Istorinis kontekstas

Polina Tokerienė

Atsiminimai



Polinos Tokerienės atsiminimų žurnalinis variantas pavadinimu "Teisė nesistebėti" (Justino Kubiliaus vertimas iš rusų kalbos) buvo publikuojamas almanache „Žydų muziejus“, išleistame Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus 2001 m., o šį Polinos Tokerienės atsiminimų tekstą 2011 metais papildė jos sūnus Gregory Tokeris.



Niekas negalėjo to net įsivaizduoti



Galima sakyti, kad prieš Hitleriui ateinant į valdžią, žydai Lietuvoje gyveno neblogai. Nesivaržant buvo galima kalbėti žydiškai, vadinti vienas kitą žydiškais vardais. Žydų (jidiš) kalba buvo leidžiamos knygos, spausdinami laikraščiai ir žurnalai. Buvo ir žydų teatras, bibliotekos, žydų ligoninė, įvairios viešosios įstaigos, tokios kaip Sveikatos apsaugos agentūra, ORT mokyklos, kuriose žydų jaunimas mokėsi amatų ir įvairių kitų techninių profesijų. Parduotuvių iškabose greta lietuviško pavadinimo buvo galima užrašyti ir žydišką. Gimnazijose buvo dėstoma įvairiomis kalbomis, kiekvienas turėjo galimybę pasirinkti jam tinkamą: greta gimnazijų, kuriose buvo dėstoma valstybine – lietuvių kalba, buvo mokyklų, kuriose mokomoji kalba buvo rusų, lenkų, vokiečių, taip pat jidiš ir hebrajų. Pastarosios mokyklos buvo netgi skirtingų pakraipų – religingiems, besilaikantiems tradicijų žydams ir pasaulietiškos. Universitetas buvo prieinamas visiems, tačiau už mokslą reikėjo mokėti.

Paskelbus nepriklausomybę, visos tautinės mažumos, įskaitant žydus, tuojau pat įgavo plačias teises. Buvo įsteigta žydų reikalų ministerija, kuriai vadovavo ministras žydas, klestėjo kultūrinis ir visuomeninis tautinis gyvenimas. Deja, šis auksinis periodas ilgai nesitęsė. Palaipsniui visų laisvių buvo atsisakyta, žydų reikalų ministerija uždaryta, įvesti įvairūs apribojimai, atgijo antisemitizmas. Žydai nebuvo priimami į darbą valstybinėse įstaigose, jiems buvo uždrausta pirkti žemę, jie negalėjo užsiimti žemdirbyste. Gal todėl stiprėjo įsitikinimas, kad žydai nesugeba ar nenori dirbti žemės. (Izraelyje jie įrodė, kad yra visiškai priešingai – Izraelio žemės ūkio pasiekimai yra vieni didžiausių pasaulyje). Vieninteliai darbai, kuriais žydai galėjo užsiimti buvo prekyba ir amatai. Jie dar galėjo studijuoti, jei tam turėdavo lėšų. Daug jaunų žydų nematė jokių perspektyvų Lietuvoje ir bandė emigruoti. Vieni išvyko į Afriką, kiti į Ameriką, o didieji idealistai, kurie svajojo apie būsimą žydų valstybę, patraukė į Palestiną.

Taip ir gyveno tais laikais žydai Lietuvoje, kentėdami įvairius draudimus ir apribojimus, antisemitizmo apraiškas, tačiau jų gyvybei pavojus negrėsė.

Tačiau viskas kardinaliai pasikeitė Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui. Lietuvoje pakėlė galvas tamsios jėgos, išsiveržė iki tol tūnojusi neapykanta. Ir ėmė visokiausiais būdais engti žydus, pakvipo net pogromais.

Tada žydų žvilgsniai nukrypo į Sovietų Sąjungą. Ta šalis traukė gražiomis idėjomis ir lozungais. Daugelis svajojo išvažiuoti tenai, vildamiesi, kad tik ten žydai taps pilnateisiais piliečiais. Bet sienos buvo užantspauduotos, taip paprastai jų pereiti nebuvo galima.

Tačiau greitai įvyko kažkas visai netikėto – Sovietų Sąjunga pati „atėjo“ pas mus. Neva prašant patiems lietuviams, Lietuva buvo įjungta į Sovietų Sąjungą ir paskelbta Lietuvos Tarybų Socialistine Respublika.

Tuoj pat Lietuvoje, įskaitant ir Radviliškį, kuriame mes gyvenome, buvo dislokuotos sovietinės karinės bazės, priplūdo kariškių su šeimomis. Šmaikštuoliai juokavo, kad Stalinas, pasiuntęs į Lietuvą Raudonąją Armiją, padarė dvi klaidas: parodė Raudonajai Armijai Vakarus ir parodė Vakarams Raudonąją Armiją. Atvykę iš skurdžios, pusbadžiu gyvenančios šalies, jie kaip perkarę vilkai puolė į krautuves, netikėdami savo akimis griebė viską, ką tik galėjo, net nesirinkdami. Ypač blogą įspūdį darė karininkų žmonos, apsiavusios auliniais batais, užsimovusios raudonas beretes, su įvyniotais į vatinius vaikais ant rankų, daugelis jų buvo mažaraštės. Kur ten joms lygintis su lietuvių karininkų, kurie nesituokdavo su pirma pasitaikiusia, žmonomis. Apie jas pasakodavo anekdotus, jos, matyk, pasirodydavo gatvėje apsirengusios naktiniais šilko marškiniais, įsitikinusios, kad tai išeiginės suknelės.

Pas mus į Radviliškį taip pat atvyko daug kariškių. Kariniam komendantui įsakius, juos paskirstė tarp vietinių gyventojų. Teko ir mums „susispausti“, nes mūsų namas buvo erdvus, penki kambariai antrajame ir septyni pirmajame aukšte.

Pirmasis mūsų „gyventojas" buvo jaunas gydytojas Andrejus Ivanovičius, viengungis. Užleidome jam kambarį pirmame aukšte. Kambarį pasistengėme įrengti jaukiai. Gydytojas mums pasirodė netgi simpatiškas. Tikras rusų vaikis. Nors turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo visiškas stuobrys, nemokėjo elgtis prie stalo ir dažnai mums sukeldavo šypseną. Nepaisant to, mes gražiai, netgi šiltai su juo elgėmės. Ir kaip mes nustebome ir buvome sukrėsti, kai jis, persikeldamas į kitą dalinį, susirinko visus geriausius mūsų daiktus, kurie buvo jo kambaryje, o Chaimo tėvo krautuvėje neapmokėjo skolų.

Po jo pas mus įsikėlė pagyvenęs pulkininkas. Jis visą laiką apžiūrinėjo namą, vis vaikščiojo ir murmėjo: „Taip, matyti, kad jūs ne iš „vargingiausiųjų sluoksnių". Mes nebuvome turtuoliai, tačiau mums, dviem žinomiems gydytojams, nieko netrūko, ir savo namus mes įstengėme apstatyti gražiai ir jaukiai. Pulkininkui tai atrodė kaip tikri rūmai, o jo pastovus murmėjimas mus labai gąsdino, nes tuo metu prasidėjo vežimai i Sibirą. Niekas nežinojo, kam tokia lemtis numatyta, ir bijojo visi. Buvo manoma, kad veža turtinguosius, taip sakant, buržujus, Sovietų valdžios priešus, bet išveždavo ir labai nenuspėjamus žmones. Kartais suvesdavo sąskaitas, kartais įsigeisdavo svetimo buto... Pakakdavo apkalbų, melagingo skundo. Veždavo be teismo ir be jokio tardymo.

Paskutinis mūsų įnamis buvo karinis miesto komendantas su šeima – žmona ir dviem vaikais. Jie pas mus gyveno iki pat karo. Paskyrėme jiems du kambarius viršuje ir pagaliau pajutome bendros virtuvės malonumus. Pasidarė ankšta: mano vyras Chaimas, mūsų dukrelė Adutė ir aš, trys tarnaitės, komendantas su šeima ir Chaimo tėvas bei sesuo Etelė su vyru ir vaikiuku. Sudegė jų namas, ir mes juos priėmėme pas mus. Nors visi gyvenome susispaudę, bet tarpusavyje sutarėme labai gerai. Tik darėsi nejauku matant, kaip rusai žvairuoja į mūsų tarnaites. Turėjome auklę Adutei, virėją, ir merginą vardu Ancia, kuri mums padėdavo dirbant su pacientais. Ancia, galima sakyti, išaugo mūsų namuose ir buvo labai prie mūsų prisirišusi. (Ancia išgyveno per karą, mes su ja palaikėme ryšius net ir išvykę į Izraelį). Auklę greitai atleidome. Laimė, Ancia su džiaugsmu ją pakeitė, nes labai mylėjo Adutę.



Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija