Leopoldo Girbudo liudijimas:
Rašau Jums šį raštą – atsiminimus apie savo tėvą gydytoją Petrą Girbudą (Veblauską). Apie tėvo veiklą, gelbėjant žydų tautybės žmones vokiečių okupacijos metais, detaliai ir teisingai aprašė Šlioma Kurliandčikas knygoje „Ir be ginklo kariai“. Visus tuos žmones, kurie prisidėjo prie žydų gelbėjimo, aš pažinojau. Viskas teisybė. Pagrindiniai žydų gelbėjimo organizatoriai buvo mano tėvas gyd. Petras Girbudas (Veblauskas) ir Kolainių kunigas Polikarpas Macijauskas. Patį pavojingiausią darbą, atlikdavo Alfonsas Songaila, Labūnavėlės gyventojas. Tada jį visi vadino trumpai – Alfa. Su arkliu pakinkytu vežimu A. Songaila važiuodavo į Šiaulius ir iš ten, iš Šiaulių geto, slapta parveždavo žydus į Užventį, mūsų namus, arba į Kolainių kleboniją.
O iš čia, arba jis pats Alfonsas Songaila, arba kiti žmonės paimdavo iš mūsų namų nelaiminguosius ir išvežiodavo po savo sodybas. Dažniausiai tai būdavo tolimos, krūmais ir miškeliais apaugusios sodybos, toliau nuo pagrindinių kelių. Tuos gerus žmones, nebijančius rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybėmis, parinkdavo ir su jais susitardavo mano tėvas, arba Polikarpas Macijauskas. Jiems iš anksto pranešdavo, kada bus atvežami žydai. Į tų žmonių sodybas nuveždavo Alfa, arba kunigo ūkvedys, kurio pavardės nebeprisimenu. Tik žinau, kad jis buvo lenkas, pabėgęs iš vokiečių nelaisvės. Smulkiau apie tas keliones gali papasakoti pats Alfonsas Songaila. Tie sunkūs laikai ir pergyvenimai palaužė to gero žmogaus sveikatą. Aš atsimenu kaip vieną vėlyvą vasarą, jis atvažiavo į mūsų namus pas tėvą, visas sumuštu pamėlynavusiu, sutinusiu, kruvinu veidu.
Tėvas jam suteikė pirmą pagalbą ir gydė. Aš gimęs 1932 metais liepos mėn. 19 d. Tų įvykių metu, turiu galvoje 1942 metus, man buvo tik 10 metų. Todėl rimtos pagalbos suteikti nelaimingiesiems aš negalėjau. Vienintelis dalykas ką tuo metu galėjau daryti, tai tylėti ir nepasakoti savo bendraamžiams ką matau, ką žinau, kas vyksta mūsų namuose. Gal tik vienintelis „žygdarbis“ kurį to meto vaikėzas, aš padarydavau, tai retkarčiais, kai nebūdavo Alfos, o reikėdavo kunigui nuvežti skubią žinutę, tėvas pasiųsdavo mane. Lotynų kalba, spausdintomis, didžiosiomis raidėmis, būdavo parašomas trumpas raštelis, be adreso ir parašo. Aš tą raštelį paslėpdavau už kojinės prie kojos. Dviračiu prisirišęs meškerę, per petį pasikabinęs drobinį maišelį, kuriame būdavo sliekai ir mažas sumuštinis, išvažiuodavau „žvejoti“ į Kolainių ežerą. Jei kelyje ir sutikdavau ką važiuojant, visiems buvo aišku, kur vaikėzas važiuoja. Nuvykęs į klebonijos virtuvę pasakydavau, kad aš pas kunigą. Šeimininkė mane pažinojo. Pasirodęs kunigas nuvesdavo mane į mažą kambarėlį, kuriame buvo lova, kryžius ir muzikos instrumentas, panašus į pianiną. Tada ištraukdavau iš kojinės raštelį ir jam paduodavau. Perskaitęs raštelį, kunigas jį sudegindavo peleninėje ir, parašęs kitą ir palinkėjęs Dievo pagalbos, išleisdavo mane į namus.
Štai ir visa mano „pagalba“. Tokių vizitų buvo tik du. Pagrindinis ryšininkas tarp tėvo ir kunigo buvo Alfa. Štai ir viskas ką apie tą laikotarpį galiu pasakyti.
Iš Leopoldo Girbudo 2004 metų lapkričio 16 dienos laiško muziejui
