Žydų gelbėtojai
Antonowicz Jadwiga
Jadvyga ANTONOVIČ
Vincentas ANTONOVIČIUS
Liucina ANTONOVIČ-BAUER
Jadvyga ir Vincentas Antonovičiai, gyvenę Pylimo gatvėje Vilniuje, vokiečių okupacijos metu savo iniciatyva aplankė Bronislavą Malberg jos bute ir pasiūlė padėti pasislėpti. Mergina į Vilnių atvyko prieš pat karą, todėl neturėjo nei daug pažįstamų, nei santaupų. Ji buvo paslėpta Antonovičių dukterų Liucinos ir Teresos kambaryje už spintos. Kadangi šeimai priklausė du namai, pas juos dažnai ateidavo namų prižiūrėtojai, buvę darbininkai, vaikų draugės ir draugai, todėl nerimaudami dėl Bronislavos jie pervežė merginą į Vincento Antonovičiaus motinos Antoninos namus. Greitai jai buvo gauti suklastoti dokumentai Joanos Malinovskos vardu.
Nebuvo saugu ir čia. Antonina Antonovič gyveno pirmame aukšte, o mergina labai sielvartavo, garsiai kūkčiojo dėl išsiskyrimo su savo motina, kuri buvo pasmerkta niekinimui ir mirčiai Vilniaus gete. Verkiant Bronislavą-Joaną galėjo išgirsti atsitiktiniai žmonės, o tai kėlė pavojų. Todėl ji buvo įtaisyta kiek saugesnėje vietoje Nemenčinės miestelyje.
1942 m. vasario mėnesį Vincentas Antonovičius nusipirko Tuskulėnų dvarą ir visi ten apsigyveno. Augino daržoves, laikė arklį ir karves. Šioje, nuo miesto nutolusioje vietovėje, paslėpė ir žydo Z. Kurgano šeimą.
Joanos ir gelbėtojų dukrų pažintis po karo peraugo į draugystę. Jos dažnai susitikdavo Varšuvoje, kur Joana dirbo Izraelio ambasadoje. Vėliau ji išvyko gyventi į Paryžių. Tai buvo labai išsilavinusi moteris, baigusi teisės ir romanistikos mokslus.
Liucina Antonovič apie savo tėvus rašo: „Mano tėvai buvo iš tų žmonių, kurie visada vadovavosi posakiu: „homo res sacra homini“ – „žmogus žmogui yra šventas dalykas“. Visos nesąmonės dėl rasės, tautybės, fanatizmo, plaukų ir akių spalvos jiems neturėjo jokios reikšmės.“
Jos motina – Jadvyga Antonovič visada padėdavo žmonėms, kuriems reikėjo pagalbos. Niekas iš šių namų neišeidavo nepavaišintas. Ji buvo geraširdis, gailestingas žmogus, tačiau negalėjo pakęsti karo baisybių – mirė 1942 m., būdama tik 46-erių metų amžiaus. Ilsisi Vilniuje.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Vincentas ANTONOVIČIUS
Liucina ANTONOVIČ-BAUER
Jadvyga ir Vincentas Antonovičiai, gyvenę Pylimo gatvėje Vilniuje, vokiečių okupacijos metu savo iniciatyva aplankė Bronislavą Malberg jos bute ir pasiūlė padėti pasislėpti. Mergina į Vilnių atvyko prieš pat karą, todėl neturėjo nei daug pažįstamų, nei santaupų. Ji buvo paslėpta Antonovičių dukterų Liucinos ir Teresos kambaryje už spintos. Kadangi šeimai priklausė du namai, pas juos dažnai ateidavo namų prižiūrėtojai, buvę darbininkai, vaikų draugės ir draugai, todėl nerimaudami dėl Bronislavos jie pervežė merginą į Vincento Antonovičiaus motinos Antoninos namus. Greitai jai buvo gauti suklastoti dokumentai Joanos Malinovskos vardu.
Nebuvo saugu ir čia. Antonina Antonovič gyveno pirmame aukšte, o mergina labai sielvartavo, garsiai kūkčiojo dėl išsiskyrimo su savo motina, kuri buvo pasmerkta niekinimui ir mirčiai Vilniaus gete. Verkiant Bronislavą-Joaną galėjo išgirsti atsitiktiniai žmonės, o tai kėlė pavojų. Todėl ji buvo įtaisyta kiek saugesnėje vietoje Nemenčinės miestelyje.
1942 m. vasario mėnesį Vincentas Antonovičius nusipirko Tuskulėnų dvarą ir visi ten apsigyveno. Augino daržoves, laikė arklį ir karves. Šioje, nuo miesto nutolusioje vietovėje, paslėpė ir žydo Z. Kurgano šeimą.
Joanos ir gelbėtojų dukrų pažintis po karo peraugo į draugystę. Jos dažnai susitikdavo Varšuvoje, kur Joana dirbo Izraelio ambasadoje. Vėliau ji išvyko gyventi į Paryžių. Tai buvo labai išsilavinusi moteris, baigusi teisės ir romanistikos mokslus.
Liucina Antonovič apie savo tėvus rašo: „Mano tėvai buvo iš tų žmonių, kurie visada vadovavosi posakiu: „homo res sacra homini“ – „žmogus žmogui yra šventas dalykas“. Visos nesąmonės dėl rasės, tautybės, fanatizmo, plaukų ir akių spalvos jiems neturėjo jokios reikšmės.“
Jos motina – Jadvyga Antonovič visada padėdavo žmonėms, kuriems reikėjo pagalbos. Niekas iš šių namų neišeidavo nepavaišintas. Ji buvo geraširdis, gailestingas žmogus, tačiau negalėjo pakęsti karo baisybių – mirė 1942 m., būdama tik 46-erių metų amžiaus. Ilsisi Vilniuje.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005