Žydų gelbėtojai
Gedmantaitė-Ramūnienė Gražina
Michalina GEDMANTIENĖ
GRAŽINA GEDMANTAITĖ-RAMŪNIENĖ
Kaunietės Marija Zelikonaitė (vėliau Gurvičienė) ir Michalina Gedmantienė susipažino dar 1922 metais, kai kartu lankė fortepijono klasę. Nuo tada jos ir susidraugavo. Kas tada galėjo pagalvoti, kad ši pažintis peraugs į stiprią draugystę ir kaip tik Michalina Gedmantienė išgelbės Marijos gyvybę.
Marija Gurvičienė gyveno su dešimtmete dukrele Libiana ir jau pirmomis okupacijos dienomis ją, kaip ir kitus žydus, ėmė persekioti hitlerininkai.
Pirmieji karo mėnesiai buvo pilni pavojų ir sielvarto. Valdžia paskelbė, kad visi žydai turės palikti savo butus ir pereiti į jiems paskirtą getą Vilijampolėje. Ne visi suprato, ką tai reiškia, niekas negalvojo, kad bus naikinami visi žydų tautybės žmonės. Sužinojusi apie numatomą žydų perkėlimą į getą, Michalina Gedmantienė susirado Mariją ir ją su dukra parsivežė į savo namus Žaliakalnyje. Visoms trims iš Marijos namų pasisekė išeiti nepastebėtoms; ypač jos vengė sargo ir jo žmonos, kurie persekiojo Mariją net gatvėje, nes ji nenešiojo geltonos žvaigždės.
Nors gyventi M. Gedmantienės namuose Marijai su dukrele buvo gera, bijodama dėl jos ir vaikų saugumo, Marija, palikusi daiktus, su dukrele išėjo į getą. Tačiau, išbuvusi ten du mėnesius ir pergyvenusi dvi akcijas, ji suprato, kad anksčiau ar vėliau visi pasmerkti mirčiai. Jai pavyko perduoti Michalinai laiškelį, kuriame rašė, jog nori grįžti. Ši atsakė, jog Marija nedelstų ir greičiau paskubėtų pas ją.
Taip jos vėl su dukrele apsigyveno Michalinos namuose. Jos niekam nesirodydavo, iš namų niekur neišeidavo. Sunkiausia buvo mažajai Libianai, kuriai norėjosi kartu su kitais vaikais žaisti, drauge vaikščioti.
Stebino Michalinos Gedmantienės begalinis pasiaukojimas ir nesavanaudiškas pasiryžimas padėti persekiojamiems. Kai jos pagalbos paprašė iš geto pabėgusi Fania Kočelnikova, Michalina nedvejodama priėmė ir ją, dalinosi paskutiniu kąsniu. Ji teturėjo vieną maisto produktų kortelę suaugusiam ir dvi vaikams. Visa tai teko dalinti trims suaugusiems ir trims vaikams.
Jai pakako narsumo ir geros širdies, nežiūrint jos pačios vargo, galvoti ir neatlyginamai padėti reikalingiems pagalbos žmonėms.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
GRAŽINA GEDMANTAITĖ-RAMŪNIENĖ
Kaunietės Marija Zelikonaitė (vėliau Gurvičienė) ir Michalina Gedmantienė susipažino dar 1922 metais, kai kartu lankė fortepijono klasę. Nuo tada jos ir susidraugavo. Kas tada galėjo pagalvoti, kad ši pažintis peraugs į stiprią draugystę ir kaip tik Michalina Gedmantienė išgelbės Marijos gyvybę.
Marija Gurvičienė gyveno su dešimtmete dukrele Libiana ir jau pirmomis okupacijos dienomis ją, kaip ir kitus žydus, ėmė persekioti hitlerininkai.
Pirmieji karo mėnesiai buvo pilni pavojų ir sielvarto. Valdžia paskelbė, kad visi žydai turės palikti savo butus ir pereiti į jiems paskirtą getą Vilijampolėje. Ne visi suprato, ką tai reiškia, niekas negalvojo, kad bus naikinami visi žydų tautybės žmonės. Sužinojusi apie numatomą žydų perkėlimą į getą, Michalina Gedmantienė susirado Mariją ir ją su dukra parsivežė į savo namus Žaliakalnyje. Visoms trims iš Marijos namų pasisekė išeiti nepastebėtoms; ypač jos vengė sargo ir jo žmonos, kurie persekiojo Mariją net gatvėje, nes ji nenešiojo geltonos žvaigždės.
Nors gyventi M. Gedmantienės namuose Marijai su dukrele buvo gera, bijodama dėl jos ir vaikų saugumo, Marija, palikusi daiktus, su dukrele išėjo į getą. Tačiau, išbuvusi ten du mėnesius ir pergyvenusi dvi akcijas, ji suprato, kad anksčiau ar vėliau visi pasmerkti mirčiai. Jai pavyko perduoti Michalinai laiškelį, kuriame rašė, jog nori grįžti. Ši atsakė, jog Marija nedelstų ir greičiau paskubėtų pas ją.
Taip jos vėl su dukrele apsigyveno Michalinos namuose. Jos niekam nesirodydavo, iš namų niekur neišeidavo. Sunkiausia buvo mažajai Libianai, kuriai norėjosi kartu su kitais vaikais žaisti, drauge vaikščioti.
Stebino Michalinos Gedmantienės begalinis pasiaukojimas ir nesavanaudiškas pasiryžimas padėti persekiojamiems. Kai jos pagalbos paprašė iš geto pabėgusi Fania Kočelnikova, Michalina nedvejodama priėmė ir ją, dalinosi paskutiniu kąsniu. Ji teturėjo vieną maisto produktų kortelę suaugusiam ir dvi vaikams. Visa tai teko dalinti trims suaugusiems ir trims vaikams.
Jai pakako narsumo ir geros širdies, nežiūrint jos pačios vargo, galvoti ir neatlyginamai padėti reikalingiems pagalbos žmonėms.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005