anglijoje. Tarp siuvyklos darbuotojų, partnerių ir klientų buvo daug žydų. Prieškariu pas savo dėdę Juozą Dapkų apsigyveno jo artimas giminaitis paauglys gimnazistas Vladas Drupas. Juozas Dapkus buvo viengungis, savo vaikų neturėjo, tad paaugliui Vladui jis tapo kone tikru tėvu, savo tikrojo tėvo Vladas neteko būdamas dvejų metų. Deja, ramus gyvenimas Juozui Dapkui ir jo globotiniui Vladui baigėsi 1941-aisiais naciams okupavus Lietuvą.
Kai 1941-ųjų rugpjūtį Šiauliuose buvo įsteigtas žydų getas, Juozas Dapkus ir anuomet šešiolikmetis gimnazistas Vladas Drupas aktyviai įsitraukė į žydų gelbėjimą. Juozo Dapkaus siuvykla tapo susitikimų ir žydų aprūpinimo maistu vieta. J. Dapkus policijai sudarydavo jam reikalingų darbams žydų sąrašus, pagal kuriuos policija išduodavo gete kalintiems žydams darbo pažymėjimus. Su šiais pažymėjimais žydai įgydavo leidimą eiti iš geto į siuvyklą. Vladas Drupas savo prisiminimuose rašo:Mūsų pažįstami ateidavo pas mus „dirbti“, bet dažnai visą dieną praleisdavo ne siuvykloje, o dėdės Juozo Dapkaus buto salone, paskui vakare grįždavo į getą.
Prieškariu Juozo Dapkaus siuvyklos klientai buvo ir dantų gydytojas Leo Remenas bei jo šeimos nariai. Juozas Dapkus siuvo kostiumus visiems Remenų vyrams. Tad prasidėjus žydų persekiojimui, Leo Remenas su savo žmona Mina vieni pirmųjų kreipėsi į Juozą Dapkų visokeriopos pagalbos. Remenai turėjo trejų metų sūnų Dovydą, jį savo namuose Šiaulių pakraštyje nuo pat pirmų nacių okupacijos dienų slėpė ir augino berniuko auklė Emilija Vigantienė. Tarp Dovydo tėvų ir auklės nuolatinį ryšį palaikė Vladas Drupas. Jis pristatydavo Emilijai maisto produktų, į kuriuos Leo Remenas iškeisdavo savo drabužius, arba kurių, panaudodamas plačias pažintis, gaudavo ir visus maistu aprūpindavo Juozas Dapkus. Vladas dažnai lydėdavo ir Dovydo motiną Miną Remen, kai ši eidavo pas Emiliją Vigantienę aplankyti sūnaus. Vėliau Vladas rado saugią slapstymosi vietą ir Minai Remen. Iš Vlado Drupo prisiminimų:Mina Remen be akcento kalbėjo lietuviškai ir buvo nusidažiusi šviesiai plaukus, tad nekildavo įtarimas. Aš parūpinau jai lietuvišką pasą Marijos Ramanauskaitės vardu ir 1943 metais abu su Mina nuvažiavom pas mano motiną Eleną Drupienę, ji gyveno Vališkių kaime, netoli Radviliškio. Mina liko pas mano motiną, o jos vyras Leo, vyro brolis Peras ir abiejų brolių tėvai mūsų pastangomis buvo išvežti į vieną Žemaitijos kaimą netoli Tirkšlių. Man tekdavo ir čia padėti visai šeimai palaikyti nuolatinį ryšį.
Ryžtingas, drąsus ir jautrus jaunuolis Vladas Drupas buvo įsitraukęs į keliolikos žydų gelbėjimą. Lemtingais momentais Vladas Drupas į pagalbą pasitelkdavo ir savo šeimos narius: motiną Eleną Drupienę, dėdę Juozą Dapku, bei savo draugus, kurie padėdavo parūpinti besislapstantiems žydams padirbtus dokumentus. Už išgelbėtą gyvybę Vladui Drupui, jo motinai Elenai, dėdei Juozui Dapkui visą gyvenimą buvo dėkingi didelės Remenų šeimos nariai, Sonia Kozlovski ir jos tėvas Josefas, Chaviva Ziv-Krasnitski ir jos motina Estera Ton bei Estera Begin.
Po karo šie išgelbėti žydai apsigyveno Izraelyje ir JAV. Vladas Drupas tapo žinomu statybos inžinieriumi, vadovavo kelių respublikinės reikšmės objektų statybai Lietuvoje. Išsipildė ir didžiausia Vlado Drupo jaunystės laikų svajonė – jis tapo sklandytoju, lakūnu, Lietuvos akrobatinio skraidymo čempionu.
1981 metais Vladas Drupas Jad Vašem buvo pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu, jam buvo suteiktas Tel Avivo garbės piliečio vardas ir butas Tel Avive, ten jis praleido daug laiko ir iki pat mirties 2019 metais bendravo su jo išgelbėtais žmonėmis ir jų palikuoniais.
Vladas Drupas 2000 metais apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. 2023 m. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti Elena Drupienė, Juozas Dapkus bei Emilija Vigantienė, kartu su Vladu Drupu gelbėję Remenų šeimos narius.