Istorinis kontekstas
Trečiadienis, gruodžio 10, 1942-ieji
/.../ Staiga man šovė į galvą mintis – šiandien mano gimtadienis. Šiandien man sukako penkiolika. Sunkiai susivoki, kaip lekia laikas. Jis pralekia nepastebimai, ir staiga suprantame ir atrandame, kaip kad šiandien nutiko, pavyzdžiui, man, kad prabėgo dienos ir mėnesiai, ir getas yra ne skausminga, susigūžusi sapno, kuris visada išnyksta, akimirka, bet didžiulė klampynė, kurioje prasmenga dienos ir savaitės. Šiandien mane užvaldė mintis: aš nusprendžiau neleisti gete laiko bet kaip, lengvabūdiškai. Šiaip ar taip aš jaučiuosi laimingas, kad galiu studijuoti, tobulėti ir stebėti, kad laikas nestovi vietoje, ir aš kartu su juo normaliai žengiu pirmyn. Man atrodo, kad savo kasdienį gyvenimą gete aš pragyvenu normaliai, tačiau kartais nerimastingai dvejoju: žinoma, kad turėjau gyventi geriau: ar privalau diena po dienos matyti apsuptus siena geto vartus, ar privalau geriausiais savo metais matyti tik vieną mažą gatvelę ir kelis užkimštus, troškius kiemus?
Nors visokios mintys ir sukasi mano galvoje, tačiau du dalykus jaučiu ypač ryškiai: apgailestavimą, graužimąsi. Norėčiau šaukti laikui: padelsk, nelėk! Norėčiau pagrobti savo praėjusius metus ir palaikyti juos būsimam, naujam gyvenimui. Antras dalykas, kurį jaučiu šiandien – stiprybė ir viltis. Aš nejaučiu beviltiško nusivylimo. Šiandien man sukako penkiolika ir aš gyvenu tikėdamas ateitimi, ir matau prieš save saulę. Saulę, ir tik saulę...
/.../ Staiga man šovė į galvą mintis – šiandien mano gimtadienis. Šiandien man sukako penkiolika. Sunkiai susivoki, kaip lekia laikas. Jis pralekia nepastebimai, ir staiga suprantame ir atrandame, kaip kad šiandien nutiko, pavyzdžiui, man, kad prabėgo dienos ir mėnesiai, ir getas yra ne skausminga, susigūžusi sapno, kuris visada išnyksta, akimirka, bet didžiulė klampynė, kurioje prasmenga dienos ir savaitės. Šiandien mane užvaldė mintis: aš nusprendžiau neleisti gete laiko bet kaip, lengvabūdiškai. Šiaip ar taip aš jaučiuosi laimingas, kad galiu studijuoti, tobulėti ir stebėti, kad laikas nestovi vietoje, ir aš kartu su juo normaliai žengiu pirmyn. Man atrodo, kad savo kasdienį gyvenimą gete aš pragyvenu normaliai, tačiau kartais nerimastingai dvejoju: žinoma, kad turėjau gyventi geriau: ar privalau diena po dienos matyti apsuptus siena geto vartus, ar privalau geriausiais savo metais matyti tik vieną mažą gatvelę ir kelis užkimštus, troškius kiemus?
Nors visokios mintys ir sukasi mano galvoje, tačiau du dalykus jaučiu ypač ryškiai: apgailestavimą, graužimąsi. Norėčiau šaukti laikui: padelsk, nelėk! Norėčiau pagrobti savo praėjusius metus ir palaikyti juos būsimam, naujam gyvenimui. Antras dalykas, kurį jaučiu šiandien – stiprybė ir viltis. Aš nejaučiu beviltiško nusivylimo. Šiandien man sukako penkiolika ir aš gyvenu tikėdamas ateitimi, ir matau prieš save saulę. Saulę, ir tik saulę...