Istorinis kontekstas

       Ada Gensaitė gimė 1926 m. spalio 9 d., Lietuvos žydo Jokūbo Genso ir lietuvės katalikės Elvyros Budreikaitės-Gensienės šeimoje, vos prieš keletą metų tarptautiniu mastu pripažintoje nepriklausomoje Lietuvoje. Ados tėvas Jokūbas Gensas 1921 m. baigė Karo mokyklą, 1922 m. – Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Būdamas vos 17 metų, Jokūbas įsitraukė į Lietuvos kovas už nepriklausomybę. Už savo pasiaukojimą ir drąsą Jokūbas Gensas buvo apdovanotas tiek Lietuvos savanorių, tiek Nepriklausomybės kovų medaliais. Ados motina Elvyra Budreikaitė-Gensienė taip pat aktyviai dalyvavo pirmosios Lietuvos vyriausybės veikloje. Užaugusi tarpukario Lietuvos sostinėje Kaune, dviejų besididžiuojančių savo šalimi piliečių šeimoje, Ada nuo pat vaikystės jautė gilią pagarbą savo šaliai ir jos laisvei.
       1940 m. birželio mėn. trylikametė Ada matė, kaip jos mylima tėvynė pateko į užsienio agresoriaus rankas. Jos bendraklasiai iš Marijos Pečkauskaitės gimnazijos pradėjo dingti, kartu su savo šeimomis jie buvo deportuojami į Sibirą. Ados tėvas, Lietuvos kariuomenės kapitonas, buvo atleistas iš darbo, o jo banko sąskaitos – užšaldytos Sovietų režimo.
       Priverstinė Lietuvos rusifikacija ir vėlesnė nacistinės Vokietijos okupacija, prasidėjusi 1941 m. birželį, nepalaužė Ados dvasios. Nepaisant visų sunkumų, Ada išlaikė neblėstančią meilę savo tėvynei ir gilią pagarbą savo tautos paveldui.
       1941 m. rugsėjo mėnesį Ados tėvas Jokūbas Gensas Žydų tarybos sprendimu buvo paskirtas Vilniaus geto policijos viršininku. Su savo žydiškos šeimos nariais Jokūbas Gensas gyveno mažame bute geto centre, o Ada ir jos motina Elvyra gyveno netoliese, ne žydų miesto dalyje. Ada reguliariai lankydavosi gete ir ten praleisdavo didžiąją savo laiko dalį. Nepaisant nuolatinių pavojų, Ada palaikė glaudžius ryšius su tėvu, močiute, teta, dėde ir daugybe žydų draugų. Ji tapo tėvo patikėtine gete ir kartu su motina teikė jam moralinę paramą, kurios jam itin reikėjo. Nors Jokūbas Gensas žinojo, kad gali pasitikėti savo dukra ir patikėti jai informaciją, jis taip pat suprato, kad jei Adą sugautų naciai ir kankintų, penkiolikmetei Adai reikėtų turėti cianido tabletę, kad galėtų apsaugoti getą.
       Ada ir jos motina Elvyra dažnai girdėdavo Jokūbą Gensą kalbant apie kultūrinio gyvenimo svarbą gete. Gensas tikėjo, kad geto teatras ne tik suteiktų darbą menininkams ir aktoriams, bet ir padėtų išlaikyti žmonių dvasią, geto gyventojai turėtų galimybę bent kelioms valandoms patirti gyvenimą panašų į tą, koks buvo prieš Holokaustą. Siekdama, kad geto teatro spektakliai būtų atliekami profesionaliai, nebūtų blogesni nei mieste, Ada elgėsi kaip šnipė. Ji lankydavo teatro spektaklius mieste, tokius kaip „Žmogus po tiltu“, piešdavo eskizus kostiumams ir scenografijai, darydavo užrašus, kad geto teatro aktoriai galėtų juos peržiūrėti ir nukopijuoti.
       Jungtinių Valstijų Holokausto memorialinis muziejus 2008 metais įrašė Ados Ustjanauskas interviu su Ina Novozelskis (https://collections.ushmm.org/oh_findingaids/RG-50.030.0527_trs_en.pdf).
       Daugelis Vilniaus geto žydų dirbo priverstinius darbus įvairiose dirbtuvėse už geto ribų, todėl grįždami iš darbo jie turėjo galimybę per geto vartus įsinešti maisto ir kitų būtinų atsargų. Nors vartus saugojo žydų policijos pareigūnai, SS-Oberscharführeris Franzas Mureris, žydų vadinamas „Vilniaus skerdiku“, galėdavo atlikti netikėtas, atsitiktines patikras. Bet koks žydas, pagautas prie geto vartų gabenantis maisto produktus, galėjo būti nužudytas nedelsiant. Kad to neatsitiktų, kai Mureris būdavo prie geto vartų, Ada ir jos motina Elvyra eidavo gatve kartu su grįžtančių darbininkų eile ir pašnibždėdavo „Mureris prie vartų“. Geto kaliniai išmesdavo kontrabandą į gatvę ir saugiai praeidavo pro vartus.
       1943 m. rugsėjo 14 d. Jokūbas Gensas buvo iškviestas į gestapą ir sušaudytas už pagalbą žydų partizanams gete. Vienas iš Genso padėjėjų įspėjo Elvyrą ir Adą, pasakė kad jos turi dingti, nes vokiečiai dabar jų ieškos. Laimei, joms pavyko saugiai pasiekti Šiaulius, kur Venclauskų šeima Adai Gensienei ir jos dukrai Elvyrai pasiūlė prieglobstį. Po dvejų metų slapstymosi Ada ir jos motina Elvyra susitiko su nacių okupaciją išgyvenusiais šeimos nariais Kaune.
       Ada ir Elvyra pabėgo iš sovietų okupuotos Lietuvos į Lenkiją, galiausiai jos pasiekė Vokietiją. Ada dvi dienas netgi dalyvavo Niurnbergo karo tribunolo posėdžiuose. Praėjus metams ji prisiminė: „Mačiau tuos nusikaltėlius, kurie sugriovė mano gyvenimą, kurie sugriovė mano motinos gyvenimą, kurie nužudė mano tėvą, kurie nužudė milijonus žmonių – tokios buvo mano mintys. Tuo metu niekas negalvojo apie Rusijos gulagus ar kažką panašaus. Vėliau pradėjome lyginti vieną su kitu, ir, kaip sakau, kas geriau – būti nužudytam dujomis ar mirti nuo šalčio, nežinai, kas yra geriau... Aš supratau, kad teisingumas buvo įvykdytas ir jie to nusipelnė“ (Iš Ados Ustjanauskas interviu: Interview with Ada Ustjanauskas – I. Navazelskis, Interviewer
(https://collections.ushmm.org/oh_findingaids/RG-50.030.0527_trs_en.pdf)
       Vokietijoje Ada įsidarbino Tarptautinėje pabėgėlių organizacijoje (IRO, International Refugee Organization) kur, savo gebėjimu kalbėti septyniomis kalbomis padėjo perkeltiesiems asmenims ir jų šeimoms emigruoti į kitas šalis. Su prasidėjusiu darbu migracijos srityje, prasidėjo ir jos kaip vertėjos darbas – karjera, trukusi septyniasdešimt metų. Tuo metu ji taip pat sutiko savo būsimąjį vyrą Antaną Ustjanauską, su kuriuo vėliau persikėlė į Australiją, ten susituokė ir gyveno keletą metų. Australijoje pora dalyvavo daugelio lietuvių organizacijų veikloje, kurios siekė padėti Lietuvai atgauti nepriklausomybę.
       1953 m. Ada, jos vyras Antanas ir motina Elvyra persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, tačiau jie niekada nepamiršo savo tėvynės – Lietuvos, ir jos žmonių. Po kelerių metų darbo ir rūpesčių, susijusių su šešerių vaikų auginimu, Ada ir Antanas Ustjanauskai sutaupė pakankamai pinigų, kad galėtų atidaryti siuntinių agentūrą Hartfordo mieste, Konektikute. Agentūra specializavosi maisto ir drabužių siuntinių gabenimu į už geležinės uždangos esančias šalis, įskaitant Lietuvą. Dėl didelės paklausos jie atidarė dar tris filialus Konektikute ir Masačusetse. Pora bendradarbiavo su JAV vyriausybe, siekdama išspręsti problemas, kilusias dėl Sovietų vyriausybės veiksmų paskirstant šiuos siuntinius ir pasinaudojo kiekviena galimybe supažindinti JAV vyriausybės pareigūnus su demokratinės Lietuvos atkūrimo svarba. Ada ir Antanas Ustjanauskai 1967 m. įkūrė Konektikuto šimto klubą (The Hundred Club of Connecticut) – nepelno siekiančią organizaciją, apmokančią žuvusių policininkų, ugniagesių ir pareigūnų laidotuves, taip pat jų vaikų mokslą bei kitas išlaidas jų šeimoms.

       Ada ir jos vyras Antanas taip pat prisidėjo prie Johno F. Kennedy pergalės 1960 m. JAV prezidento rinkimuose. Jie bendradarbiavo su Demokratų partija, rengė reklamas radijui ir lietuviškiems laikraščiams visoje Ilinojaus valstijoje, ragindami lietuvių bendruomenę balsuoti už Kennedy, kuris pažadėjo dirbti Baltijos šalių nepriklausomybės labui. Dėl poros pastangų Demokratų partijos labui, Demokratų nacionalinio komiteto pirmininko Johno M. Bailey pastangomis Antanas Ustjanauskas buvo paskirtas Amerikos lietuvių grupių rinkimų kampanijos koordinatoriumi.
       Ados karjera, susijusi su darbu JAV vyriausybei, prasidėjo 1970 m. Ji dirbo Specialiajam tyrimų biurui (Office of Special Investigations, O.S.I.), vertė medžiagą apie karo nusikaltėlius Bruno Kaminską ir Feodorą Fedorenko. Ada padėjo tūkstančiams imigrantų šeimų tvarkyti sudėtingus dokumentus USCIS (U.S.Citizenship and Immigration services) ir kitoms agentūroms, lydėjo užsienio pareigūnus jų vizitų į Jungtines Valstijas metu, taip pat keliavo į daugelį šalių kartu su Amerikos prezidentais ir viceprezidentais, įskaitant Lietuvą ir Baltijos šalis.
       1990 m. gruodį Ada Ustjanauskas turėjo garbę atlikti sinchroninį vertimą susitikus tuometiniam JAV prezidentui George H. W. Bushui ir Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui. Ši lemiama susitikimo akimirka, vykusi Baltųjų rūmų Ovaliniame kabinete, buvo susijusi su Vytauto Landsbergio prašymu dėl Jungtinių Valstijų politinės apsaugos, kai Lietuva siekė visiškos nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos. Šiek tiek daugiau nei po metų, 1992 m. vasarį, Ada lydėjo viceprezidentą Daną Quayle vizito Vilniuje metu. Šios kelionės metu viceprezidentas Quayle turėjo kelis susitikimus su Lietuvos valdžios atstovais ir dalyvavo JAV ambasados Vilniuje atidaryme. Ada stovėjo šalia viceprezidento Dano Quayle Nepriklausomybės aikštėje, kai jis pasakė įtaigią kalbą, sveikindamas Lietuvos žmones, laimėjus ilgai trukusią kovą už demokratijos atkūrimą. JAV viceprezidento V. P. Quayle kalbos vertimas Nepriklausomybės aikštėje Adai buvo labai svarbus, nes tai buvo ir jos gyvenimo svajonių išsipildymas. Praėjus pusei amžiaus po to, kai jos gyvenimas buvo sugriautas sovietų ir nacių režimų, Ada vėl stovėjo laisvoje Lietuvos žemėje, kaip ir jos tėvai 1918 metais.
       1994 m. Lietuvos teisėsaugos pareigūnai kelias savaites lankėsi Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur dalyvavo Federalinio tyrimų biuro (FBI, Federal Bureau of Investigation) rengiamuose mokymuose. Jų misija buvo išmokti naujausias Federalinio tyrimų biuro procedūras, siekiant geriau apsaugoti Lietuvą. Ada lydėjo Lietuvos delegaciją viso vizito metu, būdama oficialia vertėja. Norėdama tiksliai išversti Federalinio tyrimų biuro bei karininkų pravedamus mokymus, Ada Ustjanauskas turėjo pati išmokti visų dydžių ir kalibrų ginklų surinkimą, išardymą ir šaudymą. Tuo metu Adai buvo gerokai per šešiasdešimt. Po kelių mėnesių Ada kartu su JAV pareigūnais vyko į Lietuvą, kad patikrintų oro uostus ir įsitikintų, kad JAV išmoktos pamokos užtikrinant šalies saugumą yra įgyvendintos teisingai, kaip ir buvo mokoma.
       Ada tęsė savo darbą JAV vyriausybei iki devyniasdešimties metų. Išgyvenusi nacių ir sovietų totalitarinius režimus, kurie siekė sunaikinti jos demokratinę dvasią, šiandien Ada sulaukė devyniasdešimt devynerių. Ados gyvenimas yra liudijimas vertybių, kurias Lietuva brangina, kuriomis lietuviai jau šimtmečius dalijasi su amerikiečiais, nepaisant okupacinių režimų pastangų slopinti lietuvių kalbą ir paveldą.