Žydų gelbėtojai
Vaitkevičius Adomas
ANTANAS JANUŠKA
PETRAS JANUŠKA
PETRĖ JANUŠKIENĖ
ZOFIJA JANUŠKIENĖ
MARĖ JANUŠKYTĖ
ONA ŠEPUTIENĖ
ONA VAITKEVIČIENĖ
ADOMAS VAITKEVIČIUS
Antanas Januška, jo sesuo Marė ir brolis Petras gyveno savo tėvų paveldėtame name Liaudginų kaime. Januškų tėvai jau seniai buvo mirę, o vyriausioji sesuo Ona Vaitkevičienė buvo ištekėjusi, turėjo didelę šeimą, kurios nebuvo lengva išlaikyti, todėl norėdama padėti jos sesuo Marė, pasitarusi su broliu Antanu, priėmė pas save gyventi sesers Onos dukrą Eleną Vaitkevičiūtę (vėliau – Lingienė). Karo metais visi Januškų šeimos nariai ir kai kurie kaimynai bei giminaičiai įsitraukė į dviejų jaunų žydaičių gelbėjimą. Vieną vakarą Antanas Januška jaujoje aptiko dvi besislapstančias žydaites ir atsivedė jas į namus. Tai buvo Hinda Aronaitė ir Elia Šliomavičiūtė. Kaip paaiškėjo vėliau, merginos prašė pagalbos kaimynų, tačiau dauguma bijojo priimti žydes į savo namus. Visgi kaimynas Petras Beinartas nepaliko žydaičių likimo valiai ir atvedė pas Antaną Janušką, kurį gerai pažinojo ir pasitikėjo. Merginas reikėjo slėpti nuo visų, įskaitant ir kaimynus. Buvo baiminamasi, kad Onos Vaitkevičienės augintinė septynmetė Elenutė gali prasitarti apie slepiamas žydes. Kaip pasakoja pati šių dienų sulaukusi Elena, problema buvo išspręsta „paprastai“: Antanas Januška pasikvietė ją ir pasakė: Dabar su mumis gyvens žydaitės, ir jei apie tai sužinos vokiečiai, tai sušaudys ir jas, ir mus visus. Po tokio paaiškinimo, kaip sakė Elena, jai niekuomet nekilo noras šita paslaptimi pasidalyti su kaimo vaikais.
Kadangi broliai Januškos turėjo žemės ir patys nuolat dirbo ūkyje, maisto ruošimas ir kiti su merginų buitimi susiję klausimai buvo Marės Januškytės rūpestis. Dėl kaime nuolat vykstančių kratų, žydaites išlaikyti vienoje vietoje buvo pavojinga, todėl jų gelbėjime dalyvavo dar dvi šeimos – vyriausios sesers Onos Vaitkevičienės (Januškaitės) ir jos vyro Adomo Vaitkevičiaus šeima bei Zofijos Šeputytės, su kuria tuo metu draugavo Antanas Januška ir kuri vėliau tapo jo žmona, ir Zofijos motinos Ona Šeputienės šeima. Iš Antano ir Zofijos Januškų sūnaus Antano liudijimo: Priklausomai, nuo kurios kaimo pusės prasidėdavo patikrinimai, žydaitės perbėgdavo pas Vaitkevičius arba pas Oną Šeputienę ir jos dukrą Zofiją. Ten jos ilgai nebūdavo – kai tik praeidavo pavojus, grįždavo atgal pas Januškas. Ona ir Adomas Vaitkevičiai ir Ona Šeputienė su dukra Zofija gyveno tame pačiame Liaudginų kaime. Šitos šeimos padėdamos taip pat labai rizikavo. Mano mama Zofija yra pasakojusi, kaip žydaitėms esant pas jas užėjo du baltaraiščiai. Tik Onos Šeputienės gudrumo ir drąsos dėka pavyko baltaraiščius apkvailinti ir išvengti tragedijos.
Kartą žydaitėms esant pas Vaitkevičius taip pat atėjo vokiečiai. Laimei, kratos jie tąkart nedarė, tačiau patirtas baimės jausmas dėl nuolat gresiančio mirties pavojaus Hindą su Elia ir Januškų šeimos narius kankino nuolat. 1944-ųjų pradžioje jaunesnysis Antano Januškos brolis Petras vedė Petrę Liekytę ir kaip atskira šeima jie įsikūrė kitame to paties Januškų namo gale. Petras ir Petrė Januškos slapstydami žydes vienodai dalinosi darbais ir rizika su kitais šeimos nariais. Frontui artėjant ir prasidėjus intensyviems šaudymams, Januškų šeimos nariai kartu su Hinda ir Elia slėpėsi apkasuose miške. Išsigandusios, kad neišgyvens, bei norėdamos apsaugoti savo gelbėtoją Antaną Janušką, nes jis kaip turintis žemės ūkininkas galėjo nukentėti nuo Lietuvą okupavusių sovietų ir būti ištremtas į Sibirą, merginos parašė liudijimą, tvirtinantį, kad Antanas Januška visą laiką dirbo, kad tik jas išgelbėtų... Januškų šeima išsaugojo šiuos tragiškus laikus menantį liudijimą, rašytą ypatingomis aplinkybėmis.
PETRAS JANUŠKA
PETRĖ JANUŠKIENĖ
ZOFIJA JANUŠKIENĖ
MARĖ JANUŠKYTĖ
ONA ŠEPUTIENĖ
ONA VAITKEVIČIENĖ
ADOMAS VAITKEVIČIUS
Antanas Januška, jo sesuo Marė ir brolis Petras gyveno savo tėvų paveldėtame name Liaudginų kaime. Januškų tėvai jau seniai buvo mirę, o vyriausioji sesuo Ona Vaitkevičienė buvo ištekėjusi, turėjo didelę šeimą, kurios nebuvo lengva išlaikyti, todėl norėdama padėti jos sesuo Marė, pasitarusi su broliu Antanu, priėmė pas save gyventi sesers Onos dukrą Eleną Vaitkevičiūtę (vėliau – Lingienė). Karo metais visi Januškų šeimos nariai ir kai kurie kaimynai bei giminaičiai įsitraukė į dviejų jaunų žydaičių gelbėjimą. Vieną vakarą Antanas Januška jaujoje aptiko dvi besislapstančias žydaites ir atsivedė jas į namus. Tai buvo Hinda Aronaitė ir Elia Šliomavičiūtė. Kaip paaiškėjo vėliau, merginos prašė pagalbos kaimynų, tačiau dauguma bijojo priimti žydes į savo namus. Visgi kaimynas Petras Beinartas nepaliko žydaičių likimo valiai ir atvedė pas Antaną Janušką, kurį gerai pažinojo ir pasitikėjo. Merginas reikėjo slėpti nuo visų, įskaitant ir kaimynus. Buvo baiminamasi, kad Onos Vaitkevičienės augintinė septynmetė Elenutė gali prasitarti apie slepiamas žydes. Kaip pasakoja pati šių dienų sulaukusi Elena, problema buvo išspręsta „paprastai“: Antanas Januška pasikvietė ją ir pasakė: Dabar su mumis gyvens žydaitės, ir jei apie tai sužinos vokiečiai, tai sušaudys ir jas, ir mus visus. Po tokio paaiškinimo, kaip sakė Elena, jai niekuomet nekilo noras šita paslaptimi pasidalyti su kaimo vaikais.
Kadangi broliai Januškos turėjo žemės ir patys nuolat dirbo ūkyje, maisto ruošimas ir kiti su merginų buitimi susiję klausimai buvo Marės Januškytės rūpestis. Dėl kaime nuolat vykstančių kratų, žydaites išlaikyti vienoje vietoje buvo pavojinga, todėl jų gelbėjime dalyvavo dar dvi šeimos – vyriausios sesers Onos Vaitkevičienės (Januškaitės) ir jos vyro Adomo Vaitkevičiaus šeima bei Zofijos Šeputytės, su kuria tuo metu draugavo Antanas Januška ir kuri vėliau tapo jo žmona, ir Zofijos motinos Ona Šeputienės šeima. Iš Antano ir Zofijos Januškų sūnaus Antano liudijimo: Priklausomai, nuo kurios kaimo pusės prasidėdavo patikrinimai, žydaitės perbėgdavo pas Vaitkevičius arba pas Oną Šeputienę ir jos dukrą Zofiją. Ten jos ilgai nebūdavo – kai tik praeidavo pavojus, grįždavo atgal pas Januškas. Ona ir Adomas Vaitkevičiai ir Ona Šeputienė su dukra Zofija gyveno tame pačiame Liaudginų kaime. Šitos šeimos padėdamos taip pat labai rizikavo. Mano mama Zofija yra pasakojusi, kaip žydaitėms esant pas jas užėjo du baltaraiščiai. Tik Onos Šeputienės gudrumo ir drąsos dėka pavyko baltaraiščius apkvailinti ir išvengti tragedijos.
Kartą žydaitėms esant pas Vaitkevičius taip pat atėjo vokiečiai. Laimei, kratos jie tąkart nedarė, tačiau patirtas baimės jausmas dėl nuolat gresiančio mirties pavojaus Hindą su Elia ir Januškų šeimos narius kankino nuolat. 1944-ųjų pradžioje jaunesnysis Antano Januškos brolis Petras vedė Petrę Liekytę ir kaip atskira šeima jie įsikūrė kitame to paties Januškų namo gale. Petras ir Petrė Januškos slapstydami žydes vienodai dalinosi darbais ir rizika su kitais šeimos nariais. Frontui artėjant ir prasidėjus intensyviems šaudymams, Januškų šeimos nariai kartu su Hinda ir Elia slėpėsi apkasuose miške. Išsigandusios, kad neišgyvens, bei norėdamos apsaugoti savo gelbėtoją Antaną Janušką, nes jis kaip turintis žemės ūkininkas galėjo nukentėti nuo Lietuvą okupavusių sovietų ir būti ištremtas į Sibirą, merginos parašė liudijimą, tvirtinantį, kad Antanas Januška visą laiką dirbo, kad tik jas išgelbėtų... Januškų šeima išsaugojo šiuos tragiškus laikus menantį liudijimą, rašytą ypatingomis aplinkybėmis.