Žydų gelbėtojai
Orda Georgij (Jerzy)
ZOFIJA KUKOLEVSKAJA
IVAN KUKOLEVSKIJ
HELENA ZIENOWICZ
MARIA JANINA ZAGAŁA (ZIENOWICZ)
GEORGIJ ORDA
1941 metais Trakų rajono Anglininkų kaimo gyventojai Ivanas Kukolevskis (Jan Kukolewski) ir jo žmona Zofija Kukolevskaja (Zofia Kukolewska), Vilniuje gyvenusios seserys Helena Zienovič (Zienowicz) ir Janina Zienovič (Zienowicz, vėliau – Maria Janina Zagała) tapo trijų suaugusių ir trijų žydų vaikų – 5-erių Renanos Gabaj, 10-ies mėnesių jos broliuko Benjamino Gabajaus ir 4-erių metų Viliaus (Wilinkės) Finko gelbėtojais.
Vieną 1941-ųjų rugsėjo dieną Butrimonių gydytojas Abelis Gabajus iš pažįstamo policininko sužinojo, kad rengiamos masinės Butrimonių žydų žudynės. Gydytojas nusprendė su šeima skubiai trauktis iš miestelio. Pirmiausia Abelis Gabajus su žmona ir vaikais prisiglaudė pas pažįstamus ūkininkus Jankovskius. Ten jie sutiko ir daugiau bėglių – savo gerą draugą Jokūbą Finką su sūneliu, iš Vilniaus pas Jankovskius atvykusią Janiną Zienovič ir kitus. Pasitarę visi nusprendė vykti į Vilnių, tikėdamiesi, kad dideliame mieste bus lengviau slėptis ir ištverti karo baisumus. Kadangi į tokią sunkią padėtį patekusiems žmonėms su mažais vaikais buvo labai sudėtinga keliauti, ūkio šeimininkė Ana Jankovska, pasikinkiusi arklį nusprendė nuvežti gydytojo Gabajaus šeimą į Vilnių. Anai padėjo pas Jankovskius tuo metu iš Vilniaus atvykusi Janina Zienovič. Pakeliui jie sustojo pailsėti Trakų rajone, Anglininkų kaime, pas Zofiją ir Janą Kukolevskius. Iš jų bėgliai sužinojo, kad Vilniaus žydai uždaryti gete, iš ten būriais varomi į Panerius ir šaudomi. Ši žinia visus pribloškė ir pakeitė gydytojo Abelio Gabajaus ir Jokūbo Finko planus visiems kartu su vaikais slapstytis Vilniuje. Zofijai ir Janui Kukolevskiams pasiūlius, buvo nuspręsta, kad suaugusieji liks pas Kukolevskius, o vaikams ieškoti prieglobsčio Vilniuje apsiėmė Janina Zienovič. Atsivežusi vaikus pas savo seserį Heleną iš pradžių Janina bandė ieškoti kitų globėjų, nes abi seserys naciams okupavus Vilnių neteko darbo ir pačios vos galėjo prasimaitinti. Be to, Helena Zienovič gyveno netoli Aušros vartų, aplink visada būdavo pilna žmonių, buvo didelė rizika, kad kas nors, pamatęs žydų vaikus, įskųs valdžiai, nes žinia apie staiga padidėjusią Helenos Zienovič šeimą greitai pasklido po visą kvartalą. Deja, visi Janinos kalbinti žmonės bijojo slėpti žydų vaikus. Supratusi tai vienuolė tikybos mokytoja Helena pasakė: Dievas šituos vaikus atvedė į mūsų namus, jie ir privalo čia likti, negalime priešintis Dievo valiai. . Visiems savo pažįstamiems ji sakė, kad tai jos brolio vaikai, nors daugeliui kilo įtarimų dėl vaikų kilmės. Laimė, niekas neįskundė, pažįstamas kunigas gavo vaikams arijiškus dokumentus, prižiūrėti vaikus Helenai ir Janinai padėjo ir jų mokinės. Bet nuolatinę labai svarbią pagalbą gelbstint vaikus per visą nacių okupacijos laikotarpį seserims Zienovič suteikė šeimos draugas filosofas, Vilniaus istorijos ir archyvų žinovas Georgijus Orda (Jerzy Orda).
Teko ištverti daug išbandymų, nuolat trūko maisto, malkų, šiltų drabužių, vaikai dažnai sirgo, bet seserų Helenos ir Janinos Zienovič bei jų šeimos draugo Jeržio Ordos globojami visi trys žydų vaikai laimingai sulaukė nacių okupacijos pabaigos. Vilius Finkas liko gyventi pas Heleną Zienovič ir po karo, Helena tapo berniukui antrąja mama. Vilius Finkas tapo Vilhelmu Juzefu Zienovičiumi (Wilhelm Józef Zienowicz), emigravo į Lenkiją, tapo gydytoju ir gyveno Varšuvoje.
Vilhelmas Juzefas Zienovičius rašė: Aš turiu dvi motinas. Viena mane pagimdė, kita, Helena Zienovič, išgelbėjo ir užaugino. Su daktaru Jeržiu Orda mane sieja labai artimas ryšys. Iki pat mano išvykimo 1959 metais jis išlaikė mane, žydų našlaitį. Iš vaikystės atsimenu gyvenimą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Nuo 1941 metų augau su dar dviem Helenos ir Janinos Zienovič namuose slėptais žydų vaikais – Renana ir Benjaminu Gabajais. Tuose namuose dažnai lankėsi dr. Jeržis Orda ir nuoširdžiai su mumis, trimis vaikais, susidraugavo: mokė mus eilėraščių ir dainelių. Kai namus užgriuvo nelaimės – gestapas suėmė ir nužudė devyniolikmetį mūsų globėjų (seserų Zienovič) brolį, mirė jų tėvas, močiutė – mūsų trijule dažnai rūpindavosi daktaras Jeržis Orda, žmogus, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Jis okupacijos laikotarpiu apgaubė mus neaprėpiamu gerumu, prablaškydavo savo juokais. Vienai iš mano globėjų – Janinai Zienovič (dabar – Zagała) išvykus gyventi į Lenkiją, dr. Jeržis Orda pasiryžo kartu su Helena Zienovič visiškai mane išlaikyti, padėjo įgyti vidurinį išsilavinimą (tai nebuvo lengva su mano regėjimo negalia), mylėjo mane kaip tikrą sūnų. Ir nors teisiškai nebuvau įvaikintas, laikau jį savo įtėviu, o Heleną Zienovič – įmote.
Helenos Zienovič sesuo Janina po karo apsigyveno Varšuvoje, ištekėjo, tapo žinoma meno istorike profesore Maria Janina Zagała.
Tuo metu, kai vaikai buvo slapstomi Vilniuje, Abelis Gabajus su žmona ir Viliaus Finko tėvas Jokūbas Finkas (Jokūbo Finko žmona Riva, užsikrėtusi šiltine, mirė prieš karą) slėpėsi pas Zofiją ir Janą Kukolevskius nuošaliame Anglininkų kaime, Rūdninkų girioje. Kai pas Kukolevskius likti pasidarė pernelyg pavojinga, padedami gerų žmonių, gydytojas Abelis Gabajus su žmona ir Jokūbas Finkas nusigavo į Vilnių, ten jie buvo priversti eiti į getą. Abelio Gabajaus žmona, Renanos ir Benjamino motina, karo metais neatlaikiusi sunkumų, mirė. Gydytojas Abelis Gabajus išliko gyvas ir 1959 metais su vaikais per Lenkiją repatrijavo į Izraelį. Jokūbas Finkas išvyko į Ameriką.
1992 metais Jad Vašem pripažino Heleną Zienovič, Ivaną ir Zofiją Kukolevskius Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1993 metais Helena Zienovič apdovanota ir Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti šios dramatiškos žydų vaikų ir suaugusiųjų gelbėjimo istorijos dalyviai – Ivanas ir Zofija Kukolevskiai (Jan Kukolewski, Zofia Kukolewska), Maria Janina Zagała ir Georgijus Orda (Jerzy Orda).
IVAN KUKOLEVSKIJ
HELENA ZIENOWICZ
MARIA JANINA ZAGAŁA (ZIENOWICZ)
GEORGIJ ORDA
1941 metais Trakų rajono Anglininkų kaimo gyventojai Ivanas Kukolevskis (Jan Kukolewski) ir jo žmona Zofija Kukolevskaja (Zofia Kukolewska), Vilniuje gyvenusios seserys Helena Zienovič (Zienowicz) ir Janina Zienovič (Zienowicz, vėliau – Maria Janina Zagała) tapo trijų suaugusių ir trijų žydų vaikų – 5-erių Renanos Gabaj, 10-ies mėnesių jos broliuko Benjamino Gabajaus ir 4-erių metų Viliaus (Wilinkės) Finko gelbėtojais.
Vieną 1941-ųjų rugsėjo dieną Butrimonių gydytojas Abelis Gabajus iš pažįstamo policininko sužinojo, kad rengiamos masinės Butrimonių žydų žudynės. Gydytojas nusprendė su šeima skubiai trauktis iš miestelio. Pirmiausia Abelis Gabajus su žmona ir vaikais prisiglaudė pas pažįstamus ūkininkus Jankovskius. Ten jie sutiko ir daugiau bėglių – savo gerą draugą Jokūbą Finką su sūneliu, iš Vilniaus pas Jankovskius atvykusią Janiną Zienovič ir kitus. Pasitarę visi nusprendė vykti į Vilnių, tikėdamiesi, kad dideliame mieste bus lengviau slėptis ir ištverti karo baisumus. Kadangi į tokią sunkią padėtį patekusiems žmonėms su mažais vaikais buvo labai sudėtinga keliauti, ūkio šeimininkė Ana Jankovska, pasikinkiusi arklį nusprendė nuvežti gydytojo Gabajaus šeimą į Vilnių. Anai padėjo pas Jankovskius tuo metu iš Vilniaus atvykusi Janina Zienovič. Pakeliui jie sustojo pailsėti Trakų rajone, Anglininkų kaime, pas Zofiją ir Janą Kukolevskius. Iš jų bėgliai sužinojo, kad Vilniaus žydai uždaryti gete, iš ten būriais varomi į Panerius ir šaudomi. Ši žinia visus pribloškė ir pakeitė gydytojo Abelio Gabajaus ir Jokūbo Finko planus visiems kartu su vaikais slapstytis Vilniuje. Zofijai ir Janui Kukolevskiams pasiūlius, buvo nuspręsta, kad suaugusieji liks pas Kukolevskius, o vaikams ieškoti prieglobsčio Vilniuje apsiėmė Janina Zienovič. Atsivežusi vaikus pas savo seserį Heleną iš pradžių Janina bandė ieškoti kitų globėjų, nes abi seserys naciams okupavus Vilnių neteko darbo ir pačios vos galėjo prasimaitinti. Be to, Helena Zienovič gyveno netoli Aušros vartų, aplink visada būdavo pilna žmonių, buvo didelė rizika, kad kas nors, pamatęs žydų vaikus, įskųs valdžiai, nes žinia apie staiga padidėjusią Helenos Zienovič šeimą greitai pasklido po visą kvartalą. Deja, visi Janinos kalbinti žmonės bijojo slėpti žydų vaikus. Supratusi tai vienuolė tikybos mokytoja Helena pasakė: Dievas šituos vaikus atvedė į mūsų namus, jie ir privalo čia likti, negalime priešintis Dievo valiai. . Visiems savo pažįstamiems ji sakė, kad tai jos brolio vaikai, nors daugeliui kilo įtarimų dėl vaikų kilmės. Laimė, niekas neįskundė, pažįstamas kunigas gavo vaikams arijiškus dokumentus, prižiūrėti vaikus Helenai ir Janinai padėjo ir jų mokinės. Bet nuolatinę labai svarbią pagalbą gelbstint vaikus per visą nacių okupacijos laikotarpį seserims Zienovič suteikė šeimos draugas filosofas, Vilniaus istorijos ir archyvų žinovas Georgijus Orda (Jerzy Orda).
Teko ištverti daug išbandymų, nuolat trūko maisto, malkų, šiltų drabužių, vaikai dažnai sirgo, bet seserų Helenos ir Janinos Zienovič bei jų šeimos draugo Jeržio Ordos globojami visi trys žydų vaikai laimingai sulaukė nacių okupacijos pabaigos. Vilius Finkas liko gyventi pas Heleną Zienovič ir po karo, Helena tapo berniukui antrąja mama. Vilius Finkas tapo Vilhelmu Juzefu Zienovičiumi (Wilhelm Józef Zienowicz), emigravo į Lenkiją, tapo gydytoju ir gyveno Varšuvoje.
Vilhelmas Juzefas Zienovičius rašė: Aš turiu dvi motinas. Viena mane pagimdė, kita, Helena Zienovič, išgelbėjo ir užaugino. Su daktaru Jeržiu Orda mane sieja labai artimas ryšys. Iki pat mano išvykimo 1959 metais jis išlaikė mane, žydų našlaitį. Iš vaikystės atsimenu gyvenimą vokiečių okupacijos laikotarpiu. Nuo 1941 metų augau su dar dviem Helenos ir Janinos Zienovič namuose slėptais žydų vaikais – Renana ir Benjaminu Gabajais. Tuose namuose dažnai lankėsi dr. Jeržis Orda ir nuoširdžiai su mumis, trimis vaikais, susidraugavo: mokė mus eilėraščių ir dainelių. Kai namus užgriuvo nelaimės – gestapas suėmė ir nužudė devyniolikmetį mūsų globėjų (seserų Zienovič) brolį, mirė jų tėvas, močiutė – mūsų trijule dažnai rūpindavosi daktaras Jeržis Orda, žmogus, kuriuo buvo galima visiškai pasitikėti. Jis okupacijos laikotarpiu apgaubė mus neaprėpiamu gerumu, prablaškydavo savo juokais. Vienai iš mano globėjų – Janinai Zienovič (dabar – Zagała) išvykus gyventi į Lenkiją, dr. Jeržis Orda pasiryžo kartu su Helena Zienovič visiškai mane išlaikyti, padėjo įgyti vidurinį išsilavinimą (tai nebuvo lengva su mano regėjimo negalia), mylėjo mane kaip tikrą sūnų. Ir nors teisiškai nebuvau įvaikintas, laikau jį savo įtėviu, o Heleną Zienovič – įmote.
Helenos Zienovič sesuo Janina po karo apsigyveno Varšuvoje, ištekėjo, tapo žinoma meno istorike profesore Maria Janina Zagała.
Tuo metu, kai vaikai buvo slapstomi Vilniuje, Abelis Gabajus su žmona ir Viliaus Finko tėvas Jokūbas Finkas (Jokūbo Finko žmona Riva, užsikrėtusi šiltine, mirė prieš karą) slėpėsi pas Zofiją ir Janą Kukolevskius nuošaliame Anglininkų kaime, Rūdninkų girioje. Kai pas Kukolevskius likti pasidarė pernelyg pavojinga, padedami gerų žmonių, gydytojas Abelis Gabajus su žmona ir Jokūbas Finkas nusigavo į Vilnių, ten jie buvo priversti eiti į getą. Abelio Gabajaus žmona, Renanos ir Benjamino motina, karo metais neatlaikiusi sunkumų, mirė. Gydytojas Abelis Gabajus išliko gyvas ir 1959 metais su vaikais per Lenkiją repatrijavo į Izraelį. Jokūbas Finkas išvyko į Ameriką.
1992 metais Jad Vašem pripažino Heleną Zienovič, Ivaną ir Zofiją Kukolevskius Pasaulio Tautų Teisuoliais. 1993 metais Helena Zienovič apdovanota ir Lietuvos valstybės apdovanojimu – Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanoti ir kiti šios dramatiškos žydų vaikų ir suaugusiųjų gelbėjimo istorijos dalyviai – Ivanas ir Zofija Kukolevskiai (Jan Kukolewski, Zofia Kukolewska), Maria Janina Zagała ir Georgijus Orda (Jerzy Orda).