Dienoraštyje — vien karti teisybė ir nė lašelio pramano. Ko ir lakiausia žmogaus fantazija nesukurtų tokio siužeto, kurį teko išgyventi mums. Rašiau jį sau, savo sielos atgaivai. Tai paauglės, kuriai teko patirti tiek daug neteisingų ir žiaurių likimo smūgių, sielos šauksmas...
Yra toks dienoraštis, toks sąsiuvinis. Jam jau labai daug metų. Jeigu tiksliai – 65 metai. Ne kiekvieną dieną galima pamatyti tokį seną sąsiuvinį. Štai guli tas sąsiuvinis prieš mane dideliam baltam voke, saugojančiam jį nuo drėgmės. Voką man padovanojo Katastrofos muziejus Jeruzalėje, kad sąsiuvinis ilgiau išliktų ir pasakotų žmonėms, ką mums padarė naciai. Tai mokyklinis sąsiuvinis langeliais, trupučiuką storesnis už įprastą, skirtas aritmetikos uždaviniams. Pagelto sąsiuvinio puslapiai, suplyšo viršelis. Iš pradžių rašiau cheminiu pieštuku, užrašai labai gražiai išsilaikė. Laiko išbandymus taip pat atlaikė mėlynas ir juodas rašalas. Pirmuose 20-yje sąsiuvinio puslapių – to laikotarpio mano eilėraščiai. Toliau dienoraštis, rašytas 1942–1946 metais. Jame ir mano piešiniai. O dabar pats laikas atversti sąsiuvinį...
*Būdama Kauno gete Tamara Lazersonaitė rašė dienoraštį lietuviškai. Vėlesnio periodo Tamaros Lazersonaitės eilėraščiai, prisiminimai parašyti rusų kalba.
Rašytojos Saros Nešamit ir vertėjos Lėjos Barak dėka „Tamaros dienoraštis“ pirmą kartą išvydo dienos šviesą hebrajų kalba 1975 metaisTel-Avive.
Originalo – lietuvių kalba Tamaros Lazersonaitės dienoraštį 1997 metais pavadinimu „Tamaros dienoraštis“ išleido „Vagos“ leidykla Vilniuje.
2002 metais Tamaros dienoraštį pavadinimu „Тетрадь из сожженного гетто“ („Sąsiuvinis iš sudeginto geto“) išleido leidykla „Pilies studio“ Tel Avive. Į šią knygą Tamara Lazersonaitė įtraukė ir savo brolio Viktoro Lazersono apybraižas bei eilėraščius.
Šiam straipsniui panaudotos ištraukos iš „Tamaros dienoraščio“ lietuviškojo leidinio ir vėliau parašytų, neįtrauktų į išvardytas knygas, prisiminimų.
Savo prisiminimus „Мои спасители“ („Mano gelbėtojai“) , „Не говорите мне“ („Tik nesakykite man“), eilėraščius „Крик“ („Klyksmas“), „Я не из детства – из Шоа“ („Ne iš vaikystės atėjau – iš Šoa“), autentiško sąsiuvinio, rašyto Kauno gete, faksimiles, savo ir artimųjų fotografijas iš savo asmeninio archyvo T. Lazersonaitė-Rostovskaja perdavė Valstybiniam Vilniaus Gaono žydų muziejui 2005–2006 metais.
