Žydų gelbėtojai
Jau po karo O. Šimaitė apie Vilniaus geto gyventojus rašys:
Reikėjo šituos žmones palaikyti, padėti jiems gyventi ir kovoti, padėti įveikti mirties baimę. Virš manęs nekabojo Damoklo kardas, turėjau savo kampą, mylimą darbą, susitikimus su bičiuliais. Persekiojamiems, niekinamiems, netekusiems visko žmonėms patarti, jog jie nebijotų mirties, man atrodė šventvagyste. Ne kartą aš pati savęs klausiau, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje, ar užtektų vyriškumo gyventi, dirbti ir nebijoti mirties kiekvieną minutę esant jos pavojui. Ilgai aš sėdėdavau, kol galėdavau atsakyti į tokius laiškus nors keletą žodžių. Laimei nei vienas iš mano korespondentų nei karto nepaklausė, kaip aš pati elgčiausi būdama jų vietoje.
Vienu reikšmingu O. Šimaitės veiklos aspektų, skiriančiu ją nuo daugelio kitų gelbėtojų, buvo tai, jog ji stengėsi išgelbėti geto žmonių kūrybos palikimą. Laiške, kuris po karo buvo išsiuntinėtas adresatams įvairiose pasaulio valstybėse, rašoma apie tai, ką O. Šimaitei pavyko išnešti iš geto ir paslėpti. Laiško autorė ragina ieškoti šio palikimo.
Man, žemiau pasirašiusiai Onai Šimaitei, kuri Vilniaus geto laikais gyveno ir palaikė ryšius su įvairiomis žydų sferomis, pavyko išgelbėti kai kuriuos Vilniaus geto dokumentus. Laikau savo pareiga pranešti apie tai atitinkamų institucijų atstovams, kuriems yra brangūs istoriniai žydų dokumentai. Kartu pareiškiu savo karštą pageidavimą, kuris kartu yra man dokumentus davusių žmonių pageidavimas, jog šie dokumentai būtų surasti ir atiduoti visų žydų, suinteresuotų istorine dokumentacija, dispozicijon, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų.
Deklaraciją apie dokumentus išsiunčiu sekantiems asmenims: 1. Poetui A. Suckeveriui, Žydų antifašistinis komitetas Maskvoje.
2. Daktarui Maksui Vainraichui, JIVO, Amerika.
3. Senovės žydų universiteto Jeruzalėje rektoriui.
4. Stefanui Veisui – Pasaulio žydų kongresas, JAV.
5. Daktarui Šteinbergui, JAV.
6. Isaakui Cukermanui, Varšuvos sukilimo dalyviui.
7. Daktarui Abramovičiui, JAV.
8. Daktarui M. Dvoržeckiui, Paryžius.
Prašau visus nurodytus asmenis patvirtinti deklaracijos gavimą. Dar kartą prašau imtis visų atitinkamų priemonių, ieškant šiuos dokumentus ir perduodant juos žydų tautos dispozicijon.
Šiandien žinome, kad tik keletą laiške nurodyto palikimo fragmentų pavyko surasti (G. Šuro užrašai). Bet atrodo, jog ne visos paieškos galimybės iki šiol buvo išnaudotos.
O. Šimaitės bendravimas su Vilniaus geto žydais, sukaupti įspūdžiai ir apmąstymai apie lietuvių-žydų santykius atsispindėjo po karo rašytuose straipsniuose, laiškuose.
Iš O. Šimaitės straipsnio „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“ („Lite“, N.Y. 1951, 1661–1671 psl.):
Lietuvių ir žydų santykiai įgavo tokių aštrių formų, kurių anksčiau negalima buvo įsivaizduoti. Man, kaip lietuvei, labai sunku konstatuoti, kad ne visi lietuviai pačių sunkiausių žydų tautos kentėjimų, kuriuos suteikė vokiečiai, matais parodė elementarią žmogišką užuojautą savo kaimynams žydams, o blogiausieji lietuviai, mano didžiam siaubui, prisidėjo prie žydų naikinimo.
/.../ Aš pati žinau tris lietuvių policininkus, kurie užjautė žydus ir padėjo jiems. Vienas iš jų, pavyzdžiui, padėjo Bermanui ir kitiems žydams gauti arijų dokumentus. Šį policininką vėliau pagavo naciai ir taip pat sunkiai nubaudė. Vienas geto apsaugoje budėjęs lietuvių kareivis taip susidraugavo su žydais, kad net išmoko dainuoti žydų liaudies dainas. Bet tai buvo tik šviesios išimtys.
/.../ Ne visi lietuviai, kurie nepadėjo žydams, elgėsi taip iš neapykantos jiems. Jei man tektų charakterizuoti lietuvių ir žydų santykius 1941–1945 vokiečių okupacijos metais, aš juos apibūdinčiau taip: lietuviai, kaip žmonės, daugiausia buvo pozityviai nusiteikę žydų atžvilgiu. Hitlerininkai taip įbugino lietuvius, kad vien žodis „žydas“ valstiečiams sukeldavo panišką baimę. Ši žmonių grupė, kuri sudarė didelę tautos dalį, žydams nepadarė nieko blogo. Tarp jų buvo ir tokių, kurie slapčiomis užjautė kenčiančius žydus. Bet buvo ir tokių, kurie buvo visiškai abejingi žydų tragedijai. Jie nepadarė žydams nieko gero ir nieko blogo...
/.../ Aš buvau per daug arti žydų jų didžiosios nelaimės metu, kad nepareikščiau savo nusistebėjimo jų nepalaužiamu didvyriškumu ir moraliniu tvirtumu savo tautos mirties akivaizdoje už spygliuotos geto tvoros. Galima sakyti, kad bet kuri tauta fiziškai ir morališkai būtų palaužta, jei tektų išgyventi tai, ką išgyveno kiekvienas žydas. Žydai gete buvo didvyriai patys to neįtardami.
Atėjusi pas žydus į Vilniaus getą, ne kartą sakiau savo pažįstamiems, kad aš jų vietoje nekęsčiau visų be išimties arijų. Jie mane ramindavo ir atsakydavo, kad skiria, kas yra draugas ir kas priešas.
Tuo baisiu žydams (ir visiems sąžiningiems žmonėms) metu aš dažnai galvodavau, kad po viso to, ką žydų tauta pergyveno, daug kam atsivers akys ir apie neapykantą žydams mes sužinosime archyvuose ir muziejuose. Bet aš stipriai klydau. Tik nedidelė dalis nežydų prisimena baisius būdus, kuriais hitlerininkai sunaikino tūkstančius žydų, kaip buvo žudomi žydų vaikai, moterys, seniai. Ir gėda tiems, kurie užmiršo, kieno rankomis tai padaryta, kas išgelbėjo žydų gyvybes.
/.../ Puikiai suvokdama kai kurių lietuvių didelę kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo, esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta. Aš nepalaikau įprastinių žodžių „lietuviai“, „vokiečiai“, „lenkai“, „žydai“ ir t.t. Taip sako tik tie, kurie ketina mus supykinti. Užmirštama, kad kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių. Tai atima bendro kaltinimo galimybę. Pagrindiniai žydų tautos priešai yra ne vokiečiai apskritai, o hitlerininkai, antras žydų tautos priešas yra ne lietuviai, lenkai ir kitos tutos, o tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo hitlerininkams. Kaltindama lietuvių fašistus, aktyvistus, partizanus, policininkus ir kitus, visiškai atmetu kaltinimus lietuvių tautai.
/.../ Žūsta vienas po kito mano geriausi prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimybę nusiprausti ir t.t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių dalykų nebeturi, bet kai Damoklo kardas kabo ant jų galvų, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti kas netingi. Jei aš pirmiau juos tik mylėjau, tai dabar dievinu už tas begalines kančias, nes iš tikrųjų tik išrinktieji gali taip kentėti.
Jei kas nors žydams nuoširdžiai nors krislelį gėrio padarė, tai žydų tautos amžiams nepamirštamas.
Iš O. Šimaitės dienoraščio (1955-05-02) (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 33 psl.):
...mano nuomone, žydų tauta išsiskiria dėkingumo jausmu tiems, kurie padėjo jų vaikams prieš šimtus metų ir paskutinės katastrofos metu.
Iš O. Šimaitės straipsnio „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“ („Lite“, N.Y. 1951, 1661–1671 psl.):
Apdovanojo mane Izraelio medaliu. Tai yra didelė garbė mirtingam žmogui. Bet aš nenoriu, kad tas medalis būtų panaudotas spaudimui pagerinti mano būklę. Tas, kas buvo padaryta žydų tautos katastrofos metu, tai buvo daroma pagal sąžinės paliepimą. Negaliu už tai prašyti kokio tai „atlyginimo“. Žmonės manęs nesupranta. Man tada buvo gėda nebūti žyde.
Iš O. Šimaitės dienoraščio (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 99 psl.):
Tauta, kuri davė tiek daug žmonijos kultūrai, buvo apvogta, apšmeižta, mušta ir išžudyta milijonais. Ta tauta, kuri davė žmonijai pranašus, Kristų, mokslininkus, yra niekinama ar neapkenčiama. Mano protas ir širdis atsisako suprasti antisemitizmą ir žiaurumą prieš tą mažą, vertingą, amžinai kenčiančią tautą. Jokia kita pasaulio tauta nėra tiek daug iškentėjusi.
Iš O. Šimaitės dienoraščio (1957-03-05) (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 41 psl.):
... pasaulis dar nevisiškai pamiršo žydus. Baisiu žydų tautai metu popiežius kreipėsi į vyriausiąjį Palestinos rabiną su paguodos žodžiais, pradėdamas taip: „Broli mano“. Lietuvių vyskupas Reinys atsisakė šventinti vieną lietuvių pulką, kuris ėjo su vokiečiais į karą, pareikšdamas, kad jų rankos suteptos žydų krauju. /.../ Apie visa tai aš parašiau savo bičiuliams gete. Aš žinojau, kad šiuos laiškus perskaitys ne tik tie žmonės, kuriems jie adresuoti, bet ir daugelis kitų.
Iš O. Šimaitės straipsnio „Mano susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto“ (laikraštis „Vozroždenije“, 1973, Nr.1, 92–112 psl.):
Šiuo karčiu Lietuvai matu geriausiai elgėsi dvasininkai. Nė vienas jų neišreiškė užuojautos budeliams, net buvo tokių, kurie bandė padėti žydams. Pirmas iš Lietuvių katalikų dvasininkų, nukentėjęs už tai, kad užtarė žydus, buvo kunigas Krupavičius, krikščionių demokratų partijos vadovas. Krupavičius išreiškė protestą nacių valdžiai Kaune dėl to, kad tie sudegino šventas žydų knygas ir privertė žydus šokti aplink laužą (tai buvo pradžia ir dar švelni, palyginus su tuo, kas vyko vėliau). Jis rašė, kad lietuviai nepratę prie tokių spektaklių ir tai mes dėmę visai Lietuvai. Už tai Krupavičius buvo išsiųstas į Tilžę priverstiniams darbams.
/.../ Kunigas Lipniūnas (Vilnius) savo pamoksluose gynė žydus. Gestapas apie tai sužinojo ir kunigas sumokėjo už tai savo galva.
Du pagyvenę kunigai iš unitų bažnyčios Savičiaus gatvėje padėjo žydams, dirbusiems arti buvusioje karinėje dirbtuvėje. Kartą atėjo gestapininkai, apsupo bažnyčią ir išvedė šiuos kunigus. Daugiau jų niekas nematė.
Iš O. Šimaitės laiško Kaziui Jakubėnui (1941-10-21) (Kazys Kęstutis Šimas „Ona Šimaitė – Pasaulio Tautų Teisuolė“, 51 psl.):
Lankiau getą legaliai ir nelegaliai, pradedant nuo 1941 m. rugsėjo 14 d. iki 1943 m. balandžio mėn. 26 d. Vėliau susitikdavau tik už geto sienų. Keletą kartų teko važiuoti į Kauną ir Rygą, kad susitikus su ten esančiais žydais. Po kelias dienas slėpiau pas save K. Zaborowską, lenkų žydę, gailestingumo seserį, anglų kalbos mokytoją Taper su jos 13 metų dukrele, Anną Abramovicz, Vilniaus Žydų amatų mokyklos direktoriaus ir rašytojo H. Abramovicziaus žmoną ir kt. Alei Bermanaitei, kaip savo „giminaitei“ Aldonai Daujotaitei, išrūpinau dokumentus ir patalpinau į Vilniaus Antakalnio vaikų prieglaudą. Ta 13 metų mergaitė puikiai kalbėjo lietuviškai, nes jos tėvai manė, kad gyvenant Lietuvoje reikia mokėti lietuvių kalbą. Drauge su mergaite buvau suimta ir aš. Be to, slėpiau 4 mėnesius jauną žydų rašytoją Salę Wachsman. /.../ Parūpindavau žydams atitinkamus dokumentus ir palaikiau ryšius su esančiais miškuose.
Ona Šimaitė (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 20 psl.):
Be asmeninių laiškų nuo Movšovičiaus, aš gaudavau daug laiškų, skirtų perduoti, pavyzdžiui, lenkų ir lietuvių profesoriams. Charakteringas vienas lenkų profesoriaus laiškas žydų kolegai, kai jis nusiuntė kalio cianido linkėdamas, kad niekad nereikėtų jo vartoti. Reikia pasakyti – beveik kiekvieno žydo svajonė buvo turėti nuodų ir padirbtus dokumentus. Gauti ir vieną, ir kitą buvo nepaprastai sunku. Lenkų profesoriaus palinkėjimas išsipildė: Movšovičiui neteko panaudoti nuodų. Jis išgyveno.
Reikėjo šituos žmones palaikyti, padėti jiems gyventi ir kovoti, padėti įveikti mirties baimę. Virš manęs nekabojo Damoklo kardas, turėjau savo kampą, mylimą darbą, susitikimus su bičiuliais. Persekiojamiems, niekinamiems, netekusiems visko žmonėms patarti, jog jie nebijotų mirties, man atrodė šventvagyste. Ne kartą aš pati savęs klausiau, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje, ar užtektų vyriškumo gyventi, dirbti ir nebijoti mirties kiekvieną minutę esant jos pavojui. Ilgai aš sėdėdavau, kol galėdavau atsakyti į tokius laiškus nors keletą žodžių. Laimei nei vienas iš mano korespondentų nei karto nepaklausė, kaip aš pati elgčiausi būdama jų vietoje.
Vienu reikšmingu O. Šimaitės veiklos aspektų, skiriančiu ją nuo daugelio kitų gelbėtojų, buvo tai, jog ji stengėsi išgelbėti geto žmonių kūrybos palikimą. Laiške, kuris po karo buvo išsiuntinėtas adresatams įvairiose pasaulio valstybėse, rašoma apie tai, ką O. Šimaitei pavyko išnešti iš geto ir paslėpti. Laiško autorė ragina ieškoti šio palikimo.
Man, žemiau pasirašiusiai Onai Šimaitei, kuri Vilniaus geto laikais gyveno ir palaikė ryšius su įvairiomis žydų sferomis, pavyko išgelbėti kai kuriuos Vilniaus geto dokumentus. Laikau savo pareiga pranešti apie tai atitinkamų institucijų atstovams, kuriems yra brangūs istoriniai žydų dokumentai. Kartu pareiškiu savo karštą pageidavimą, kuris kartu yra man dokumentus davusių žmonių pageidavimas, jog šie dokumentai būtų surasti ir atiduoti visų žydų, suinteresuotų istorine dokumentacija, dispozicijon, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų.
Deklaraciją apie dokumentus išsiunčiu sekantiems asmenims: 1. Poetui A. Suckeveriui, Žydų antifašistinis komitetas Maskvoje.
2. Daktarui Maksui Vainraichui, JIVO, Amerika.
3. Senovės žydų universiteto Jeruzalėje rektoriui.
4. Stefanui Veisui – Pasaulio žydų kongresas, JAV.
5. Daktarui Šteinbergui, JAV.
6. Isaakui Cukermanui, Varšuvos sukilimo dalyviui.
7. Daktarui Abramovičiui, JAV.
8. Daktarui M. Dvoržeckiui, Paryžius.
Prašau visus nurodytus asmenis patvirtinti deklaracijos gavimą. Dar kartą prašau imtis visų atitinkamų priemonių, ieškant šiuos dokumentus ir perduodant juos žydų tautos dispozicijon.
Šiandien žinome, kad tik keletą laiške nurodyto palikimo fragmentų pavyko surasti (G. Šuro užrašai). Bet atrodo, jog ne visos paieškos galimybės iki šiol buvo išnaudotos.
O. Šimaitės bendravimas su Vilniaus geto žydais, sukaupti įspūdžiai ir apmąstymai apie lietuvių-žydų santykius atsispindėjo po karo rašytuose straipsniuose, laiškuose.
Iš O. Šimaitės straipsnio „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“ („Lite“, N.Y. 1951, 1661–1671 psl.):
Lietuvių ir žydų santykiai įgavo tokių aštrių formų, kurių anksčiau negalima buvo įsivaizduoti. Man, kaip lietuvei, labai sunku konstatuoti, kad ne visi lietuviai pačių sunkiausių žydų tautos kentėjimų, kuriuos suteikė vokiečiai, matais parodė elementarią žmogišką užuojautą savo kaimynams žydams, o blogiausieji lietuviai, mano didžiam siaubui, prisidėjo prie žydų naikinimo.
/.../ Aš pati žinau tris lietuvių policininkus, kurie užjautė žydus ir padėjo jiems. Vienas iš jų, pavyzdžiui, padėjo Bermanui ir kitiems žydams gauti arijų dokumentus. Šį policininką vėliau pagavo naciai ir taip pat sunkiai nubaudė. Vienas geto apsaugoje budėjęs lietuvių kareivis taip susidraugavo su žydais, kad net išmoko dainuoti žydų liaudies dainas. Bet tai buvo tik šviesios išimtys.
/.../ Ne visi lietuviai, kurie nepadėjo žydams, elgėsi taip iš neapykantos jiems. Jei man tektų charakterizuoti lietuvių ir žydų santykius 1941–1945 vokiečių okupacijos metais, aš juos apibūdinčiau taip: lietuviai, kaip žmonės, daugiausia buvo pozityviai nusiteikę žydų atžvilgiu. Hitlerininkai taip įbugino lietuvius, kad vien žodis „žydas“ valstiečiams sukeldavo panišką baimę. Ši žmonių grupė, kuri sudarė didelę tautos dalį, žydams nepadarė nieko blogo. Tarp jų buvo ir tokių, kurie slapčiomis užjautė kenčiančius žydus. Bet buvo ir tokių, kurie buvo visiškai abejingi žydų tragedijai. Jie nepadarė žydams nieko gero ir nieko blogo...
/.../ Aš buvau per daug arti žydų jų didžiosios nelaimės metu, kad nepareikščiau savo nusistebėjimo jų nepalaužiamu didvyriškumu ir moraliniu tvirtumu savo tautos mirties akivaizdoje už spygliuotos geto tvoros. Galima sakyti, kad bet kuri tauta fiziškai ir morališkai būtų palaužta, jei tektų išgyventi tai, ką išgyveno kiekvienas žydas. Žydai gete buvo didvyriai patys to neįtardami.
Atėjusi pas žydus į Vilniaus getą, ne kartą sakiau savo pažįstamiems, kad aš jų vietoje nekęsčiau visų be išimties arijų. Jie mane ramindavo ir atsakydavo, kad skiria, kas yra draugas ir kas priešas.
Tuo baisiu žydams (ir visiems sąžiningiems žmonėms) metu aš dažnai galvodavau, kad po viso to, ką žydų tauta pergyveno, daug kam atsivers akys ir apie neapykantą žydams mes sužinosime archyvuose ir muziejuose. Bet aš stipriai klydau. Tik nedidelė dalis nežydų prisimena baisius būdus, kuriais hitlerininkai sunaikino tūkstančius žydų, kaip buvo žudomi žydų vaikai, moterys, seniai. Ir gėda tiems, kurie užmiršo, kieno rankomis tai padaryta, kas išgelbėjo žydų gyvybes.
/.../ Puikiai suvokdama kai kurių lietuvių didelę kaltę dėl Lietuvos žydų naikinimo, esu kategoriškai prieš tai, kad būtų kaltinama lietuvių tauta. Aš nepalaikau įprastinių žodžių „lietuviai“, „vokiečiai“, „lenkai“, „žydai“ ir t.t. Taip sako tik tie, kurie ketina mus supykinti. Užmirštama, kad kiekvienoje tautoje yra ne tik niekšų, bet ir gerų žmonių. Tai atima bendro kaltinimo galimybę. Pagrindiniai žydų tautos priešai yra ne vokiečiai apskritai, o hitlerininkai, antras žydų tautos priešas yra ne lietuviai, lenkai ir kitos tutos, o tie, kurie vienokiu ar kitokiu būdu padėjo hitlerininkams. Kaltindama lietuvių fašistus, aktyvistus, partizanus, policininkus ir kitus, visiškai atmetu kaltinimus lietuvių tautai.
/.../ Žūsta vienas po kito mano geriausi prieteliai. Gėda gyventi, gėda turėti pastogę, gėda turėti galimybę nusiprausti ir t.t., kada tūkstančiai žmonių ne tik tokių minimalių dalykų nebeturi, bet kai Damoklo kardas kabo ant jų galvų, kada kiekvienas gali tyčiotis ir kankinti kas netingi. Jei aš pirmiau juos tik mylėjau, tai dabar dievinu už tas begalines kančias, nes iš tikrųjų tik išrinktieji gali taip kentėti.
Jei kas nors žydams nuoširdžiai nors krislelį gėrio padarė, tai žydų tautos amžiams nepamirštamas.
Iš O. Šimaitės dienoraščio (1955-05-02) (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 33 psl.):
...mano nuomone, žydų tauta išsiskiria dėkingumo jausmu tiems, kurie padėjo jų vaikams prieš šimtus metų ir paskutinės katastrofos metu.
Iš O. Šimaitės straipsnio „Lietuviai ir žydai nacių okupacijos metais“ („Lite“, N.Y. 1951, 1661–1671 psl.):
Apdovanojo mane Izraelio medaliu. Tai yra didelė garbė mirtingam žmogui. Bet aš nenoriu, kad tas medalis būtų panaudotas spaudimui pagerinti mano būklę. Tas, kas buvo padaryta žydų tautos katastrofos metu, tai buvo daroma pagal sąžinės paliepimą. Negaliu už tai prašyti kokio tai „atlyginimo“. Žmonės manęs nesupranta. Man tada buvo gėda nebūti žyde.
Iš O. Šimaitės dienoraščio (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 99 psl.):
Tauta, kuri davė tiek daug žmonijos kultūrai, buvo apvogta, apšmeižta, mušta ir išžudyta milijonais. Ta tauta, kuri davė žmonijai pranašus, Kristų, mokslininkus, yra niekinama ar neapkenčiama. Mano protas ir širdis atsisako suprasti antisemitizmą ir žiaurumą prieš tą mažą, vertingą, amžinai kenčiančią tautą. Jokia kita pasaulio tauta nėra tiek daug iškentėjusi.
Iš O. Šimaitės dienoraščio (1957-03-05) (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 41 psl.):
... pasaulis dar nevisiškai pamiršo žydus. Baisiu žydų tautai metu popiežius kreipėsi į vyriausiąjį Palestinos rabiną su paguodos žodžiais, pradėdamas taip: „Broli mano“. Lietuvių vyskupas Reinys atsisakė šventinti vieną lietuvių pulką, kuris ėjo su vokiečiais į karą, pareikšdamas, kad jų rankos suteptos žydų krauju. /.../ Apie visa tai aš parašiau savo bičiuliams gete. Aš žinojau, kad šiuos laiškus perskaitys ne tik tie žmonės, kuriems jie adresuoti, bet ir daugelis kitų.
Iš O. Šimaitės straipsnio „Mano susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto“ (laikraštis „Vozroždenije“, 1973, Nr.1, 92–112 psl.):
Šiuo karčiu Lietuvai matu geriausiai elgėsi dvasininkai. Nė vienas jų neišreiškė užuojautos budeliams, net buvo tokių, kurie bandė padėti žydams. Pirmas iš Lietuvių katalikų dvasininkų, nukentėjęs už tai, kad užtarė žydus, buvo kunigas Krupavičius, krikščionių demokratų partijos vadovas. Krupavičius išreiškė protestą nacių valdžiai Kaune dėl to, kad tie sudegino šventas žydų knygas ir privertė žydus šokti aplink laužą (tai buvo pradžia ir dar švelni, palyginus su tuo, kas vyko vėliau). Jis rašė, kad lietuviai nepratę prie tokių spektaklių ir tai mes dėmę visai Lietuvai. Už tai Krupavičius buvo išsiųstas į Tilžę priverstiniams darbams.
/.../ Kunigas Lipniūnas (Vilnius) savo pamoksluose gynė žydus. Gestapas apie tai sužinojo ir kunigas sumokėjo už tai savo galva.
Du pagyvenę kunigai iš unitų bažnyčios Savičiaus gatvėje padėjo žydams, dirbusiems arti buvusioje karinėje dirbtuvėje. Kartą atėjo gestapininkai, apsupo bažnyčią ir išvedė šiuos kunigus. Daugiau jų niekas nematė.
Iš O. Šimaitės laiško Kaziui Jakubėnui (1941-10-21) (Kazys Kęstutis Šimas „Ona Šimaitė – Pasaulio Tautų Teisuolė“, 51 psl.):
Lankiau getą legaliai ir nelegaliai, pradedant nuo 1941 m. rugsėjo 14 d. iki 1943 m. balandžio mėn. 26 d. Vėliau susitikdavau tik už geto sienų. Keletą kartų teko važiuoti į Kauną ir Rygą, kad susitikus su ten esančiais žydais. Po kelias dienas slėpiau pas save K. Zaborowską, lenkų žydę, gailestingumo seserį, anglų kalbos mokytoją Taper su jos 13 metų dukrele, Anną Abramovicz, Vilniaus Žydų amatų mokyklos direktoriaus ir rašytojo H. Abramovicziaus žmoną ir kt. Alei Bermanaitei, kaip savo „giminaitei“ Aldonai Daujotaitei, išrūpinau dokumentus ir patalpinau į Vilniaus Antakalnio vaikų prieglaudą. Ta 13 metų mergaitė puikiai kalbėjo lietuviškai, nes jos tėvai manė, kad gyvenant Lietuvoje reikia mokėti lietuvių kalbą. Drauge su mergaite buvau suimta ir aš. Be to, slėpiau 4 mėnesius jauną žydų rašytoją Salę Wachsman. /.../ Parūpindavau žydams atitinkamus dokumentus ir palaikiau ryšius su esančiais miškuose.
Ona Šimaitė (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 20 psl.):
Be asmeninių laiškų nuo Movšovičiaus, aš gaudavau daug laiškų, skirtų perduoti, pavyzdžiui, lenkų ir lietuvių profesoriams. Charakteringas vienas lenkų profesoriaus laiškas žydų kolegai, kai jis nusiuntė kalio cianido linkėdamas, kad niekad nereikėtų jo vartoti. Reikia pasakyti – beveik kiekvieno žydo svajonė buvo turėti nuodų ir padirbtus dokumentus. Gauti ir vieną, ir kitą buvo nepaprastai sunku. Lenkų profesoriaus palinkėjimas išsipildė: Movšovičiui neteko panaudoti nuodų. Jis išgyveno.
Iš O. Šimaitės straipsnio „Mano susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto“ (laikraštis „Vozroždenije“, 1973, Nr.1, 92–112 psl.):
Gaudavau laiškų ir iš visiškai nepažįstamų žmonių. Stengdavausi patenkinti beveik visus jų prašymus, ypač tuos, kuriuose buvo kalbama apie galimybes paslėpti vaikus. Žinoma, tie visi pažadai paslėpti, esant tokiam pavojui, buvo nerimti, spekuliatyvūs. Buvo du atvejai, kai aš nuėjau nurodytais adresais, bet su manimi nesiteikė net kalbėti, kol nepadėsiu ant stalo dešimt tūkstančių markių. Aš piktindavausi, krisdavau nuo bejėgiškumo, o gete neatsakingi žmonės kūrė legendas apie tai, kad laisvėje galima padaryti viską.
/.../ „Vienuolikametė mergaitė Alė Berman, likviduojant getą, atiteko man. Jos motina Galina Berman pateko į žydų darbo stovyklą HKP. Mergaitė susirašinėjo su motina lietuvių kalba. Kai tik Alę atvežė, aš per vieną lietuvių policijos valdininką, kuris teikė paslaugas žydams, turėjau nusiųsti motinai dviejų žodžių laiškelį – „Viskas tvarkoj“. Savaitės pabaigoje mergaitė parašė motinai, kad ji neverktų dėl jos, valgytų ir rūpintųsi savimi. Ji prašė motiną gyventi, kad vėliau galėtų atsiskaityti su žmonėmis, kurie pasielgė su jais taip žiauriai. Ji rašė, kad pati valgo, mokosi, vaikšto su teta, groja pianinu, piešia, daro rankdarbius. Dvi savaites mergaitė gyveno pas mane, vėliau – prieglaudoje.“
/.../ Man būnant Gestapo požemiuose tardymo metu aš labiausiai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treneravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manim. Bet aš negalėjau prisiminti nei adresų, nei pavardžių.
Iš O. Šimaitės laiško J. Urbšiui (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 95 psl.):
Man nežinomas nė vienas atsitikimas, kad būtų negrąžinti (žydams) daiktai, palikti pas lietuvių ir lenkų profesorius ir artistus.
/.../ Buvo tokių žmonių, kurie priimdavo saugojimui žydų daiktus labia nenoriai, nes jie jiems trukdė. Po to prie jų priprasdavo, jie tapdavo jiems reikalingi. Abiem pusėms būdavo tragedija, kai diktus reikėdavo atiduoti. Nemažai žydų dėl savo daiktų ir žuvo.
Dauguma iš negrąžinusių arba su dideliu vargu žydams grąžinusių daiktus, mielai juos priėmė arba net patys siūlė nelaimingiesiems savo paslaugas.
/.../ Dažnai susidurdavau su tuo, kad manęs neįsileisdavo, kai eidavau nelaimingųjų žmonių pavedimu. Tekdavo išklausyti įvairių moralinių pamokymų, priekaištų dėl naudos iš žydų ir tiesiog pajusti įžeidimą, pažeminimą savo atžvilgiu. Kartais tekdavo valandą ar dvi išstovėti prieškambaryje ar virtuvėje, kol teikdavosi surasti laiko ir paruošti paketą, nors iš anksto buvo susitarta, kada ateisiu jau suruošto paketo tiksliai sutartu laiku.
/.../ Daug, labai daug susikaupė manyje nuoskaudos, piktumo einant „kančių kelius“ ir siekiant sugrąžinti daiktus žydams. Pas ką aš nėjau, o tai buvo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – išsimokslinę ir neišsimokslinę, lietuviai ir lenkai – visi jie su dideliu vargu skyrėsi su žydų daiktais arba iš viso jų neatiduodavo. Bet juk mano draugai žydai ir ne tokius įžeidimus iškentėjo, iškentėjau ir aš, bet nuo gėdos jausmo ir kančios negaliu išsilaisvinti.
Iš O. Šimaitės laiško Isakui Šteinbergui (1948):
Parengė Onos Šimaitės sūnėnas
Kazys Kęstutis Šimas
Šiomis dienomis, kai su pagarbos jausmu minime Vilniaus geto grumtynes ir šiurpią agoniją, susitikome su Ona Šimaite, persekiojamųjų gelbėtoja, šiandien tapusia beveik jau legendiniu asmeniu. Ji išdrįso pažvelgti į akis mirčiai, nesibaimindama įeidavo į getą, nežmoniškų kančių bedugnę. Ji padėjo, išrūpindama netikrus dokumentus ir pinigus, gelbėjo vaikus, nešė knygas, viltį ir paguodą.
Ona Šimaitė jau keletą metų gyvena Paryžiuje nors prašmatniame rajone, bet „chambre de bonne“– tarnaitės kambaryje – septintame aukšte. Liftas „de service“ (tik patarnaujančiajam personalui) mane užveža į koridorių, primenantį labirintą. Jame virtinė baltų durų ir mirtina tyla. Pasibeldžiu į keletą durų – man atsako tik duslus aidas. Vaikštau po labirintą visomis kryptimis ir pagaliau ateinu prie durų, ant kurių yra numeris 18, numeris, kurio aš ir ieškau.
Prieš mane stovi Ona Šimaitė. Ji 71 metų amžiaus. Ori, impozantiška. Šviesiai kaštoninės spalvos kasa (amžius prieš ją bejėgis) kaip vainikas susukta ant viršugalvio. Mėlynų akių žvilgsnis kupinas gerumo. Jis skverbiasi į sielą, glamonėja, ramina. Atrodo, mudvi pažįstamos jau daugelį metų...
Kodėl ji man tokiais karštais žodžiais dėkoja už gėles, kurių atnešiau? Juk ji gelbėjo žydų vaikus, vedė jaunas moteris ir vyrus pas partizanus į mišką – taigi aš jai skolinga ir kada gi jai gyvenime įstengsiu atsidėkoti?!
Dairausi po mažutį, šviesų kambarėlį: kiekvienas kampelis tviska švarumu. Ji numoja ranka: suprask kas čia nuostabaus?
– Žinoma, – sutinka ji,– man labai sunku skalbti, švarinti. Sergu reumatu ir besilankstydama jaučiu didelius skausmus.
Aš pastebiu (net nuraustu iš gėdos), kad jos kambarėlyje netgi nėra dujų, ir neiškenčiu to nepasakiusi.
– Et, kas čia tokio, – ramiai atsako ji,– juk turiu spiritinę viryklėlę.
Ji mane pasodina ant vienintelės kambaryje kėdės, o pati prigula ant lovos.
– Dovanokite, kad jus taip priimu. Bet man sunku vaikščioti, dirbinėju, gulėdama lovoje. Skaitau, rašau, tvarkausi popierius; gana plačiai susirašinėju ir su žmonėmis, išsigelbėjusiais iš Vilniaus geto.
Kas kartas, kai ji kartoja žodį „getas“, gali jausti, kaip visa suvirpa, ir jos geraširdišku, plačiu kaimietės veidu nurieda ašara.
– Kaipgi jums pavykdavo įeiti į getą? – klausinėju.
– Mes buvome grupelė inteligentų Vilniaus universitete ir nutarėme, kad reikia padėti žydams. Aš ten dirbau bibliotekininke, tai pas geto komendantą išsirūpinau pažymėjimą, kad galiu įeiti atsiimti knygas, žydų pasiskolintas iš universiteto bibliotekos. O paskui, kai jau visas knygas „atsiėmiau“, gavau leidimą ateiti „gydytis“ pas vieną gete esantį įžymų specialistą. Ką su tokiu leidimu daryti, aš jau žinojau. Kartu su manimi buvo nuėjusi ir viena kolegė. Bet, kai pamatė, kas gete dedasi, jai pasidarė silpna. Pasakė, kad daugiau nebegalinti ten eiti — jai pasimaišysiąs protas.
– Brangioji mano, kad jūs žinotumėt... kad jūs žinotumėt, kokių nuostabių žmonių aš ten sutikau.
Geru, plačiu, dar beveik be raukšlių veidu pamažu nurieda viena ašara, paskui kita.
– Ne! Pasaulis nežino! Pasaulis užmiršo! Aš ten sutikau tikrus didvyrius. Narsuolius vaikus, rizikavusius gyvybe, kad galėtų iš arijiečių atsigabenti... keletą bulvių.
Ar žinote, kas man padarė stipriausią įspūdį? Nepaisydami kankinančio alkio ir išorinių pažeminimų, žmonės nesiliovė gyvenę kultūrinį gyvenimą! Įsivaizduokite – jie dar įstengdavo ruošti vaidinimus, tapytojų ir skulptorių darbų parodas, koncertus. Visą laiką veikė mokyklos (neklauskite, brangioji, kokiomis sąlygomis!), vaikai mokėsi.
Ji man papasakojo apie mokytoją Mirą Bernštein. Mira rūpinosi savo auklėtiniais kaip tikra motina. Stengdavosi, kad jos mokiniai iš šalčio pamėlynavusiomis rankomis galėtų suruošti savo darbų parodėles, išmoktų kovoti prieš badą, laikytųsi išvien, kaip ir suaugusieji, atsakingi žmonės.
Ta mokytoja Bernštein net ir nemėgino bėgti. Ji žiūrėjo tik savo vaikelių ir ėjo su jais kartu, kad jiems būtų ne toks baisus paskutinysis kelias...
Šimaitė išsiima nosinaitę, nusišluosto ašaras.
– Pažinojau Liubą Levicką – Vilniaus geto lakštingalą. Jauna ir graži kaip pavasaris, o balsas – kaip sidabro styga. Aš nueidavau į jos koncertus – pamiršti slegiantį vargą, pasigėrėti tyros, begalinės meilės momentais.
Budelis Mureris nutvėrė ją su kilogramu žirnių, kuriuos jai žmonės buvo davę siuvykloje. Ji sakėsi žirnius pavogusi...
Brangioji, už kilogramą žirnių... jis mirtinai sumušė mūsų lakštingalą. Nusiuntė į Panerius – dar prieš koncertą, kurį ji buvo ruošusi... Ir tie banditai dar drįso kalbėti apie kultūrą!
Daug, daug ką turi papasakoti Ona Šimaitė. Kiek žydų jos dėka pabėgo pas partizanus, kiek vaikų ji išgelbėjo, – apie tai ji nemėgsta plačiau kalbėti. Jos akyse džiaugsmas ir pasididžiavimas, kai ji užsimena apie savo įdukterę ir žentą, kurie gyvena viename Izraelio kibuce (žemės ūkio kooperatyvas).
– Rektorius sakė, kad mergytė nepaprastai gabi. Aš ją išvedžiau iš geto, laikiau pas save bibliotekoje. Kartais tuščioje spintoje...
Sykį į kambarį netikėtai įeina vokietis. Pamatęs mergaitę, jis pagrasina: „Žiūrėk, kad rytoj tavęs čia nebematyčiau.“ Taręs šiuos žodžius, įsibruko į kišenes keletą brangesnių daiktų, kuriuos pastebėjo ant stalo, ir ramiai išsinešdino. Aišku, rytoj mergaitė buvo jau kitoje vietoje.
– Likvidavus getą, – pasakoja toliau Šimaitė,– aš buvau suimta. Žinote, brangioji už ką? Žmonės mane vis matydavę gete, tai esą aišku, kad žydai per mane pardavinėdavę auksą.
Viskam buvau pasiruošusi, tik nesitikėjau, kad mane suims kaip... spekuliantę. Bet „spekuliantės“ etiketė mane išgelbėjo, nekalbant, žinoma, apie baisų mušimą, kurį teko iškentėti. Perėjau per keletą stovyklų. Bet likau gyva.
Aš priversta ją pertraukti. Aiškiai matyti, kad visai nusikamavo. Guli lovoje – tyli, didinga, nušviesta didelės širdies žmonių aureolės.
Ji man dar pasakoja, kad neturinti kada nuobodžiauti,– aplankanti sergančius ligoninėse, nunešanti jiems knygų, laikraščių. Nors ir sutinusiomis kojomis, nuėjusi į Delakrua parodą. Žydų liaudies padavimuose kalbama apie „lamed vov“ – „teisiuosius“ – paprastus, kuklius žmones; jau vien tik būti šalia jų yra laimė. Kaip toks žmogus, įeis į istoriją ir Ona Šimaitė, jos vardas švies drauge su nemirtingųjų Vilniaus geto didvyrių vardais.
Žydų liaudies padavimuose kalbama apie „lamed vov“ – „teisiuosius“ – paprastus, kuklius žmones; jau vien tik būti šalia jų yra laimė. Kaip tik toks žmogus, įeis į istoriją ir Ona Šimaitė, jos vardas švies drauge su nemirtingųjų Vilniaus geto didvyrių vardais.
Iš pažangaus Paryžiaus žydiško laikraščio „Naije prese“ („La Presse Nouvelle“), 1963 m. rugsėjo 23 d. straipsnio „20 metų po Vilniaus geto likvidavimo“. Išvertė V. Kauneckas
Gaudavau laiškų ir iš visiškai nepažįstamų žmonių. Stengdavausi patenkinti beveik visus jų prašymus, ypač tuos, kuriuose buvo kalbama apie galimybes paslėpti vaikus. Žinoma, tie visi pažadai paslėpti, esant tokiam pavojui, buvo nerimti, spekuliatyvūs. Buvo du atvejai, kai aš nuėjau nurodytais adresais, bet su manimi nesiteikė net kalbėti, kol nepadėsiu ant stalo dešimt tūkstančių markių. Aš piktindavausi, krisdavau nuo bejėgiškumo, o gete neatsakingi žmonės kūrė legendas apie tai, kad laisvėje galima padaryti viską.
/.../ „Vienuolikametė mergaitė Alė Berman, likviduojant getą, atiteko man. Jos motina Galina Berman pateko į žydų darbo stovyklą HKP. Mergaitė susirašinėjo su motina lietuvių kalba. Kai tik Alę atvežė, aš per vieną lietuvių policijos valdininką, kuris teikė paslaugas žydams, turėjau nusiųsti motinai dviejų žodžių laiškelį – „Viskas tvarkoj“. Savaitės pabaigoje mergaitė parašė motinai, kad ji neverktų dėl jos, valgytų ir rūpintųsi savimi. Ji prašė motiną gyventi, kad vėliau galėtų atsiskaityti su žmonėmis, kurie pasielgė su jais taip žiauriai. Ji rašė, kad pati valgo, mokosi, vaikšto su teta, groja pianinu, piešia, daro rankdarbius. Dvi savaites mergaitė gyveno pas mane, vėliau – prieglaudoje.“
/.../ Man būnant Gestapo požemiuose tardymo metu aš labiausiai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treneravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manim. Bet aš negalėjau prisiminti nei adresų, nei pavardžių.
Iš O. Šimaitės laiško J. Urbšiui (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 95 psl.):
Man nežinomas nė vienas atsitikimas, kad būtų negrąžinti (žydams) daiktai, palikti pas lietuvių ir lenkų profesorius ir artistus.
/.../ Buvo tokių žmonių, kurie priimdavo saugojimui žydų daiktus labia nenoriai, nes jie jiems trukdė. Po to prie jų priprasdavo, jie tapdavo jiems reikalingi. Abiem pusėms būdavo tragedija, kai diktus reikėdavo atiduoti. Nemažai žydų dėl savo daiktų ir žuvo.
Dauguma iš negrąžinusių arba su dideliu vargu žydams grąžinusių daiktus, mielai juos priėmė arba net patys siūlė nelaimingiesiems savo paslaugas.
/.../ Dažnai susidurdavau su tuo, kad manęs neįsileisdavo, kai eidavau nelaimingųjų žmonių pavedimu. Tekdavo išklausyti įvairių moralinių pamokymų, priekaištų dėl naudos iš žydų ir tiesiog pajusti įžeidimą, pažeminimą savo atžvilgiu. Kartais tekdavo valandą ar dvi išstovėti prieškambaryje ar virtuvėje, kol teikdavosi surasti laiko ir paruošti paketą, nors iš anksto buvo susitarta, kada ateisiu jau suruošto paketo tiksliai sutartu laiku.
/.../ Daug, labai daug susikaupė manyje nuoskaudos, piktumo einant „kančių kelius“ ir siekiant sugrąžinti daiktus žydams. Pas ką aš nėjau, o tai buvo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – išsimokslinę ir neišsimokslinę, lietuviai ir lenkai – visi jie su dideliu vargu skyrėsi su žydų daiktais arba iš viso jų neatiduodavo. Bet juk mano draugai žydai ir ne tokius įžeidimus iškentėjo, iškentėjau ir aš, bet nuo gėdos jausmo ir kančios negaliu išsilaisvinti.
Iš O. Šimaitės laiško Isakui Šteinbergui (1948):
Parengė Onos Šimaitės sūnėnas
Kazys Kęstutis Šimas
Šiomis dienomis, kai su pagarbos jausmu minime Vilniaus geto grumtynes ir šiurpią agoniją, susitikome su Ona Šimaite, persekiojamųjų gelbėtoja, šiandien tapusia beveik jau legendiniu asmeniu. Ji išdrįso pažvelgti į akis mirčiai, nesibaimindama įeidavo į getą, nežmoniškų kančių bedugnę. Ji padėjo, išrūpindama netikrus dokumentus ir pinigus, gelbėjo vaikus, nešė knygas, viltį ir paguodą.
Ona Šimaitė jau keletą metų gyvena Paryžiuje nors prašmatniame rajone, bet „chambre de bonne“– tarnaitės kambaryje – septintame aukšte. Liftas „de service“ (tik patarnaujančiajam personalui) mane užveža į koridorių, primenantį labirintą. Jame virtinė baltų durų ir mirtina tyla. Pasibeldžiu į keletą durų – man atsako tik duslus aidas. Vaikštau po labirintą visomis kryptimis ir pagaliau ateinu prie durų, ant kurių yra numeris 18, numeris, kurio aš ir ieškau.
Prieš mane stovi Ona Šimaitė. Ji 71 metų amžiaus. Ori, impozantiška. Šviesiai kaštoninės spalvos kasa (amžius prieš ją bejėgis) kaip vainikas susukta ant viršugalvio. Mėlynų akių žvilgsnis kupinas gerumo. Jis skverbiasi į sielą, glamonėja, ramina. Atrodo, mudvi pažįstamos jau daugelį metų...
Kodėl ji man tokiais karštais žodžiais dėkoja už gėles, kurių atnešiau? Juk ji gelbėjo žydų vaikus, vedė jaunas moteris ir vyrus pas partizanus į mišką – taigi aš jai skolinga ir kada gi jai gyvenime įstengsiu atsidėkoti?!
Dairausi po mažutį, šviesų kambarėlį: kiekvienas kampelis tviska švarumu. Ji numoja ranka: suprask kas čia nuostabaus?
– Žinoma, – sutinka ji,– man labai sunku skalbti, švarinti. Sergu reumatu ir besilankstydama jaučiu didelius skausmus.
Aš pastebiu (net nuraustu iš gėdos), kad jos kambarėlyje netgi nėra dujų, ir neiškenčiu to nepasakiusi.
– Et, kas čia tokio, – ramiai atsako ji,– juk turiu spiritinę viryklėlę.
Ji mane pasodina ant vienintelės kambaryje kėdės, o pati prigula ant lovos.
– Dovanokite, kad jus taip priimu. Bet man sunku vaikščioti, dirbinėju, gulėdama lovoje. Skaitau, rašau, tvarkausi popierius; gana plačiai susirašinėju ir su žmonėmis, išsigelbėjusiais iš Vilniaus geto.
Kas kartas, kai ji kartoja žodį „getas“, gali jausti, kaip visa suvirpa, ir jos geraširdišku, plačiu kaimietės veidu nurieda ašara.
– Kaipgi jums pavykdavo įeiti į getą? – klausinėju.
– Mes buvome grupelė inteligentų Vilniaus universitete ir nutarėme, kad reikia padėti žydams. Aš ten dirbau bibliotekininke, tai pas geto komendantą išsirūpinau pažymėjimą, kad galiu įeiti atsiimti knygas, žydų pasiskolintas iš universiteto bibliotekos. O paskui, kai jau visas knygas „atsiėmiau“, gavau leidimą ateiti „gydytis“ pas vieną gete esantį įžymų specialistą. Ką su tokiu leidimu daryti, aš jau žinojau. Kartu su manimi buvo nuėjusi ir viena kolegė. Bet, kai pamatė, kas gete dedasi, jai pasidarė silpna. Pasakė, kad daugiau nebegalinti ten eiti — jai pasimaišysiąs protas.
– Brangioji mano, kad jūs žinotumėt... kad jūs žinotumėt, kokių nuostabių žmonių aš ten sutikau.
Geru, plačiu, dar beveik be raukšlių veidu pamažu nurieda viena ašara, paskui kita.
– Ne! Pasaulis nežino! Pasaulis užmiršo! Aš ten sutikau tikrus didvyrius. Narsuolius vaikus, rizikavusius gyvybe, kad galėtų iš arijiečių atsigabenti... keletą bulvių.
Ar žinote, kas man padarė stipriausią įspūdį? Nepaisydami kankinančio alkio ir išorinių pažeminimų, žmonės nesiliovė gyvenę kultūrinį gyvenimą! Įsivaizduokite – jie dar įstengdavo ruošti vaidinimus, tapytojų ir skulptorių darbų parodas, koncertus. Visą laiką veikė mokyklos (neklauskite, brangioji, kokiomis sąlygomis!), vaikai mokėsi.
Ji man papasakojo apie mokytoją Mirą Bernštein. Mira rūpinosi savo auklėtiniais kaip tikra motina. Stengdavosi, kad jos mokiniai iš šalčio pamėlynavusiomis rankomis galėtų suruošti savo darbų parodėles, išmoktų kovoti prieš badą, laikytųsi išvien, kaip ir suaugusieji, atsakingi žmonės.
Ta mokytoja Bernštein net ir nemėgino bėgti. Ji žiūrėjo tik savo vaikelių ir ėjo su jais kartu, kad jiems būtų ne toks baisus paskutinysis kelias...
Šimaitė išsiima nosinaitę, nusišluosto ašaras.
– Pažinojau Liubą Levicką – Vilniaus geto lakštingalą. Jauna ir graži kaip pavasaris, o balsas – kaip sidabro styga. Aš nueidavau į jos koncertus – pamiršti slegiantį vargą, pasigėrėti tyros, begalinės meilės momentais.
Budelis Mureris nutvėrė ją su kilogramu žirnių, kuriuos jai žmonės buvo davę siuvykloje. Ji sakėsi žirnius pavogusi...
Brangioji, už kilogramą žirnių... jis mirtinai sumušė mūsų lakštingalą. Nusiuntė į Panerius – dar prieš koncertą, kurį ji buvo ruošusi... Ir tie banditai dar drįso kalbėti apie kultūrą!
Daug, daug ką turi papasakoti Ona Šimaitė. Kiek žydų jos dėka pabėgo pas partizanus, kiek vaikų ji išgelbėjo, – apie tai ji nemėgsta plačiau kalbėti. Jos akyse džiaugsmas ir pasididžiavimas, kai ji užsimena apie savo įdukterę ir žentą, kurie gyvena viename Izraelio kibuce (žemės ūkio kooperatyvas).
– Rektorius sakė, kad mergytė nepaprastai gabi. Aš ją išvedžiau iš geto, laikiau pas save bibliotekoje. Kartais tuščioje spintoje...
Sykį į kambarį netikėtai įeina vokietis. Pamatęs mergaitę, jis pagrasina: „Žiūrėk, kad rytoj tavęs čia nebematyčiau.“ Taręs šiuos žodžius, įsibruko į kišenes keletą brangesnių daiktų, kuriuos pastebėjo ant stalo, ir ramiai išsinešdino. Aišku, rytoj mergaitė buvo jau kitoje vietoje.
– Likvidavus getą, – pasakoja toliau Šimaitė,– aš buvau suimta. Žinote, brangioji už ką? Žmonės mane vis matydavę gete, tai esą aišku, kad žydai per mane pardavinėdavę auksą.
Viskam buvau pasiruošusi, tik nesitikėjau, kad mane suims kaip... spekuliantę. Bet „spekuliantės“ etiketė mane išgelbėjo, nekalbant, žinoma, apie baisų mušimą, kurį teko iškentėti. Perėjau per keletą stovyklų. Bet likau gyva.
Aš priversta ją pertraukti. Aiškiai matyti, kad visai nusikamavo. Guli lovoje – tyli, didinga, nušviesta didelės širdies žmonių aureolės.
Ji man dar pasakoja, kad neturinti kada nuobodžiauti,– aplankanti sergančius ligoninėse, nunešanti jiems knygų, laikraščių. Nors ir sutinusiomis kojomis, nuėjusi į Delakrua parodą. Žydų liaudies padavimuose kalbama apie „lamed vov“ – „teisiuosius“ – paprastus, kuklius žmones; jau vien tik būti šalia jų yra laimė. Kaip toks žmogus, įeis į istoriją ir Ona Šimaitė, jos vardas švies drauge su nemirtingųjų Vilniaus geto didvyrių vardais.
Žydų liaudies padavimuose kalbama apie „lamed vov“ – „teisiuosius“ – paprastus, kuklius žmones; jau vien tik būti šalia jų yra laimė. Kaip tik toks žmogus, įeis į istoriją ir Ona Šimaitė, jos vardas švies drauge su nemirtingųjų Vilniaus geto didvyrių vardais.
Iš pažangaus Paryžiaus žydiško laikraščio „Naije prese“ („La Presse Nouvelle“), 1963 m. rugsėjo 23 d. straipsnio „20 metų po Vilniaus geto likvidavimo“. Išvertė V. Kauneckas