Išgelbėti žydų vaikai

Rugpjūčio 7 (šeštadienis) Lyja. Sėdžiu namie, nieko neveikiu, baisiai tingiu. Neseniai gavau linkėjimų nuo Izoldos, bet tai manęs nedomina. Aš jos nemėgstu. Laukiame greitos karo pabaigos. Tikimės, kad žiemoti gete neteks. Rugpjūčio 10 (antradienis) Pradėjau rašyti dažniau, mat turiu daugiau laiko. Visas dienas esu laisva, daug skaitau. Lauke lyja, pasidarė šalta. Pučia žvarbus vėjas, artėja ruduo. Aš nutolau nuo gamtos. Daug daug gerų naujienų, bet širdis dar tebemiega letargu, nesinori tikėti. Nejau dar prieš žiemą ištrūksime iš savo narvo, nejau galėsime laisvi skraidyti padangėse? Nejau nuims nuo mūsų geležinius pančius? Ne, nesinori tikėti. Jie juokiasi iš mūsų, iš mūsų tikėjimo, mūsų vilties. Tai melas! Vakar buvo atvažiavusi į verkš-tatus hitlerjugendo ekskursija. Atvažiavo tarsi į žvėryną pasižiūrėti į dirbančius žydus. Jiems tai — pramoga! Rugpjūčio 15 (sekmadienis)
Vėl dirbu – dabar jau mokausi siūti. Et, niekai! Hebrajų kalbos mokausi toliau, esu patenkinta. Asmeniniame gyvenime nieko nauja. Stebiuosi, kad didelė dalis geto jaunimo dalyvauja įvairiuose kultūros būreliuose, trokšta lavintis. Tai puiku. Aš dalyvauju keturiuose būreliuose. Aišku, lazda turi du galus. Taip ir geto jaunimas. Viena pusė dega entuziazmu, Tėvynės meile, ieško gyvenimo prasmės ir dar gilesnių dalykų, o kita visai pasileido, davė valią geiduliams ir daugiau nieko nenori žinoti. Tai labai skaudu ir šlykštu. Žiūriu į juos kaip į niekingus sutvėrimus. Iš tiesų tai žema... Politinis gyvenimas itin įdomus. Vakar kalbėjo, kad Hitleris susirgo ir pasitraukė į savo rezidenciją, t. y. atsistatydino. Laikraščiai to nepatvirtino. Mieste bjauri nuotaika. Lietuvius registruoja ir siunčia į frontą. Dėl tos priežasties rytoj ir poryt niekas negali nei išeiti iš geto, nei į jį įeiti. Pasakojama apie neramumus Marijampolėje, kalbama, kad dega Kybartai. Tai jau galo pradžia. Vilties kibirkštėlė ėmė stipriau rusenti. Esu įsitikinus, kad iki žiemos lošimas bus baigtas. Kol kas lyja, lauke pilka, dangus apsiniaukęs, nemalonu. Vakarais jau šaltoka, pučia šiaurės vėjas, traukia lovon, norisi daugiau miegoti. Visi žiemos simptomai! Vėl jaučiu alkį. Visą vasarą jo nejautėm /.../. Rugsėjo 3 (penktadienis) Lietus. Dangus apsiniaukęs. Nuotaika niūri. Baisūs dalykai dedasi. Kaip vakar sužinojau, vokiečiai traukdamiesi ima kartu ir mažamečius (2—10 metų) vaikus. Tokių vaikų ešelonai atvažiuoja į Lietuvą. Čia dalis vaikų išžudoma, o dalis parduodama po 2—3 markes. Plaukai piestu stojasi klausant tokių žiaurybių. Ak, kur nusirito Vakarų Europos kultūra! Kultūra eina jau nebe pirmyn, o atgal. Betrūksta, kad vokiečiai pradėtų ėsti vaikus gyvus. Ką padaro karas! Rugsėjo 8 (trečiadienis) Esu baisiai užsiėmusi. Deja, neturiu laiko rašyti. Priklausau keturiems kultūros būreliams, iš kurių du pati vedu. Atlieku didelį darbą. Mudvi su Čile padedame vargšams Žiežmarių vaikams. Mokom juos ir kultūrinam žydų dvasia. Aš gyvenu. Esu savim patenkinta. Jaučiuosi naudinga. Valio! Rugsėjo 10 (penktadienis) Užvakar kapituliavo Italija. Nuotaika puiki. Prieš tai gete tvyrojo laidotuvių nuotaika, sklido baisūs gandai. Minimas kazernirin. Šis baisus žodis eina iš lūpų į lūpas, visi dreba. Vakare, sužinojus apie Italiją, nuotaika pagerėjo. Bet tai buvo tyla prieš audrą. Naktį dėjosi šiurpūs dalykai — ėmė žmones į Kaišiadoris. Prikimšo pilną areštinę. Buvo nepaprastai bjauri nuotaika. Manėme — kazernirin, bet vyko kova tarp SD ir K. Pagaliau K. laimėjo ir žmones paleido iš daboklės. Dėkui Dievui, šį kartą baigėsi laimingai. Rugsėjo 18 (šeštadienis) Bloga nuotaika. Kazernirin jau 100%. Šiandien buvo paskutinis posėdis. Didelė nelaimė neišvengiama. Deja... Baisi nežinomybė, kas dabar bus. Skauda širdį, nebežinau, ką dabar daryti. Vitas parnešė negerą žinią. Gali būti, jog Rudikas su šaudytas. Jis sutiko žmogų, kuris kartu buvo VI forte. Ne, ne! Nenoriu! Netikiu! Širdis, lūpos sako, rėkia, kad ne. Ar maža tamsių žmonių? O Dieve, kaip baisu. Broliuk, tu dar gyvas, aš juk žinau. Tyla, šiurpi tyla. Ko jūs tylite, sienos? Rėkit, šaukit, raminkit mano sielą, tarkit tik vieną žodelį, brangų žodį „Ne!" Rugsėjo 20 (pirmadienis) Rūkai dengia dangų, liūdesys — širdį. Prislėgta nuotaika. Lageris, kazernirin — šie baisūs žodžiai eina iš lūpų į lūpas. Prieš akis — niūrus mirties vaizdas. Getas gyvena paskutinį ir patį pavojingiausią etapą. Frontas artėja. Neramiai plaka širdis. Mano nuotaika bloga. Baisi atrodo mirtis — gyvenimas vilioja. Šiandien galutinai paaiškės padėtis — grumiasi dvi jėgos. Kuri laimės? Gyvenimas ar mirtis? Vilkis, vilkis, nes vilty tavo gyvenimas. Vilkis ir lauk, amžinasis žyde! Užvakar nuoširdžiai kalbėjausi su Rasa, atvėriau jai širdį, išsipasakojau troškimus, savo darbus. Ji, rodos, manimi patenkinta. O, aš ją karštai myliu. Rašą, virpa širdis, štai kur žmogus. Tu prieš ją — sliekas.

Jūs naudojate dideliems ekranams pritaikytą svetainės versiją.

Perjungti į mažesniems ekranams pritaikytą svetainės versiją
Mobili versija