Žydų gelbėtojai
Ilevičiūtė Elena
ANTANINA ILEVIČIŪTĖ
ELENA ILEVIČIŪTĖ
ZOSĖ ILEVIČIŪTĖ
ENRIKAS ILEVIČIUS
Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, visuose miestuose ir miesteliuose prasidėjo žydų persekiojimas, buvo steigiami laikinieji getai, juose uždaryti žydai beveik neturėjo vilties išsigelbėti. Šios katastrofos neišvengė ir Grinkiškio žydai, jie buvo išvežti į Krakių getą ir kitomis kryptimis, o vėliai brutaliai nužudyti. Kai policija išsiaiškino, kad pagal iš anksto sudarytus sąrašus buvo išvežti ne visi žydai, pradėjo vaikščioti po namus ir ieškoti būsimų aukų. Laimė, jiems nepavyko rasti sutuoktinių Sonios ir Abraomo Krumų, juos savo varganame namelyje paslėpė ir išsaugojo seserys Antanina, Zosė ir Elena Ilevičiūtės.
Jaunieji Krumai prašyti pagalbos pirmiausia atėjo pas Grinkiškio bažnyčios kleboną. Klebonui rekomendavus, bėglius sutiko priimti už Baisogalos gatvės palaukėje gyvenusios seserys Ilevičiūtės. Vargana sodybėlė, klebono nuomone, buvo geriausia vieta pasislėpti nuo persekiotojų. Vokiečiai nemėgstantys netvarkos, tad neturėtų ten lankytis. Įnamiai iš pradžių įsikūrė palėpėje tarp visokių rakandų, bet ten buvo nesaugu, todėl kartu su šeimininkėmis virtuvėje išsikasė slėptuvę, ten įsirengė gultą ir suolelį. Iš viršaus slėptuvę apdengė lentomis, pastatė stalą, o po juo įrengė „vištidę“ – lentas užbėrė smėliu, jame kapstėsi ir vaikštinėjo vištos – niekam nė į galvą netoptelėjo, kad taip paprastai ir gudriai seserų Ilevičiūčių įrengtoje slėptuvėje ištisas dienas slėpėsi du jauni žmonės Sonia ir Abraomas Krumai. Į tyrą orą Krumai išeidavo tik naktį. Seserų Ilevičiūčių konspiracija ir gebėjimas laikyti paslaptį padėjo Soniai ir Abraomui Krumams išlikti gyviems. Besislapstantiems ir jų globėjoms teko patirti daug sunkumų – kankino nuolatinis skurdas, maisto stygius, nepavyko išvengti ir ligų, tačiau atsirado patikimų, užjaučiančių žmonių, tokių kaip miestelio vaistininkė Marija Butauskienė, ši moteris kritiniais momentais padėjo seserims vaistais, maistu ir drabužiais. Neliko nuošaly ir seserų Ilevičiūčių artimieji.
Iš Enriko Ilevičiaus prisiminimų: Trys seserys gyveno vargingai, suklypusiame name. Žydus slėpė namo palėpėje ir kambaryje, slėptuvėje po stalu. Mūsų tėvai jiems nešdavo maisto, o aš ir mano sesuo Bronė saugodavom, kad nepasirodytų vokiečiai. Vokiečiai dažnai užsukdavo patikrinti vienkiemio gyventojų. Bet tėvo seserys jiems pridėdavo krepšius kiaušinių, tad jie ilgai neužsibūdavo. Kiekvieną sykį mus apimdavo baimė, kad nepastebėtų, jog pas mus slapstosi žydai. Artėjant frontui seserų trobelė sudegė, jos kurį laiką gyveno išsikastame bunkeryje kartu su žydais.
Pokariu, kai ir taip vargingai gyvenusios seserys liko dar ir be namų, jų nepamiršo Šiauliuose apsigyvenę išgelbėti Abraomas ir Sonia Krumai. A. Krumas dirbo Šiaulių „Elnio“ fabrike, jie su žmona dažnai atveždavo seserims maisto, darbužių, bet svarbiausia – įrengė namelį. Krumas atvežė iš miško vokiečių kareivių paliktą baraką, sukalė seserims pastogę, nupirko arklį, kad jos galėtų susiarti savo žemę. Gyvendami Šiauliuose Krumai susilaukė sūnaus, vėliau šeima persikėlė į Kauną, o galiausiai emigravo į JAV.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotos seserys Antanina, Elena ir Zosė Ilevičiūtės, karo metais išgelbėjusios Sonią ir Abraomą Krumus ir Enrikas Ilevičius, seserų Ilevičiūčių pagalbininkas gelbėjant Krumų šeimą.
ELENA ILEVIČIŪTĖ
ZOSĖ ILEVIČIŪTĖ
ENRIKAS ILEVIČIUS
Nacistinei Vokietijai okupavus Lietuvą, visuose miestuose ir miesteliuose prasidėjo žydų persekiojimas, buvo steigiami laikinieji getai, juose uždaryti žydai beveik neturėjo vilties išsigelbėti. Šios katastrofos neišvengė ir Grinkiškio žydai, jie buvo išvežti į Krakių getą ir kitomis kryptimis, o vėliai brutaliai nužudyti. Kai policija išsiaiškino, kad pagal iš anksto sudarytus sąrašus buvo išvežti ne visi žydai, pradėjo vaikščioti po namus ir ieškoti būsimų aukų. Laimė, jiems nepavyko rasti sutuoktinių Sonios ir Abraomo Krumų, juos savo varganame namelyje paslėpė ir išsaugojo seserys Antanina, Zosė ir Elena Ilevičiūtės.
Jaunieji Krumai prašyti pagalbos pirmiausia atėjo pas Grinkiškio bažnyčios kleboną. Klebonui rekomendavus, bėglius sutiko priimti už Baisogalos gatvės palaukėje gyvenusios seserys Ilevičiūtės. Vargana sodybėlė, klebono nuomone, buvo geriausia vieta pasislėpti nuo persekiotojų. Vokiečiai nemėgstantys netvarkos, tad neturėtų ten lankytis. Įnamiai iš pradžių įsikūrė palėpėje tarp visokių rakandų, bet ten buvo nesaugu, todėl kartu su šeimininkėmis virtuvėje išsikasė slėptuvę, ten įsirengė gultą ir suolelį. Iš viršaus slėptuvę apdengė lentomis, pastatė stalą, o po juo įrengė „vištidę“ – lentas užbėrė smėliu, jame kapstėsi ir vaikštinėjo vištos – niekam nė į galvą netoptelėjo, kad taip paprastai ir gudriai seserų Ilevičiūčių įrengtoje slėptuvėje ištisas dienas slėpėsi du jauni žmonės Sonia ir Abraomas Krumai. Į tyrą orą Krumai išeidavo tik naktį. Seserų Ilevičiūčių konspiracija ir gebėjimas laikyti paslaptį padėjo Soniai ir Abraomui Krumams išlikti gyviems. Besislapstantiems ir jų globėjoms teko patirti daug sunkumų – kankino nuolatinis skurdas, maisto stygius, nepavyko išvengti ir ligų, tačiau atsirado patikimų, užjaučiančių žmonių, tokių kaip miestelio vaistininkė Marija Butauskienė, ši moteris kritiniais momentais padėjo seserims vaistais, maistu ir drabužiais. Neliko nuošaly ir seserų Ilevičiūčių artimieji.
Iš Enriko Ilevičiaus prisiminimų: Trys seserys gyveno vargingai, suklypusiame name. Žydus slėpė namo palėpėje ir kambaryje, slėptuvėje po stalu. Mūsų tėvai jiems nešdavo maisto, o aš ir mano sesuo Bronė saugodavom, kad nepasirodytų vokiečiai. Vokiečiai dažnai užsukdavo patikrinti vienkiemio gyventojų. Bet tėvo seserys jiems pridėdavo krepšius kiaušinių, tad jie ilgai neužsibūdavo. Kiekvieną sykį mus apimdavo baimė, kad nepastebėtų, jog pas mus slapstosi žydai. Artėjant frontui seserų trobelė sudegė, jos kurį laiką gyveno išsikastame bunkeryje kartu su žydais.
Pokariu, kai ir taip vargingai gyvenusios seserys liko dar ir be namų, jų nepamiršo Šiauliuose apsigyvenę išgelbėti Abraomas ir Sonia Krumai. A. Krumas dirbo Šiaulių „Elnio“ fabrike, jie su žmona dažnai atveždavo seserims maisto, darbužių, bet svarbiausia – įrengė namelį. Krumas atvežė iš miško vokiečių kareivių paliktą baraką, sukalė seserims pastogę, nupirko arklį, kad jos galėtų susiarti savo žemę. Gyvendami Šiauliuose Krumai susilaukė sūnaus, vėliau šeima persikėlė į Kauną, o galiausiai emigravo į JAV.
Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotos seserys Antanina, Elena ir Zosė Ilevičiūtės, karo metais išgelbėjusios Sonią ir Abraomą Krumus ir Enrikas Ilevičius, seserų Ilevičiūčių pagalbininkas gelbėjant Krumų šeimą.