Žydų gelbėtojai
Tamošiūnas Povilas
E.JAKOBSONAITĖ
AČIŪ JUMS UŽ GYVYBĘ, BROLIAI!
Tai buvo seniai, beveik prieš ketvirtį amžiaus. Bet tos kruvinos dienos mano atminty tokios ryškios, jog kartais atrodo, kad tai buvo tik vakar… Nesinorėtų tų baisių dienų beprisiminti, bet užmiršti jų negalima.
Kaustyti fašistų batai drumstė Subačiaus miestelio gatvių ramybę. Vakarais griaudėjo skardūs ir dažni šautuvų šūviai. Žudikai Drusevičius ir du vyresnieji broliai Barnackai sulaikė darbininką Makaravičių ir privertė jį sužeistą šliaužti keliu į Subačių...
– Prasidėjo... – pasakė tą vakarą mama ir apsiverkė.
Prisimenu – vieną vakarą išvarė iš namų 70 metų mano senelį. Motina, grąžydama rankas šaukė:
– O dieve, dieve, negi tu leisi jiems žudyti? Nejaugi tu toks kurčias ir aklas žmonių skausmui?..
Nors dievas ir gailestingas, kaip teigia tikintieji, bet gailesčio neparodė; nors jis visagalis, bet tos galios nebuvo matyti... O žmonės vis krito ir krito. Veltui jie šaukėsi dievo. Jo neprisišauksią, to neprisišauksi, ko nėra! O yra tik žmonės – vieni geri, o kiti baisūs kraugeriai!..
Kai likome dvylika šeimų, suvarė mus visus į getą ir aptvėrė dviejų metrų aukščio tvora. Kiekvieną dieną sklido gandai, kad štai štai jau sušaudys. Be abejo, tai turėjo įvykti, ir aš nusprendžiau bėgti… Čia pat gete, prie tvoros, buvo malkinė, joje buvo sukrautos malkos, o pasienyje stovėjo pusiau subyrėjusi statinė, ant kurios kiurksojo sulaužyta rėčka.
Vieną vakarą įbėgo į trobą susijaudinusi jaunesnioji mano sesutė:
– Mama, mama! Rozenbergaitę atveda ginkluoti žmonės!…
Su broliu ir sesute išbėgau į kiemą. Staiga kažkur sugriaudėjo šūvis. Išsigandusi puoliau į malkinę. Paskui mane buvo bebėgą ir brolis su sesute, bet kažkodėl grįžo į trobą pas motiną. Pasislėpiau už statinaitės ir laukiu. Po pusvalandžio girdžiu ateinant būrį žudikų… Po to dar baisiau – varomų mirti žmonių verksmas, dejonės, įsiutusių policininkų šūkaliojimas. Pažįstu motinos, sesers balsus ir iš skausmo vos nealpstu...
Pagaliau gete be manęs neliko nei gyvos galvos. Jau norėjau išeiti, kai staiga pasigirdo žingsniai. Net prilipau iš išgąsčio prie statinės. Baltaraiščiai suvirto į daržinę ir ėmė švaistyti prožektoriais.
– Čia nieko nėra, – staiga sugriaudžia vienas iš žudikų.
Manęs nepastebėjo. Ir kaip aš tada džiaugiausi, kad esu mažytė, kad man tik dvylika metų ir kad aš nepastebima galiu pasislėpti nors už nedidelės statinaitės.
Atėjo naktis, ji atrodė be galo, be krašto. Pagaliau išaušo. Norėjau bėgti į trobą, bet ten pro langą pamačiau žmogų su šautuvu. Puoliau atgal. Po to tvoroje nužiūrėjau plyšį ir pro jį išsmukau į gatvę. Kur dėtis? Kiekvienu momentu galėjo pasirodyti žudikai ir suimti, o tada jau viskas.
Prisiminiau netoli miestelio gyvenančią moterį, pas kurią kadaise mokiausi megzti. Nusivilkau paltą, užsidėjau sau ant galvos – ir tiesiai pas ją. Į trobą nėjau, o nutariau jos laukti tvarte, žinojau, kad ji ateis vakare lesinti vištų. Pagaliau sulaukiau, ji nuvedė mane į trobą, pavalgydino. Buvau išalkusi, todėl valgiau už devynis…
– O dabar, mergyt,– kai nurijau paskutinį kąsnį, kreipėsi moteris, – eik pas tėvus. Drauge bus lengviau numirti… Jeigu jau nuo dievo taip skirta, niekur nepasislėpsi…
Nieko jai neatsakiau. Išėjau iš trobos ir nuslinkau į pamiškę. Buvo ruduo. Šalo. Upelis blizgėjo kaip stiklas. Norėdama jį pereiti, įlūžau ir sušlapau iki pusės. Ėmė krėsti šaltis. Nebežinojau, kur dėtis; užsukau pas dievobaimingą moterį Šažytę, bet ir toji bijojo mane priimti. Vėl atsidūriau lauke. Galop prisiminiau stalių Indriūną. Jis prieš kelis metus dirbo mums spintą, galbūt, priims…
Neapsirikau. Priėmė. Vakare išgirdome šūvius.
– Tai tavo tėvus šaudo, – pasakė šeimininkas.
Užlipau ant krosnies ir verkiau, verkiau… Indriūnas kažkur išvažiavo. O greit po to atsirado troboje su ginklu rankoje budelis Simonavičius.
– Lipk žemėn! – sušuko jis. – Nelipsi – nušausiu!..
– Ogi šaukit! – surikau, apimta kažkokios nevilties. – Girdit? Šaukit! Juk vis tiek, ar dabar, ar po valandos žudysit!..
Tas patrepsi. Patrepsi vidury aslos ir išeina į kitą kambarį. O aš tuo tarpu nušokau nuo krosnies ir skubiai lendu į papečkį. Bet nespėju. Įpuolęs Simonavičius ištraukia už kojos..
Girgžda ratai. Kažkoks buožė sėdi prieky, o aš su Simonavičium gale ratų. Žiūriu į gruodo sukaustytą žemę ir galvoju, ar bus labai šalta joje gulėti, ar visiškai nieko nejausiu? Bet labiausiai mano vaikišką sąmonę kankina mintis: ar labai skaudės, kai atlėks kulka?..
Ir štai aš, dvylikos metų mergaitė, lydima dviejų žudikų, einu į kalėjimą. Jie pasakoja vienas kitam apie žudynes, juokiasi iš Indriūno, kuris, kaip supratau, kyštelėjo liežuvį… Kalėjime randu jau suimtą Rozenbergaitę ir jos motiną. Pirmoji para – sunki, bet dar sunkiau darosi, kai ateina naktis… Spėliojame, ar jau paskutinė gyvenimo naktis, ar dar paliks vienai kitai dienai.
Tuo metu prie lango pasirodo žmogus. Pasakiau apie tai Rozenbergaitei. Ji prieina ir su juo ima kalbėti. Po to šis žmogus atsineša įrankius ir ima laužti duris. Tačiau durys nepasiduoda. Praeina valanda, kita. Rozenbergaitė nebeiškenčia.
– Tamošiūnai, eik namo, durų vis tiek neišlauši, o jei pagaus, tai ne tik tave, bet ir visą šeimą sušaudys.
Povilas Tamošiūnas plušo prie durų tol, kol jos atsidarė ir prieš mus atsivėrė laisvė…
Ir vėl prasidėjo kova už gyvybę. P. Tamošiūnas mus apgyvendino pas patikimus žmones, ir taip mes išvengėme mirties…
Ir kur tik neteko būti! Apie dešimt žmonių apėjome, ir visi mus slėpė, valgydino. Tačiau nieko nepabūgo! Jie buvo tikri žmonės! Aš visada būsiu dėkinga lietuviams Nalivaikai, Pajuodžiui, Mikalajūnui, Juškai (Anykščių rajonas), Gailiušiui (Kušnerių trys vaikai taip pat pas juos rado prieglobstį). Norisi taip pat nuoširdų ačiū pasakyti ir Janelienei, ir Gintautui, ir Rumbinienei, ir daugeliui, daugeliui kitų. Slapstydamasi nuo fašistinių žvėrių, apėjau daugelį vietovių: Šiaulius, Šiluvą, Kauną, Alytų, Troškūnus. Ir visur, kur ėjau, kur pabuvojau, mane lydėjo nuoširdus paprastų Lietuvos valstiečių ir darbininkų, rūpinimasis: jie darė viską, kad gyvenčiau. Ir aš supratau, kad ne dori lietuviai, bet fašistai nužudė mano motiną, brolį, seserį, sunaikino šimtus ir tūkstančius tarybinių žmonių – lietuvių, žydų, rusų, lenkų, ukrainiečių...
Šiuo metu gyvenu Klaipėdoje, ištekėjau už lietuvio Tumaičio, turiu šeimą, dirbu medicinos seserimi. Aš laiminga! Aš gyvenu! O už tai, kad gyvenu, tariu jums, broliai, didelį, didelį ačiū!
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967
AČIŪ JUMS UŽ GYVYBĘ, BROLIAI!
Tai buvo seniai, beveik prieš ketvirtį amžiaus. Bet tos kruvinos dienos mano atminty tokios ryškios, jog kartais atrodo, kad tai buvo tik vakar… Nesinorėtų tų baisių dienų beprisiminti, bet užmiršti jų negalima.
Kaustyti fašistų batai drumstė Subačiaus miestelio gatvių ramybę. Vakarais griaudėjo skardūs ir dažni šautuvų šūviai. Žudikai Drusevičius ir du vyresnieji broliai Barnackai sulaikė darbininką Makaravičių ir privertė jį sužeistą šliaužti keliu į Subačių...
– Prasidėjo... – pasakė tą vakarą mama ir apsiverkė.
Prisimenu – vieną vakarą išvarė iš namų 70 metų mano senelį. Motina, grąžydama rankas šaukė:
– O dieve, dieve, negi tu leisi jiems žudyti? Nejaugi tu toks kurčias ir aklas žmonių skausmui?..
Nors dievas ir gailestingas, kaip teigia tikintieji, bet gailesčio neparodė; nors jis visagalis, bet tos galios nebuvo matyti... O žmonės vis krito ir krito. Veltui jie šaukėsi dievo. Jo neprisišauksią, to neprisišauksi, ko nėra! O yra tik žmonės – vieni geri, o kiti baisūs kraugeriai!..
Kai likome dvylika šeimų, suvarė mus visus į getą ir aptvėrė dviejų metrų aukščio tvora. Kiekvieną dieną sklido gandai, kad štai štai jau sušaudys. Be abejo, tai turėjo įvykti, ir aš nusprendžiau bėgti… Čia pat gete, prie tvoros, buvo malkinė, joje buvo sukrautos malkos, o pasienyje stovėjo pusiau subyrėjusi statinė, ant kurios kiurksojo sulaužyta rėčka.
Vieną vakarą įbėgo į trobą susijaudinusi jaunesnioji mano sesutė:
– Mama, mama! Rozenbergaitę atveda ginkluoti žmonės!…
Su broliu ir sesute išbėgau į kiemą. Staiga kažkur sugriaudėjo šūvis. Išsigandusi puoliau į malkinę. Paskui mane buvo bebėgą ir brolis su sesute, bet kažkodėl grįžo į trobą pas motiną. Pasislėpiau už statinaitės ir laukiu. Po pusvalandžio girdžiu ateinant būrį žudikų… Po to dar baisiau – varomų mirti žmonių verksmas, dejonės, įsiutusių policininkų šūkaliojimas. Pažįstu motinos, sesers balsus ir iš skausmo vos nealpstu...
Pagaliau gete be manęs neliko nei gyvos galvos. Jau norėjau išeiti, kai staiga pasigirdo žingsniai. Net prilipau iš išgąsčio prie statinės. Baltaraiščiai suvirto į daržinę ir ėmė švaistyti prožektoriais.
– Čia nieko nėra, – staiga sugriaudžia vienas iš žudikų.
Manęs nepastebėjo. Ir kaip aš tada džiaugiausi, kad esu mažytė, kad man tik dvylika metų ir kad aš nepastebima galiu pasislėpti nors už nedidelės statinaitės.
Atėjo naktis, ji atrodė be galo, be krašto. Pagaliau išaušo. Norėjau bėgti į trobą, bet ten pro langą pamačiau žmogų su šautuvu. Puoliau atgal. Po to tvoroje nužiūrėjau plyšį ir pro jį išsmukau į gatvę. Kur dėtis? Kiekvienu momentu galėjo pasirodyti žudikai ir suimti, o tada jau viskas.
Prisiminiau netoli miestelio gyvenančią moterį, pas kurią kadaise mokiausi megzti. Nusivilkau paltą, užsidėjau sau ant galvos – ir tiesiai pas ją. Į trobą nėjau, o nutariau jos laukti tvarte, žinojau, kad ji ateis vakare lesinti vištų. Pagaliau sulaukiau, ji nuvedė mane į trobą, pavalgydino. Buvau išalkusi, todėl valgiau už devynis…
– O dabar, mergyt,– kai nurijau paskutinį kąsnį, kreipėsi moteris, – eik pas tėvus. Drauge bus lengviau numirti… Jeigu jau nuo dievo taip skirta, niekur nepasislėpsi…
Nieko jai neatsakiau. Išėjau iš trobos ir nuslinkau į pamiškę. Buvo ruduo. Šalo. Upelis blizgėjo kaip stiklas. Norėdama jį pereiti, įlūžau ir sušlapau iki pusės. Ėmė krėsti šaltis. Nebežinojau, kur dėtis; užsukau pas dievobaimingą moterį Šažytę, bet ir toji bijojo mane priimti. Vėl atsidūriau lauke. Galop prisiminiau stalių Indriūną. Jis prieš kelis metus dirbo mums spintą, galbūt, priims…
Neapsirikau. Priėmė. Vakare išgirdome šūvius.
– Tai tavo tėvus šaudo, – pasakė šeimininkas.
Užlipau ant krosnies ir verkiau, verkiau… Indriūnas kažkur išvažiavo. O greit po to atsirado troboje su ginklu rankoje budelis Simonavičius.
– Lipk žemėn! – sušuko jis. – Nelipsi – nušausiu!..
– Ogi šaukit! – surikau, apimta kažkokios nevilties. – Girdit? Šaukit! Juk vis tiek, ar dabar, ar po valandos žudysit!..
Tas patrepsi. Patrepsi vidury aslos ir išeina į kitą kambarį. O aš tuo tarpu nušokau nuo krosnies ir skubiai lendu į papečkį. Bet nespėju. Įpuolęs Simonavičius ištraukia už kojos..
Girgžda ratai. Kažkoks buožė sėdi prieky, o aš su Simonavičium gale ratų. Žiūriu į gruodo sukaustytą žemę ir galvoju, ar bus labai šalta joje gulėti, ar visiškai nieko nejausiu? Bet labiausiai mano vaikišką sąmonę kankina mintis: ar labai skaudės, kai atlėks kulka?..
Ir štai aš, dvylikos metų mergaitė, lydima dviejų žudikų, einu į kalėjimą. Jie pasakoja vienas kitam apie žudynes, juokiasi iš Indriūno, kuris, kaip supratau, kyštelėjo liežuvį… Kalėjime randu jau suimtą Rozenbergaitę ir jos motiną. Pirmoji para – sunki, bet dar sunkiau darosi, kai ateina naktis… Spėliojame, ar jau paskutinė gyvenimo naktis, ar dar paliks vienai kitai dienai.
Tuo metu prie lango pasirodo žmogus. Pasakiau apie tai Rozenbergaitei. Ji prieina ir su juo ima kalbėti. Po to šis žmogus atsineša įrankius ir ima laužti duris. Tačiau durys nepasiduoda. Praeina valanda, kita. Rozenbergaitė nebeiškenčia.
– Tamošiūnai, eik namo, durų vis tiek neišlauši, o jei pagaus, tai ne tik tave, bet ir visą šeimą sušaudys.
Povilas Tamošiūnas plušo prie durų tol, kol jos atsidarė ir prieš mus atsivėrė laisvė…
Ir vėl prasidėjo kova už gyvybę. P. Tamošiūnas mus apgyvendino pas patikimus žmones, ir taip mes išvengėme mirties…
Ir kur tik neteko būti! Apie dešimt žmonių apėjome, ir visi mus slėpė, valgydino. Tačiau nieko nepabūgo! Jie buvo tikri žmonės! Aš visada būsiu dėkinga lietuviams Nalivaikai, Pajuodžiui, Mikalajūnui, Juškai (Anykščių rajonas), Gailiušiui (Kušnerių trys vaikai taip pat pas juos rado prieglobstį). Norisi taip pat nuoširdų ačiū pasakyti ir Janelienei, ir Gintautui, ir Rumbinienei, ir daugeliui, daugeliui kitų. Slapstydamasi nuo fašistinių žvėrių, apėjau daugelį vietovių: Šiaulius, Šiluvą, Kauną, Alytų, Troškūnus. Ir visur, kur ėjau, kur pabuvojau, mane lydėjo nuoširdus paprastų Lietuvos valstiečių ir darbininkų, rūpinimasis: jie darė viską, kad gyvenčiau. Ir aš supratau, kad ne dori lietuviai, bet fašistai nužudė mano motiną, brolį, seserį, sunaikino šimtus ir tūkstančius tarybinių žmonių – lietuvių, žydų, rusų, lenkų, ukrainiečių...
Šiuo metu gyvenu Klaipėdoje, ištekėjau už lietuvio Tumaičio, turiu šeimą, dirbu medicinos seserimi. Aš laiminga! Aš gyvenu! O už tai, kad gyvenu, tariu jums, broliai, didelį, didelį ačiū!
Iš: "Ir be ginklo kariai", sudarytoja S.Binkienė, leidykla "Mintis", Vilnius, 1967