Žydų gelbėtojai
Iš Rachelės Kacav liudijimo Jad Vašem:
...Kunigas Polikarpas Maciejovskis ir gydytojas Petras Girbudas atvirai, drąsiai ir be baimės agituodavo žmones mums padėti...
Kunigas bažnyčioje kalbėjo: „Susapnavau sapną, kad sutikau nuogą, basą ir alkaną žydą. Aš nušokau nuo arklio, nusirengiau savo sutaną ir aprengiau žydą. Sekančią naktį sapnuoju, kad pas mane atėjo Jėzus ir pasakė, – tu ne tą žydą aprengei, tu mane aprengei...“ Kunigas žinojo, kad jo žodis žmonėms šventas, juo patikės.
Kai iš Šiaulių geto žmones vežė į Vokietiją, jis nusiuntė savo vežimus su arkliais ir paslėpė žmones pas valstiečius. Kai taip trūko vaistų, mums jų būdavo. Jis žinojo, kad su mūsų maistu negauname vitaminų, jais jis mus aprūpindavo. Jis mumis rūpinosi kaip savo vaikais.
Toks pat buvo ir gydytojas. Vieną kartą pas mus atėjo valstietis ir pareikalavo atiduoti jam aulinius batus. Mes nuėjom pas gydytoją, jis nusiėmė savo batus, ir atidavė juos mums. Pats liko su kaliošais. Jei susirgdavo kas nors iš tų žmonių, pas kuriuos mes būdavome, tai jis važiuodavo 40-50 km ir neimdavo pinigų už gydymą:
– Kaip aš galiu imti iš jūsų pinigus, jei jūs laikote žydus?
Baigiantis karui, daktarą norėjo areštuoti, kadangi jis atvirai rodydavo savo neapykantą vokiečiams dėl žydų. Jis ir kunigas buvo draugai ir abu dideli humanistai.
Kunigas bažnyčioje kalbėjo: „Susapnavau sapną, kad sutikau nuogą, basą ir alkaną žydą. Aš nušokau nuo arklio, nusirengiau savo sutaną ir aprengiau žydą. Sekančią naktį sapnuoju, kad pas mane atėjo Jėzus ir pasakė, – tu ne tą žydą aprengei, tu mane aprengei...“ Kunigas žinojo, kad jo žodis žmonėms šventas, juo patikės.
Kai iš Šiaulių geto žmones vežė į Vokietiją, jis nusiuntė savo vežimus su arkliais ir paslėpė žmones pas valstiečius. Kai taip trūko vaistų, mums jų būdavo. Jis žinojo, kad su mūsų maistu negauname vitaminų, jais jis mus aprūpindavo. Jis mumis rūpinosi kaip savo vaikais.
Toks pat buvo ir gydytojas. Vieną kartą pas mus atėjo valstietis ir pareikalavo atiduoti jam aulinius batus. Mes nuėjom pas gydytoją, jis nusiėmė savo batus, ir atidavė juos mums. Pats liko su kaliošais. Jei susirgdavo kas nors iš tų žmonių, pas kuriuos mes būdavome, tai jis važiuodavo 40-50 km ir neimdavo pinigų už gydymą:
– Kaip aš galiu imti iš jūsų pinigus, jei jūs laikote žydus?
Baigiantis karui, daktarą norėjo areštuoti, kadangi jis atvirai rodydavo savo neapykantą vokiečiams dėl žydų. Jis ir kunigas buvo draugai ir abu dideli humanistai.