Žydų gelbėtojai
Balčiūnas Kazimieras
KAZIMIERAS BALČIŪNAS
KAZIMIERA BALČIŪNIENĖ
GENOVAITĖ GRUBINSKIENĖ (BALČIŪNAITĖ)
ROMAS JIEVALTAS
ELZĖ JIEVALTIENĖ
Romas Jievaltas ir Elzė Jievaltienė prieškariu gyveno Biržų r., Mediniškių k. Jie augino septynis sūnus. Nacių Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, vieną naktį pas Jievaltus su sūneliu Boliu (Abeliu) atbėgo Kupreliškio (Biržų r.) gyventoja Dora (Dvora) Manienė. Moteris maldavo padėti jai. Tą naktį jai pavyko pabėgti iš žydų suvarymo vietos Biržuose. Žinodama, kad Jievaltai augina septynis vaikus ir nenorėdama rizikuoti jų gyvybe, savo mažą sūnelį Abelį Dora paliko Jaunučiuose (Biržų r.) prie Kazio ir Kazimieros Balčiūnų namų durų. Romas ir Elzė Jievaltai priėmė Dorą į savo namus. Jievaltų šeima Dorą vadino Maryte, bet perrengė ją vyriškais drabužiais ir trumpai apkirpo plaukus. Taip Dora Marytė įsiliejo į „vyriškąją“ Jievaltų šeimos dalį. Jievaltų sūnums buvo prisakyta neprasitarti apie namuose atsiradusią moterį ir nuolat stebėti aplinką. Jei kuris nors pastebėdavo artinantis svetimą žmogų, Dora pasislėpdavo daržinėje, po šienu įrengtoje slėptuvėje. Romo ir Elzės namuose Dora Manienė laimingai sulaukė karo pabaigos.
Kazys ir Kazimiera Balčiūnai, radę prie savo namų slenksčio Doros sūnelį Abelį, iš vietos gydytojo gavo pažymėjimą, kad pamestinukas ne žydų vaikas, tad jiems buvo leista auginti berniuką. Balčiūnai jį pakrikštijo Vabalninko bažnyčioje, taip Doros Manienės sūnus tapo Baliu Grubinsku (berniukui buvo duota Balčiūnų giminaičio, tapusio Abelio krikšto tėvu, pavardė). ). Per visus tris nacistinės okupacijos metus Balčiūnų šeimoje netikėtai atsiradusį mažą berniuką saugojo ir globojo ne tik Kazys ir Kazimiera Balčiūnai – pagrindine tėvų pagalbininke, Baliuko aukle ir globėja, tapo Balčiūnų dukra Genovaitė Balčiūnaitė (vėliau Grubinskienė). Dora Manienė palaikė ryšį su Balčiūnais ir kartais aplankydavo sūnų. Po karo Dora pasiėmė sūnų iš Balčiūnų ir apsigyveno Biržuose. Ten ji ištekėjo už per karą Biržų rajone išsislapsčiusio Motelio Levitano, jiems gimė dukra Golda. Vėliau šeima persikėlė į Kauną. Dora ir Motelis Levitanai gyveno, mirė ir palaidoti Kaune. Jų vaikai Abelis Levitanas ir Golda Levitan 1970 m. emigravo į Izraelį. Dėl per karą išgelbėto Abelio Levitano ir jo motinos Doros gelbėtojų Balčiūnų ir Jievaltų šeimų apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų kreipėsi Izraelyje gyvenanti Abelio Levitano žmona Malka Levitan: Iš mano a. a. vyro Abelio Levitano ir jo mamos Doros prisiminimų man žinoma, kaip jie išvengė mirties, kaip slapstėsi nuo žudikų, kaip ieškojo gerų žmonių pagalbos, kaip vengė pašalinių žmonių ir t. t. Tas sunkių pavojingų dienų aidas juos persekiojo visą gyvenimą. [...] Prašau Jūsų pagalbos, siekiant įvertinti gelbėtojų taurios veiklos rezultatus. Svarbiausia, kad dar kartą juos prisimintume, papasakotume apie jų žygdarbį Antrojo pasaulinio karo metais.
KAZIMIERA BALČIŪNIENĖ
GENOVAITĖ GRUBINSKIENĖ (BALČIŪNAITĖ)
ROMAS JIEVALTAS
ELZĖ JIEVALTIENĖ
Romas Jievaltas ir Elzė Jievaltienė prieškariu gyveno Biržų r., Mediniškių k. Jie augino septynis sūnus. Nacių Vokietijai okupavus Lietuvą ir prasidėjus žydų persekiojimui, vieną naktį pas Jievaltus su sūneliu Boliu (Abeliu) atbėgo Kupreliškio (Biržų r.) gyventoja Dora (Dvora) Manienė. Moteris maldavo padėti jai. Tą naktį jai pavyko pabėgti iš žydų suvarymo vietos Biržuose. Žinodama, kad Jievaltai augina septynis vaikus ir nenorėdama rizikuoti jų gyvybe, savo mažą sūnelį Abelį Dora paliko Jaunučiuose (Biržų r.) prie Kazio ir Kazimieros Balčiūnų namų durų. Romas ir Elzė Jievaltai priėmė Dorą į savo namus. Jievaltų šeima Dorą vadino Maryte, bet perrengė ją vyriškais drabužiais ir trumpai apkirpo plaukus. Taip Dora Marytė įsiliejo į „vyriškąją“ Jievaltų šeimos dalį. Jievaltų sūnums buvo prisakyta neprasitarti apie namuose atsiradusią moterį ir nuolat stebėti aplinką. Jei kuris nors pastebėdavo artinantis svetimą žmogų, Dora pasislėpdavo daržinėje, po šienu įrengtoje slėptuvėje. Romo ir Elzės namuose Dora Manienė laimingai sulaukė karo pabaigos.
Kazys ir Kazimiera Balčiūnai, radę prie savo namų slenksčio Doros sūnelį Abelį, iš vietos gydytojo gavo pažymėjimą, kad pamestinukas ne žydų vaikas, tad jiems buvo leista auginti berniuką. Balčiūnai jį pakrikštijo Vabalninko bažnyčioje, taip Doros Manienės sūnus tapo Baliu Grubinsku (berniukui buvo duota Balčiūnų giminaičio, tapusio Abelio krikšto tėvu, pavardė). ). Per visus tris nacistinės okupacijos metus Balčiūnų šeimoje netikėtai atsiradusį mažą berniuką saugojo ir globojo ne tik Kazys ir Kazimiera Balčiūnai – pagrindine tėvų pagalbininke, Baliuko aukle ir globėja, tapo Balčiūnų dukra Genovaitė Balčiūnaitė (vėliau Grubinskienė). Dora Manienė palaikė ryšį su Balčiūnais ir kartais aplankydavo sūnų. Po karo Dora pasiėmė sūnų iš Balčiūnų ir apsigyveno Biržuose. Ten ji ištekėjo už per karą Biržų rajone išsislapsčiusio Motelio Levitano, jiems gimė dukra Golda. Vėliau šeima persikėlė į Kauną. Dora ir Motelis Levitanai gyveno, mirė ir palaidoti Kaune. Jų vaikai Abelis Levitanas ir Golda Levitan 1970 m. emigravo į Izraelį. Dėl per karą išgelbėto Abelio Levitano ir jo motinos Doros gelbėtojų Balčiūnų ir Jievaltų šeimų apdovanojimo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi į Valstybinį Vilniaus Gaono žydų muziejų kreipėsi Izraelyje gyvenanti Abelio Levitano žmona Malka Levitan: Iš mano a. a. vyro Abelio Levitano ir jo mamos Doros prisiminimų man žinoma, kaip jie išvengė mirties, kaip slapstėsi nuo žudikų, kaip ieškojo gerų žmonių pagalbos, kaip vengė pašalinių žmonių ir t. t. Tas sunkių pavojingų dienų aidas juos persekiojo visą gyvenimą. [...] Prašau Jūsų pagalbos, siekiant įvertinti gelbėtojų taurios veiklos rezultatus. Svarbiausia, kad dar kartą juos prisimintume, papasakotume apie jų žygdarbį Antrojo pasaulinio karo metais.