Žydų gelbėtojai

Beldauskaitė Vanda

Juozas INKRATAS
Teofilė KAZLAUSKAITĖ


„Kiekvieną kartą, kai skaitau apie Lazdijus, mane apima ilgesys ir skausmas dėl brangaus gimtojo miestelio, kur gimiau ir praleidau geriausias gyvenimo dienas – vaikystę,“ – iš Kanados rašo Berta Kaufmanaitė- Lenskienė.
Tačiau Lazdijų žydaitėms Bertai ir jos seseriai Gutai yra ir kita lemtinga vieta – Šeštokai, kur vokietmečiu jas nuo žūties išslapstė tuometinis parapijos klebonas Juozas Inkratas ir bažnyčios ekonomė Teofilė Kazlauskaitė. Aišku, ne be kitų šeštokiečių tylaus pritarimo ir paramos.
Prakalbus apie kunigą Juozą Inkratą, vyresniųjų šeštokiečių veidai nušvinta. Kunigas į Šeštokų parapiją buvo atkeltas iš Slavikų ir pragyveno čia daugiau kaip dvidešimt metų.
Šeštokiečiai pasakoja, kad klebonijos špitolėje glaudėsi dvi dvarininkaitės Vanda ir Kazė Beldauskaitės, kurias klebonas globojo. Tai jos pasibaigus I pasauliniam karui, padovanojo aštuonis margus žemės ir kelis pastatus naujai Šeštokų parapijai steigti. Turtingos paveldėtojos, bet vienišos moterys nemokėjo ūkininkauti ir pamažu viską nugyveno. Jų kažkada buvę puošnūs drabužiai ir skrybėlaitės tiesiog šeštokiečių akyse bluko, spuro, dryžo – ir klauptuose prie altoriaus melsdavosi jau visai nuskurdusios senos moterys.
Pirmiausia pas paneles Beldauskaites į špitolę ir atvedė žmonės dvi išsigandusias Lazdijų karčiamos savininkės Kaufmanienės dukteris – Bertą ir Gutą. Vienai buvo devyniolika, kitai – dvidešimt metų. Merginos ilgai slapstėsi pelkėse prie Rimiečio ežero, kol jas rado ir priglaudė Šeštokų pakraštyje gyvenusi Liutkauskų šeima, matyt, savo paslaptimi pasidalijusi ar patarimo atėjusi pas kleboną Juozą Inkratą. Netrukus klebonijai artimesni žmonės sužinojo, kad čia atsirado dvi naujos tarnaitės: Onutė (Guta) ir Regina (Berta).
Po karo Berta Lenskienė ir Guta Gotlibienė gyveno Vilniuje. O Šeštokuose Sibiro grėsmė jau iškilo kunigui Juozui Inkratui. Jam pačiam prireikė slėptuvės po klebonijos grindimis ar bažnyčios palėpėj, kur prieš keletą metų pavojingiausiais momentais tūnodavo Berta ir Guta.
– Manėme, kad jau neišbūsime, – prisimena klebonijos vargonininko žmona A. Vilčinskienė. – Klebonas slapstėsi, mano vyras prižiūrėjo ūkį. Ne kartą jį tardė, mušė. Sakom, reikia važiuoti pas žydaites užtarimo. Netrukus Berta ir Guta pasirodė Šeštokuose, susitiko su klebonu, nuvažiavo į Lazdijus. Ir nuo to laiko daugiau mūsų netąsė. O kleboną Juozą Inkratą netrukus iškėlė į Lazdijus. „Širdį galima gydyti širdimi“, – Šeštokų parapijos svečių knygoje 1998 metų vasarą atvykęs į miestelio šimtmečio minėjimą įrašė gydytojas kardiologas, profesorius Chackelis Kibarskis, vienas iš nedaugelio Šeštokų žydų išlikęs gyvas.
Šeštokų parapijos klebonas Kęstutis Bekasovas ir profesorius Juozas Vytautas Uzdila pradėjo rūpintis, kad kunigas Juozas Inkratas ir bažnyčios ekonomė Teofilė Kazlauskaitė būtų įvertinti, nes supantis pasaulis tuo metu žmogui buvo surengęs patį sunkiausią žmoniškumo egzaminą. Vieni jį išlaikė, kiti ne, nes nėra tautos, kurioje būtų vien didvyriai, kaip nėra tautos, kuri susidėtų iš niekšų. Tėra žmonės, kurie renkasi...
– Aš didžiuojuosi, kad mano Šeštokuose, – sako profesorius J. V. Uzdila, – neatsirado nei vieno žydšaudžio, atvirkščiai – buvo išsaugotos dvi gyvybės.

Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 3 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 2005
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija