Istorinis kontekstas

Holokausto Lietuvoje specifiniai bruožai

Dr. Arūnas Bubnys

Žydų genocidui Lietuvoje būdingi tam tikri savitumai. Antai kitose nacių Vokietijos okupuotose šalyse, ypač Vakarų Europoje, žydų persekiojimas vyko laipsniškai, keliais etapais. Lietuvoje žydų žudynės prasidėjo jau pirmomis karo ir nacių okupacijos dienomis. Užimtuose Vakarų ir Vidurio Europos kraštuose iš pradžių buvo apribojamos žydų pilietinės teisės, vėliau jie būdavo perkeliami į getus ir tik paskui prasidėdavo fizinis jų naikinimas. Kiekvienas etapas trukdavo 1–2 metus. Visiškas žydų sunaikinimas buvo ilgesnio proceso galutinis etapas. Lietuvoje aiškios ribos tarp minėtųjų etapų nebuvo. Praktiškai vienu metu būdavo vykdoma ir žydų teisinė diskriminacija, ir getų steigimas, ir fizinis naikinimas. Vakarų Europos žydai dažniausiai buvo žudomi ne savo tėvynėje, bet Vokietijos ir okupuotos Lenkijos teritorijoje esančiose koncentracijos stovyklose. Dauguma gi Lietuvos žydų buvo sušaudyti netoli savo gimtųjų vietų. Į Lietuvą taip pat buvo vežami žudyti Austrijos, Vokietijos, Čekoslovakijos ir Prancūzijos žydai. (1)
Kodėl Lietuvoje taip greitai ir intensyviai buvo pradėtos masinės žydų žudynės? Žydų genocidas (holokaustas) buvo siejamas su Trečiojo reicho vadovybės planais kolonizuoti ir germanizuoti Baltijos kraštus. Pagal nacių rasinę politiką visi žydai, kaip didžiausi arijų rasės priešai, turėjo būti totaliai išnaikinti. Kadangi Lietuva ribojosi su Vokietija, o Lietuva po karo turėjo tapti vokiečių kolonizuojama erdve, Lietuvos žydai privalėjo būti nedelsiant išžudyti, – t.y. strategiškai svarbi teritorija privalėjo būti, nacių supratimu, išvalyta nuo nepageidaujamų elementų ir paruošta kolonizacijai. Be to, nacių Vokietija, siekdama užtikrinti fronto saugumą, siekė kuo greičiau išnaikinti žydus, kurie, jų supratimu, buvo svarbiausias užnugario neramumų ir nepasitenkinimo okupacine valdžia šaltinis. Tai irgi paskatino nacius kuo greičiau išnaikinti Lietuvos žydus.
Kitas specifinis holokausto Lietuvoje bruožas yra tas, kad į holokausto vykdymą naciams pavyko įtraukti reliatyviai didelį lietuviškos administracijos įstaigų ir vietos gyventojų skaičių. Šį faktą iš dalies galima paaiškinti tuo, kad, skirtingai nuo Vakarų ir Vidurio Europos šalių, Lietuva iš pradžių patyrė sovietų ir tik paskui – nacių okupaciją. Sovietų okupacijos metu patirtos skriaudos nemažą lietuvių visuomenės dalį padarė bolševizmo priešais ir Vokietijos šalininkais. Su nacių–sovietų karu buvo siejamos sovietų okupacijos pašalinimo ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. Nacių ir antisovietinio lietuvių pogrindžio antisemitinė propaganda dar labiau išpopuliarino antižydiškas nuotaikas ir stereotipus („bolševizmas – žydų valdžia“ ir pan.). Dėl to A. Hitlerio politika Lietuvoje (taip pat ir žydų atžvilgiu) sulaukė didesnio pritarimo, negu Vakarų Europos šalyse. Žydai eilinį kartą savo istorijoje tapo patogiu keršto ir puolimo objektu, savotišku atpirkimo ožiu už lietuvių tautos patirtas nelaimes. Šie faktoriai labai sustiprino žydų katastrofos mastus bei palengvino naciams įgyvendinti genocido politiką Lietuvoje. Nužudytų Lietuvos žydų procentas (apie 90–95%) buvo bene pats didžiausias iš visų Vokietijos okupuotų kraštų. Nors holokaustas buvo nacių suorganizuotas ir inicijuotas, tačiau be aktyvaus dalies lietuviškosios administracijos ir vietos gyventojų talkininkavimo jis nebūtų taip sparčiai ir intensyviai įgyvendintas. Nacionalistiškai mąstanti lietuviška administracija buvo suinteresuota žydų, kaip įsivaizduojamo lietuvių priešo ir potencialaus konkurento likvidavimu, ir dėl to ne tik kad nesipriešino, bet iš esmės parėmė nacių vykdomą holokausto politiką.

______________


(1) D. Porat, „Katastrofa v Litve – specifičeskije aspekty“. Vestnik Moskovskogo evrejskogo universiteta, Moskva, 1993, No. 2, s. 22–23.

raktažodžiai: istorinis kontekstas
Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija