Istorinis kontekstas
Dr. Arūnas Bubnys
Vilniuje gyveno seniausia ir gausiausia Lietuvos žydų bendruomenė, pasaulyje žinoma „Lietuvos Jeruzalės“ vardu. Neoficialiais Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Vilniuje gyveno 58 263 žydai (27,78 proc. miesto gyventojų). (1) Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Tik nedideliam Vilniaus žydų skaičiui (nedaugiau 3 tūkstančiams) pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą ir išvengti mirties. (2)
Vilniaus žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu galima suskirstyti į keletą laikotarpių: 1) žydų diskriminavimas ir žudymas iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 24 d. – 1941 m. rugsėjo pradžia); 2) getų (Didžiojo ir Mažojo) suformavimo ir masinių žudynių laikotarpis (1941 m. rugsėjo pradžia – lapkritis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. gruodis – 1943 m. kovas); 4) mažųjų getų, darbo stovyklų ir Vilniaus geto likvidavimo laikotarpis (1943 m. balandis – rugsėjis); 5) likusių Vilniaus geto gyventojų kalinimas koncentracijos stovyklose Estijoje ir Vilniaus darbo stovyklose (1943 m. spalis – 1944 m. rugsėjis).
Vilniaus žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis nacių okupacijos dienomis. Vokiečių karo komendantūra ir saugumo policija bei naciams pavaldi lietuviškoji administracija (Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, policija, savisaugos daliniai) leido žydus diskriminuojančius nuostatus, įsakymus, organizavo žydų areštus, kalinimą ir pirmuosius šaudymus. Žydams buvo įsakyta nešioti skiriamuosius ženklus, jiems uždrausta vaikščioti centrinėmis miesto gatvėmis, apribotas maisto produktų pardavimas, jie buvo masiškai atleidžiami iš darboviečių, iš jų atimtos susisiekimo priemonės ir radijo aparatai, uždrausta naudotis viešuoju transportu, poilsio vietomis ir t. t. 1941 m. rugpjūčio pradžioje vokiečių karinę administraciją pakeitus civilinei vokiečių administracijai (komisarams), politinis – rasinis žydų diskriminavimas ir terorizavimas dar labiau sustiprėjo.
Masiniai žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Iš pradžių jie buvo gana neorganizuoti ir chaotiški. Žydai buvo suimami gatvėse, darbovietėse ir butuose. Suimtieji buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten sušaudyti į Panerius. Areštus ir konvojavimą vykdė vokiečių gestapininkai, lietuvių viešoji policija, savisaugos daliniai ir ypatingojo būrio nariai. Masines žudynes Paneriuose dažniausiai vykdė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys (Sonderkommando). Sušaudyti varomiems žydams buvo sakoma, kad jie yra siunčiami į darbus. Pirmųjų masinių akcijų metu dažniausiai buvo šaudomi žydų vyrai. Nužudytųjų pinigus ir vertingus daiktus konfiskavo nacių valdžia. (3) Iki 1941 m. rugsėjo mėnesio galėjo būti nužudyta apie 7 000 Vilniaus žydų.
Didžiausios žudynės įvykdytos pradiniu geto formavimo ir egzistavimo laikotarpiu. Jos prasidėjo 1941 m. rugsėjo pradžioje. Vien rugsėjį nužudyta daugiau kaip 8 000 Vilniaus žydų. Šių akcijų metu buvo šaudomi ne tik vyrai, bet ir moterys su vaikais. Šaudė minėtas ypatingasis būrys, kartais jiems talkindavo Vilniuje dislokuoti lietuvių policijos batalionai.
Vilniaus getas buvo įsteigtas 1941 m. rugsėjo 6 d. Iš pradžių senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis, arba Nr. 1 ir Nr. 2, juos vieną nuo kito skyrė Vokiečių gatvė). Didžiajame gete buvo įkalinta apie 30 000, Mažajame – apie 9 000–11 000 žydų. (4) Gyvenamojo ploto trūkumo problemą nacių valdžia „sprendė” masinių žudynių akcijomis. Okupacinė valdžia ketino laikinai palikti gyvus tik darbingus ir kvalifikuotus amatininkus su šeimomis. Likusieji žydai turėjo būti sušaudyti. Per kelias 1941 m. spalio mėn. vykusias akcijas visiškai likviduotas Mažasis getas. Tačiau masinės žudynės tęsėsi beveik iki pat 1941 m. pabaigos. Nuo karo pradžios iki 1942 m. nužudyta apie 33 000 Vilniaus žydų (iš 60 000 gyvenusių iki karo). (5) Gete liko gyventi apie 15 000 žydų.
Nuo 1941 m. pabaigos iki 1943 m. kovo mėn. masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Šis laikotarpis vadinamas stabilizacijos (ramiuoju) laikotarpiu. Vokietijai nepavykus laimėti „žaibiško karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai padidėjo. Dėl to nacių valdžia nutarė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra, vyko kasdieninis darbas. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje”, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausia geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba (Judenrat, ji buvo įsteigta remiantis vokiečių valdžios 1941 m. liepos 4 d. įsakymu). Tarybai buvo pavaldi geto policija bei įvairūs skyriai: darbo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, maisto, butų ir kt. Ypač svarbus buvo darbo skyrius. Geto vadovybė manė, kad tol, kol vokiečiams ekonomiškai bus naudingas žydų darbas, jie geto nelikviduosią. Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 000 (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. (6) 1942 m. liepą vokiečių valdžios nutarimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku tapo buvęs geto policijos viršininkas Jokūbas (Jakobas) Gensas. (7) 1942 m. sausį gete įsisteigė slapta antifašistinė organizacija – „Jungtinė partizanų organizacija” (Fareinikte Partisaner Organizatzije (FPO), vadas Icikas Vitenbergas). Jos nariai pradėjo ruoštis ginkluotam sukilimui ir partizaniniam pasipriešinimui.
1943 m. kovą baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Mikailiškių, Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu atvežti į Panerius ir čia sušaudyti (iš viso apie 4 000–5 000 žmonių). (8)
1943 m. vasarą buvo likviduotos provincijoje esančios Vilniaus geto žydų darbo stovyklos (Baltosios Vokės, Bezdonių, Kenos). Šių gestapo akcijų metu nužudyta keli šimtai žydų. Vykdant H. Himmlerio 1943 m. birželio 21 d. įsakymą dėl getų likvidavimo Ostlande, nuo 1943 m. rugpjūtį pradėta laipsniškai likviduoti Vilniaus getą. (9) Šiai operacijai vadovavo SS oberšarfiureris Bruno Kittelis. Paskutinė geto likvidavimo fazė – 1943 m. rugsėjis. Iki rugsėjo pabaigos Vilniaus getas buvo likviduotas. Dauguma moterų ir vaikų (apie 5 000) buvo išvežti į Lenkijos koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 000) išvežti į Estijoje esančius lagerius, o jaunos moterys (apie 1 400–1 700) – į netoli Rygos esančią Kaizervaldo koncentracijos stovyklą. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto likvidavimo metu sušaudyti Paneriuose. (10)
Po Vilniaus geto likvidavimo keli tūkstančiai žydų buvo palikti dirbti „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse (H.K.P.), karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. liepos pradžioje, Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, dauguma šiose įstaigose dirbusių žydų buvo nužudyti. (11) 1944 m. liepos 13 d. sovietų kariuomenė užėmė Vilnių išgelbėdama nedidelį skaičių mieste pasislėpusių žydų. 1944 m. rugsėjį nacistai nužudė Estijos lageriuose kalintus Vilniaus žydus. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2 000–3 000 Vilniaus žydų. (12) Lyginant Vilniaus geto istoriją su Kauno ir Šiaulių getais, pastebima tam tikrų skirtumų. Vilniaus getas egzistavo trumpiau negu Kauno ir Šiaulių getai – tik dvejus metus (nuo 1941 m. rugsėjo 6 d. iki 1943 m. rugsėjo 23 d.), o Kauno ir Šiaulių getai – beveik trejus metus (nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio iki 1944 m. liepos vidurio). Pastarieji du getai buvo likviduoti pačioje nacių okupacijos pabaigoje, o Vilniaus getas – jau 1943 m. rugsėjo mėnesį. Be to, Vilniaus getas buvo įsteigtas beveik mėnesiu vėliau negu Kauno ir Šiaulių getai. Ankstyvą Vilniaus geto likvidavimą tikriausiai nulėmė sovietų partizaninio judėjimo stiprėjimas Vilniaus srityje. Vokiečių saugumo policijos požiūriu, Vilniaus getas buvo potencialus pavojaus šaltinis, nes iš geto gana masiškai bėgantys jauni žydai papildydavo Vilniaus srityje veikiančius sovietų partizanų būrius. Dėl to okupacinė valdžia nusprendė nepertvarkyti Vilniaus geto į SS koncentracijos stovyklą, kaip tai buvo padaryta su Kauno ir Šiaulių getais, bet iš karto jį likviduoti. Dar vienas specifinis Vilniaus geto istorijos bruožas – itin aktyvus geto kultūrinis gyvenimas. Vilniaus geto kaliniai, tęsdami „Lietuvos Jeruzalės“ tradicijas, net mirties akivaizdoje nenustojo domėtis menu, mokslais, literatūra, savišvieta, rūpinosi dvasiniu tobulėjimu.
____________________
(1) I. Guzenberg, „Vilniaus getas ir 1942 m. gyventojų surašymas‘‘, Vilniaus getas: kalinių sąrašai, t. 1, p. 8–9; Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenys apie Lietuvos gyventojų tautinė sudėtį, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-743, ap. 5, b. 46, l. 172.
(2) “Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München – Zürich, 1995, Bd. 3, S. 1599.
(3) Pranešimai iš SSRS , Nr. 21, Bundesarchivabteilungen Potsdam (BAP), R58/214, S. 147.
(4) I. Guzenberg..., t. 1, p. 13; G. Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, V., 1997, p. 37;
(5) “Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, S. 1601.
(6) “Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, S. 1601.
(7) Vilniaus miesto komisaro adjutanto Schroederio 1941 m. liepos 10 d. raštas Vilniaus geto žydų policijos viršininkui J. Gensui, Zentrale Stelle der Landesjustizverwaltungen Ludwigsburg (ZSTL), Sygn. UdSSR Ordn. 245, Bl. 59; G. Šuras..., p. 70.
(8) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1965, d. 1, p. 172; J. Oželio-Kozlovskio 1944 m. gruodžio 16 d. tardymo protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 27968/3, l. 12–48; G. Šuras..., p. 106–109; K. Sakowicz, Dziennik pisany w Ponarach od 11 lipca 1941 r. do 6 listopada 1943 r., Bydgoscz, 1999, p. 79–84.
(9) I. Arad, Holocaust: Katastrofa evropejskogo evrejstva (1933-1945), Erusalim, 1990, s. 88.
(10) G. Šuras..., p. 147–150; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 172; A. Rindziunskio 1945 m. gruodžio 21 d. tardymo protokolas, buv. Latvijos SSR KGB archyvas, b. b. Nr.-18313, t. 3, l. 165–166; Y. Arad, Ghetto in Flames: The Struggle and Destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust, New York, 1982, p. 432.
(11) Wilna unter dem Nazijoch. Berichte von Dr. Med. Mozes Feigenberg aufgenommen von Mosze Wajsberg, Landsberg, 1946, S. 46–48; I. Guzenberg, Žydų darbo stovykla HKP 1943–1944, dokumentai, V., 2002, p. 9.
(12)“Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, S. 1603.
Vilniuje gyveno seniausia ir gausiausia Lietuvos žydų bendruomenė, pasaulyje žinoma „Lietuvos Jeruzalės“ vardu. Neoficialiais Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenimis, Vilniuje gyveno 58 263 žydai (27,78 proc. miesto gyventojų). (1) Vokiečių kariuomenė Vilnių užėmė 1941 m. birželio 24 d. Tik nedideliam Vilniaus žydų skaičiui (nedaugiau 3 tūkstančiams) pavyko pasitraukti į Sovietų Sąjungos gilumą ir išvengti mirties. (2)
Vilniaus žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu galima suskirstyti į keletą laikotarpių: 1) žydų diskriminavimas ir žudymas iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 24 d. – 1941 m. rugsėjo pradžia); 2) getų (Didžiojo ir Mažojo) suformavimo ir masinių žudynių laikotarpis (1941 m. rugsėjo pradžia – lapkritis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. gruodis – 1943 m. kovas); 4) mažųjų getų, darbo stovyklų ir Vilniaus geto likvidavimo laikotarpis (1943 m. balandis – rugsėjis); 5) likusių Vilniaus geto gyventojų kalinimas koncentracijos stovyklose Estijoje ir Vilniaus darbo stovyklose (1943 m. spalis – 1944 m. rugsėjis).
Vilniaus žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis nacių okupacijos dienomis. Vokiečių karo komendantūra ir saugumo policija bei naciams pavaldi lietuviškoji administracija (Vilniaus miesto ir srities piliečių komitetas, policija, savisaugos daliniai) leido žydus diskriminuojančius nuostatus, įsakymus, organizavo žydų areštus, kalinimą ir pirmuosius šaudymus. Žydams buvo įsakyta nešioti skiriamuosius ženklus, jiems uždrausta vaikščioti centrinėmis miesto gatvėmis, apribotas maisto produktų pardavimas, jie buvo masiškai atleidžiami iš darboviečių, iš jų atimtos susisiekimo priemonės ir radijo aparatai, uždrausta naudotis viešuoju transportu, poilsio vietomis ir t. t. 1941 m. rugpjūčio pradžioje vokiečių karinę administraciją pakeitus civilinei vokiečių administracijai (komisarams), politinis – rasinis žydų diskriminavimas ir terorizavimas dar labiau sustiprėjo.
Masiniai žydų areštai ir šaudymai prasidėjo 1941 m. liepos viduryje. Iš pradžių jie buvo gana neorganizuoti ir chaotiški. Žydai buvo suimami gatvėse, darbovietėse ir butuose. Suimtieji buvo gabenami į Lukiškių kalėjimą, o iš ten sušaudyti į Panerius. Areštus ir konvojavimą vykdė vokiečių gestapininkai, lietuvių viešoji policija, savisaugos daliniai ir ypatingojo būrio nariai. Masines žudynes Paneriuose dažniausiai vykdė vokiečių saugumo policijos ir SD ypatingasis būrys (Sonderkommando). Sušaudyti varomiems žydams buvo sakoma, kad jie yra siunčiami į darbus. Pirmųjų masinių akcijų metu dažniausiai buvo šaudomi žydų vyrai. Nužudytųjų pinigus ir vertingus daiktus konfiskavo nacių valdžia. (3) Iki 1941 m. rugsėjo mėnesio galėjo būti nužudyta apie 7 000 Vilniaus žydų.
Didžiausios žudynės įvykdytos pradiniu geto formavimo ir egzistavimo laikotarpiu. Jos prasidėjo 1941 m. rugsėjo pradžioje. Vien rugsėjį nužudyta daugiau kaip 8 000 Vilniaus žydų. Šių akcijų metu buvo šaudomi ne tik vyrai, bet ir moterys su vaikais. Šaudė minėtas ypatingasis būrys, kartais jiems talkindavo Vilniuje dislokuoti lietuvių policijos batalionai.
Vilniaus getas buvo įsteigtas 1941 m. rugsėjo 6 d. Iš pradžių senamiestyje veikė du getai (Didysis ir Mažasis, arba Nr. 1 ir Nr. 2, juos vieną nuo kito skyrė Vokiečių gatvė). Didžiajame gete buvo įkalinta apie 30 000, Mažajame – apie 9 000–11 000 žydų. (4) Gyvenamojo ploto trūkumo problemą nacių valdžia „sprendė” masinių žudynių akcijomis. Okupacinė valdžia ketino laikinai palikti gyvus tik darbingus ir kvalifikuotus amatininkus su šeimomis. Likusieji žydai turėjo būti sušaudyti. Per kelias 1941 m. spalio mėn. vykusias akcijas visiškai likviduotas Mažasis getas. Tačiau masinės žudynės tęsėsi beveik iki pat 1941 m. pabaigos. Nuo karo pradžios iki 1942 m. nužudyta apie 33 000 Vilniaus žydų (iš 60 000 gyvenusių iki karo). (5) Gete liko gyventi apie 15 000 žydų.
Nuo 1941 m. pabaigos iki 1943 m. kovo mėn. masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Šis laikotarpis vadinamas stabilizacijos (ramiuoju) laikotarpiu. Vokietijai nepavykus laimėti „žaibiško karo“ prieš Sovietų Sąjungą, darbo jėgos poreikis vokiečių karo ekonomikai labai padidėjo. Dėl to nacių valdžia nutarė laikinai palikti gyvus kvalifikuotus žydų darbininkus su šeimomis. Šiuo laikotarpiu geto gyvenimas reliatyviai tapo normalus ir stabilus. Nusistovėjo geto administracinė struktūra, vyko kasdieninis darbas. Getas tapo savotiška „valstybe valstybėje”, turinčia savo valdžią, policiją, dirbtuves, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas bei institucijas. Aukščiausia geto savivaldos institucija buvo Žydų taryba (Judenrat, ji buvo įsteigta remiantis vokiečių valdžios 1941 m. liepos 4 d. įsakymu). Tarybai buvo pavaldi geto policija bei įvairūs skyriai: darbo, sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo, maisto, butų ir kt. Ypač svarbus buvo darbo skyrius. Geto vadovybė manė, kad tol, kol vokiečiams ekonomiškai bus naudingas žydų darbas, jie geto nelikviduosią. Su tuo geto vadovybė siejo geto išlikimo ir išsaugojimo viltis. Beveik visi darbingo amžiaus žydų vyrai ir moterys dirbo įvairiose gamyklose, dirbtuvėse ir darbo stovyklose. 1943 m. vasarą apie 14 000 (du trečdaliai) geto gyventojų dirbo įvairiausius darbus. (6) 1942 m. liepą vokiečių valdžios nutarimu Žydų taryba buvo paleista ir vienvaldžiu geto savivaldos viršininku tapo buvęs geto policijos viršininkas Jokūbas (Jakobas) Gensas. (7) 1942 m. sausį gete įsisteigė slapta antifašistinė organizacija – „Jungtinė partizanų organizacija” (Fareinikte Partisaner Organizatzije (FPO), vadas Icikas Vitenbergas). Jos nariai pradėjo ruoštis ginkluotam sukilimui ir partizaniniam pasipriešinimui.
1943 m. kovą baigėsi Vilniaus geto stabilizacijos laikotarpis. Tuomet buvo likviduoti Vilniaus apygardoje esantys mažieji getai (Mikailiškių, Švenčionių, Ašmenos, Salų). Dalis jų gyventojų perkelti į Vilniaus getą, kiti traukiniu atvežti į Panerius ir čia sušaudyti (iš viso apie 4 000–5 000 žmonių). (8)
1943 m. vasarą buvo likviduotos provincijoje esančios Vilniaus geto žydų darbo stovyklos (Baltosios Vokės, Bezdonių, Kenos). Šių gestapo akcijų metu nužudyta keli šimtai žydų. Vykdant H. Himmlerio 1943 m. birželio 21 d. įsakymą dėl getų likvidavimo Ostlande, nuo 1943 m. rugpjūtį pradėta laipsniškai likviduoti Vilniaus getą. (9) Šiai operacijai vadovavo SS oberšarfiureris Bruno Kittelis. Paskutinė geto likvidavimo fazė – 1943 m. rugsėjis. Iki rugsėjo pabaigos Vilniaus getas buvo likviduotas. Dauguma moterų ir vaikų (apie 5 000) buvo išvežti į Lenkijos koncentracijos stovyklas ir ten nužudyti. Žydų vyrai (apie 2 000) išvežti į Estijoje esančius lagerius, o jaunos moterys (apie 1 400–1 700) – į netoli Rygos esančią Kaizervaldo koncentracijos stovyklą. Dar keli šimtai senelių ir ligonių geto likvidavimo metu sušaudyti Paneriuose. (10)
Po Vilniaus geto likvidavimo keli tūkstančiai žydų buvo palikti dirbti „Kailio“ fabrike, kariuomenės autoremonto dirbtuvėse (H.K.P.), karo ligoninėje ir gestapo dirbtuvėse. 1944 m. liepos pradžioje, Raudonajai armijai priartėjus prie Vilniaus, dauguma šiose įstaigose dirbusių žydų buvo nužudyti. (11) 1944 m. liepos 13 d. sovietų kariuomenė užėmė Vilnių išgelbėdama nedidelį skaičių mieste pasislėpusių žydų. 1944 m. rugsėjį nacistai nužudė Estijos lageriuose kalintus Vilniaus žydus. Nacių okupacijos ir karo pabaigos sulaukė vos 2 000–3 000 Vilniaus žydų. (12) Lyginant Vilniaus geto istoriją su Kauno ir Šiaulių getais, pastebima tam tikrų skirtumų. Vilniaus getas egzistavo trumpiau negu Kauno ir Šiaulių getai – tik dvejus metus (nuo 1941 m. rugsėjo 6 d. iki 1943 m. rugsėjo 23 d.), o Kauno ir Šiaulių getai – beveik trejus metus (nuo 1941 m. rugpjūčio vidurio iki 1944 m. liepos vidurio). Pastarieji du getai buvo likviduoti pačioje nacių okupacijos pabaigoje, o Vilniaus getas – jau 1943 m. rugsėjo mėnesį. Be to, Vilniaus getas buvo įsteigtas beveik mėnesiu vėliau negu Kauno ir Šiaulių getai. Ankstyvą Vilniaus geto likvidavimą tikriausiai nulėmė sovietų partizaninio judėjimo stiprėjimas Vilniaus srityje. Vokiečių saugumo policijos požiūriu, Vilniaus getas buvo potencialus pavojaus šaltinis, nes iš geto gana masiškai bėgantys jauni žydai papildydavo Vilniaus srityje veikiančius sovietų partizanų būrius. Dėl to okupacinė valdžia nusprendė nepertvarkyti Vilniaus geto į SS koncentracijos stovyklą, kaip tai buvo padaryta su Kauno ir Šiaulių getais, bet iš karto jį likviduoti. Dar vienas specifinis Vilniaus geto istorijos bruožas – itin aktyvus geto kultūrinis gyvenimas. Vilniaus geto kaliniai, tęsdami „Lietuvos Jeruzalės“ tradicijas, net mirties akivaizdoje nenustojo domėtis menu, mokslais, literatūra, savišvieta, rūpinosi dvasiniu tobulėjimu.
____________________
(1) I. Guzenberg, „Vilniaus getas ir 1942 m. gyventojų surašymas‘‘, Vilniaus getas: kalinių sąrašai, t. 1, p. 8–9; Statistikos valdybos 1941 m. sausio 1 d. duomenys apie Lietuvos gyventojų tautinė sudėtį, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R-743, ap. 5, b. 46, l. 172.
(2) “Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust: die Verfolgung und Ermordung der europäischen Juden, München – Zürich, 1995, Bd. 3, S. 1599.
(3) Pranešimai iš SSRS , Nr. 21, Bundesarchivabteilungen Potsdam (BAP), R58/214, S. 147.
(4) I. Guzenberg..., t. 1, p. 13; G. Šuras, Užrašai: Vilniaus geto kronika 1941–1944, V., 1997, p. 37;
(5) “Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, S. 1601.
(6) “Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, S. 1601.
(7) Vilniaus miesto komisaro adjutanto Schroederio 1941 m. liepos 10 d. raštas Vilniaus geto žydų policijos viršininkui J. Gensui, Zentrale Stelle der Landesjustizverwaltungen Ludwigsburg (ZSTL), Sygn. UdSSR Ordn. 245, Bl. 59; G. Šuras..., p. 70.
(8) Masinės žudynės Lietuvoje 1941–1944, dokumentų rinkinys, V., 1965, d. 1, p. 172; J. Oželio-Kozlovskio 1944 m. gruodžio 16 d. tardymo protokolas, Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap. 58, b. 27968/3, l. 12–48; G. Šuras..., p. 106–109; K. Sakowicz, Dziennik pisany w Ponarach od 11 lipca 1941 r. do 6 listopada 1943 r., Bydgoscz, 1999, p. 79–84.
(9) I. Arad, Holocaust: Katastrofa evropejskogo evrejstva (1933-1945), Erusalim, 1990, s. 88.
(10) G. Šuras..., p. 147–150; Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 172; A. Rindziunskio 1945 m. gruodžio 21 d. tardymo protokolas, buv. Latvijos SSR KGB archyvas, b. b. Nr.-18313, t. 3, l. 165–166; Y. Arad, Ghetto in Flames: The Struggle and Destruction of the Jews in Vilna in the Holocaust, New York, 1982, p. 432.
(11) Wilna unter dem Nazijoch. Berichte von Dr. Med. Mozes Feigenberg aufgenommen von Mosze Wajsberg, Landsberg, 1946, S. 46–48; I. Guzenberg, Žydų darbo stovykla HKP 1943–1944, dokumentai, V., 2002, p. 9.
(12)“Wilna”, Enzyklopedie des Holocaust..., Bd. 3, S. 1603.