Žydų gelbėtojai

Banionis Juozas

VLADA ARVASEVIČIENĖ
STANISLOVAS ARVASEVIČIUS
KRISTINA KAZLAUSKIENĖ (ARVASEVIČIŪTĖ)
BARBORA BANIONIENĖ
JUOZAS BANIONIS
STASĖ JONIKIENĖ (VAIŠVILIENĖ)
LEONAS VAIŠVILAS
STASYS VAIŠVYLAS


Tauragės miesto gyventojai prieškariu labai gerai žinojo kraštietį Eliją Baikovičių, malūno ir lentpjūvės „Progresas“ bendraturtį, filantropą, apdovanotą Gedimino ordinu už visuomeninę ir labdaringą veiklą, ilgametį miesto tarybos narį, žymų šachmatininką, 1936 m. atstovavusį Lietuvai Miuncheno olimpiadoje. 1940 m. sovietams nacionalizavus malūną, Baikovičių šeima – Elijas, jo žmona Fruma, sūnūs Leiba (g. 1936) ir Jakobas (g. 1938) – persikėlė į Kauną, kur turėjo būstą ir gyveno Elijo tėvai. Prasidėjus karui Baikovičiai pateko į Kauno getą. Situacijai gete darantis vis grėsmingesnei, Elijas Baikovičius nusprendė ieškoti slapstymosi vietos žmonai Frumai ir vaikams Tauragės rajone, kur turėjo daug pažįstamų ir buvo gerbiamas savo kraštiečių. 1943 m. spalio 29 d. Frumai Baikovičienei su vaikais pavyko pabėgti iš geto, juos priglaudė pažįstamas Vytautas Moras, buvęs Lietuvos armijos kapitonas. Fruma su vaikais negalėjo pas jį ilgai pasilikti, todėl su sūnumi Jakobu sugrįžo į getą, o vyresnįjį berniuką Leibą praėjus kuriam laikui Moras išsiuntė pas patikimus valstiečius, gyvenusius už Tauragės, kurie vėliau jį perdavė tėvams. Frumai pabėgti iš geto padėjo pažįstama iš Tauragės Barbora Banionienė, tuo metu gyvenusi Kaune. Iš B. Banionienės prisiminimų: Paėmusi dukrą su vežimėliu vakarais važiuodavau prie geto. Daug kartų važiavau. Kojos, rankos drebėdavo, vis negalėjau paimti berniuko. Po kelių dienų pasitaikė blogas oras, geto sargybos nesimatė ir Baikovičius perdavė savo sūnų Jakobą. Įsodinau į vežimėlį šalia dukters ir namo, kiek kojos nešė. Vaikas šaukė žydiškai: Muter, muter ikh vil esn. Pas Juozą ir Barborą Banionius berniukas išbuvo kelias dienas, kol Elijas Baikovičius suorganizavo savo žmonos ir sūnaus išsiuntimą į Tauragės rajoną sunkvežimiu, gabenusiu vokiečių mašiną į remontą už Kryžkalnio. Pasiekti Tauragę jiems padėjo Barbora Banionienė, visiems teko įveikti keletą kilometrų pėsčiomis. Tauragėje gyvenęs Baikovičių pažįstamas Albinas Sabaliauskas savo namuose negalėjo priglausti Frumos ir jos sūnaus, tad jie buvo išvežti į Kasbarynų kaimą pas Leoną Vaišvilą ir jo žmoną Stanislavą. Vėliau Fruma su sūnumi buvo perkelti pas Leono brolį Stasį (Stanislovą) Vaišvylą ir jo žmoną Juzefą. Kai pas Stanislovą ir Juzefą įsikūrė vokiečiai, Fruma slėpėsi antrame namo aukšte tarp sienų įrengtoje slėptuvėje. Baikovičių sūnus Jakobas (Juozukas) buvo slapstomas tame pačiame kaime gyvenusios Leono ir Stanislovo Vaišvilų sesers Vlados Arvasevičienės šeimoje. Stanislovas ir Vlada Arvasevičiai augino 2 vaikus – dukrą Kristiną ir sūnų Romaną. Juozuko (Jakobo) tėvai ateidavo aplankyti sūnaus. Jiems iš anksto buvo paruošta slėptuvė miegamajame – dviguba siena su landa, kurioje slėpdavosi dieną, nes iš slėptuvės galėjo išlįsti tik naktį. Vaikai buvo išmokyti, kad niekam nepasakotų, jog jų namuose slepiama žydų šeima, tėvų pagalbininke tapo vyresnioji dukra Kristina. Juozukui suskaudus dantį, teko jį nuvežti į Batakius pas vokiečių gydytoją ir ten jam buvo liepta – tik nieko nekalbėk. Arvasevičiai kartu pasiėmė ir sūnų Romaną, kad nebūtų jokio įtarimo, jog Juozukas yra žydas. Elijas Baikovičius pabėgęs iš geto prisijungė prie partizanų, kovojusių su naciais prie Tauragės. Išbuvęs partizanų būryje visus metus, jis dažnai aplankydavo Frumą ir vaikus, apsistodavo pas Vaišvilas. Karui pasibaigus, Baikovičių šeima per Lenkiją ir Vokietiją išvyko į Kanadą.
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija