Žydų gelbėtojai
Urbelis Adomas
Iš Janinos Meraitės Geršienės prisiminimų:
Urbeliai buvo įsikūrę Kelmės pakraštyje ir gyveno kaip kaime. Urbelienė nuo ryto iki nakties triūsdavo savo mažame ūkelyje. Ilgus mėnesius aš bijodavau išeiti į lauką ir net pasižiūrėti pro langą. Vėliau, apsirengusi kaimiškais drabužiais ir apsiraišiojusi skaromis, kad manęs nepažintų, aš taip pat pradėjau dirbti Urbelių ūkelyje, norėdama jiems padėti, – bet ir visą laiką slėpdamasi nuo svetimų akių. Pamačiusi artėjant prie namų kokį žmogų, uniformuotą ar civilį, skubėdavau į bulvių rūsį. Vienas rūsys buvo po namo gonkomis, kitas – darže. Ilgas valandas praleisdavau bulvių rūsiuose.
Kai Urbeliams dėl kokių nors priežasčių atrodydavo, kad pavojus didėja ir baltaraiščiai arba policininkai gali ateiti manęs ieškoti, Urbelis užsisodindavo mane ant dviračio ir veždavo į kaimus pas gimines ir pažįstamus, prašydamas, kad nors trumpam laikui paslėptų. Jo nuvežta slapsčiausi savaitę Lyduvėnuose ir po kelias dienas kaimuose netoli Kelmės. Praėjus sutartam laikui, Urbelis atvažiuodavo dviračiu ir parveždavo mane atgal į savo namus Kalnų gatvėje.
Adomas Urbelis buvo padienis darbininkas, žvejas, padėjo žmonai ūkio darbuose. Jis slėpė mane ir globojo kartu su savo žmona Petronėle.
Urbelienė slėpė mane ir globojo per visą vokiečių okupaciją, tai yra iki 1944 metų spalio pradžios. Ji jautė žmogišką pareigą išgelbėti mane nuo mirties. Ji gerai žinojo, kad šitaip pati rizikuoja savo laisve ir gyvybe.
Taip pat elgėsi ir jos vyras Adomas Urbelis.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
Urbeliai buvo įsikūrę Kelmės pakraštyje ir gyveno kaip kaime. Urbelienė nuo ryto iki nakties triūsdavo savo mažame ūkelyje. Ilgus mėnesius aš bijodavau išeiti į lauką ir net pasižiūrėti pro langą. Vėliau, apsirengusi kaimiškais drabužiais ir apsiraišiojusi skaromis, kad manęs nepažintų, aš taip pat pradėjau dirbti Urbelių ūkelyje, norėdama jiems padėti, – bet ir visą laiką slėpdamasi nuo svetimų akių. Pamačiusi artėjant prie namų kokį žmogų, uniformuotą ar civilį, skubėdavau į bulvių rūsį. Vienas rūsys buvo po namo gonkomis, kitas – darže. Ilgas valandas praleisdavau bulvių rūsiuose.
Kai Urbeliams dėl kokių nors priežasčių atrodydavo, kad pavojus didėja ir baltaraiščiai arba policininkai gali ateiti manęs ieškoti, Urbelis užsisodindavo mane ant dviračio ir veždavo į kaimus pas gimines ir pažįstamus, prašydamas, kad nors trumpam laikui paslėptų. Jo nuvežta slapsčiausi savaitę Lyduvėnuose ir po kelias dienas kaimuose netoli Kelmės. Praėjus sutartam laikui, Urbelis atvažiuodavo dviračiu ir parveždavo mane atgal į savo namus Kalnų gatvėje.
Adomas Urbelis buvo padienis darbininkas, žvejas, padėjo žmonai ūkio darbuose. Jis slėpė mane ir globojo kartu su savo žmona Petronėle.
Urbelienė slėpė mane ir globojo per visą vokiečių okupaciją, tai yra iki 1944 metų spalio pradžios. Ji jautė žmogišką pareigą išgelbėti mane nuo mirties. Ji gerai žinojo, kad šitaip pati rizikuoja savo laisve ir gyvybe.
Taip pat elgėsi ir jos vyras Adomas Urbelis.
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
raktažodžiai: gelbėtojai Urbelis Janina Meraitė Icchokas Meras ir Janina Meraitė-Geršienė; (Icchokas Meras and Yonina Meras-Gersh);