Žydų gelbėtojai

       Prieškariu Taiba Vainštein su savo seserimi Mina gyveno Kaune. Seserys Vainštein buvo kilusios iš Giedraičių, ten gyveno visi jų artimieji – tėvas Dovydas Vainšteinas, motina Chaja, jaunesnioji sesutė Fruma, broliai Mordechajus ir Aronas. Dovydas Vainšteinas buvo skardininkas, o jo žmona Chaja rūpinosi šeima, tvarkė namų ūkį.
       Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, Taiba ir Mina Vainštein nusprendė grįžti į savo gimtąjį miestą Giedraičius, manydamos, kad čia joms bus saugiau. Tačiau jau pirmomis nacių okupacijos dienomis, prasidėjus žydų persekiojimui, netoli nuo Giedraičių buvo nužudytas 15-metis Vainšteinų sūnus Aronas, netrukus Vainšteinai neteko ir dukros Minos. Po kelių savaičių, situacijai vis blogėjant, Giedraičių žydų žudynių išvakarėse, Taiba ir jos 11-os metų sesutė Fruma, jų teta Basia Kac su savo dukra Liba nusprendė ieškoti prieglobsčio pas aplinkinius valstiečius. Per stebuklą joms pavyko pabėgti iš Giedraičių, paslapčiomis jos išėjo iš miestelio ir pradėjo savo klajones po kaimus, kurios užtruko daugybę dienų ir mėnesių. Pabėgimo išvakarėse išsigandusios moterys net nespėjo nieko pasiimti iš savo namų, dienomis jos slapstėsi miške, o naktimis vis ėjo pirmyn, kol visai išseko jų jėgos ir mažoji Fruma nebegalėjo pajudėti. Kai naktį merginos išvydo šviečiant Gaveikių kaimo trobesių langus, jos pasiryžo pasibelsti į nepažįstamų žmonių duris. Tam reikėjo daug drąsos, nes pavojai grėsė nuolat, bet kuriame name galėjai sutikti ar vokiečių kareivį, ar policininką, ar šiaip antisemitiškai nusiteikusį žmogų. Manydamos, kad gali daugiau nebesusitikti, Taiba su mažąja sesute Fruma atsisveikino su teta Basia ir jos dukrele Liba ir nusprendė išsiskirti. Taiba ir Fruma pasibeldė į pirmos pasitaikiusios trobos duris. Ir įvyko tikras stebuklas. Išvargusioms merginoms duris atvėrė Henrikas Raubo, šalia jo stovėjo jo žmona Adolfina. Daug negalvodama Adolfina priglaudė prie savęs mažąją Frumą ir po daugelio dienų ir naktų klajonių merginos pirmą kartą buvo pamaitintos, nusiprausė ir, kaip vėliau pasakojo Fruma, jos ilgai negalėjo užmigti, tada Fruma tvirtai tikėjo, kad Dievo ranka jas atvedė pas jų gelbėtojus Henriką ir Adolfiną Raubas.
       Kartu su Adolfina ir Henriku Raubomis ir jų vaikais jų nedideliame ūkelyje gyveno ir Henriko tėvas Vladislovas Rauba su žmona Izabėle. Visi šios šeimos nariai buvo labai dėmesingi ir atjautė Taibą ir Frumą, padėjo kuo galėdami, tačiau vis tik likti pas Raubas ilgam laikui merginos negalėjo, nes keletą kartų buvo užėję policininkai, kurie ieškojo pabėgusių iš nelaisvės rusų kareivių ir žydų, vykdavo kratos. Kaime vos ne ant kiekvieno namo buvo užklijuoti skelbimai, kad už rusų kareivių ir žydų slapstymą bus sušaudyta visa juos priėmusi šeima. Taibai ir Frumai buvo labai sunku išsiskirti su geraširdiška Raubų šeima, tačiau kitos išeities nebuvo. Prieš išeinant į tolimesnes gerų žmonių paieškas, Raubos joms įdavė maišelį maisto, drabužių, butelį geriamam vandeniui ir kas, svarbiausia, informavo juos apie aplinkiniuose kaimuose gyvenančius žmones, patarė pas ką galimą būtų kreiptis pagalbos, ir ko geriau būtų vengti. Ši vertinga informacija vėliau seseris Vainštein ne kartą gelbėjo. Miške jos susitiko su Basia ir jos dukra Liba, tačiau neilgai jos vaikščiojo visos keturios. Patruliuojantys vokiečiai pastebėjo nuklydusią Libą ir ją sušaudė. Likusį laiką, beveik trejus metus jos klaidžiojo trise, ir jei šiame jų slapstymosi kelyje nebūtų atsiradę daugiau geraširdžių žmonių, seserims Vainštein nebūtų pavykę išgyventi, nes slapstymosi vietas kartais reikėdavo keisti kas keletą dienų. Tačiau ilgesnį laiką jos būdavo pas Adolfiną ir Henriką Raubas bei Jadvygą ir Janą Rinkevičius. Laikiną prieglobstį šioms moterims suteikdavo ir kiti valstiečiai: Juzefas ir Helena Gadlevskiai, Aleksandras ir Veronika Gulbinovičiai, Juzefas Čaikovski ir jo žmona, Ignacijus ir Janina Liutkevičiai, Justinas Masevič ir jo žmona, Janas Stankevičius ir jo žmona. Nacistiniams okupantams pasitraukus iš Lietuvos, seserys Taiba ir Fruma Vainštein ir Basia Kac sugrįžo į gimtuosius Giedraičius. Sugrįžusios sužinojo, kad tragiška lemtis ištiko visus likusius Vainšteinų šeimos narius, visi išsigelbėjusių seserų artimieji buvo nužudyti artimiausiame miške, išskyrus brolį Mordechajų, kuriam pavyko pasitraukti į Rusijos gilumą. Mordechajus Vainšteinas su nacistinės Vokietijos armija kariavo Raudonosios armijos gretose.
       Po karo seserys Taiba ir Fruma Vainštein su teta Basia Kac apsigyveno Vilniuje, o įveikti pokarinio gyvenimo nepriteklius joms padėjo naujaisiais giminaičiais tapę jų gelbėtojai, nuolat siųsdami į Vilnių maisto produktų. Vyresnioji sesuo Taiba stengėsi, kad Fruma įgytų specialybę. Fruma tapo vaistininke. 1970 metais Taiba Vainštein, Fruma Vainštein-Aronas ir Basia Kac repatrijavo į Izraelį.
       Savo gelbėtojų seserys Vainštein niekada nepamiršo, rašė laiškus, kreipėsi dėl savo pripažinimo Pasaulio Tautų Teisuoliais į Jad Vašem. Adolfina ir Henrikas Raubos, bei Vladislavas ir Izabėlė Raubos pripažinti Jad Vašem 1983 m., o Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, Raubų dukra Marijana Komar ne kartą svečiavosi pas seseris Vainštein ir jų tetą Basią Kac Izraelyje, kur buvo labai šiltai priimta.
       Adolfina Rauba Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota dar 1999 m., 2025 m. šiuo apdovanojimu apdovanoti ir kiti jos šeimos nariai Henrikas Raubo, Izabėlė Raubo ir Vladilavas Rauba.