Išgelbėtųjų liudijimai

Fania Giar-Meškauskienė (ankst. Aleksandravičienė)

Aš, Fania Giar-Meškauskienė, buv. Aleksandravičienė, liudiju apie kunigo Vlado Požėlos humanišką veiklą fašistų okupacijos metais. Būdama žydų tautybės buvau kaimynų įskųsta ir įmesta į Šiaulių kalėjimą 1943 m. Tuo metu kun. Vladas Požėla laikydavo mišias kaliniams. Rizikuodamas savo laisve ir gyvybe, diena iš dienos rinko aukas ir nešė maistą į bendrą katilą. Nėra žodžių, kuriais galima būtų įvertinti jo pagalbą kaliniams. Taip pat ir man prieš suėmimą gavo dokumentus, visapusiškai padėjo.
Sudarė sąlygas mano vyrui L. Aleksandravičiui, kuris neišsižadėjo manęs, ėjo kartu į kalėjimą. Kun. Požėla organizavo orkestrą ir atešė violončelę mano vyrui, kad jis galėtų kiekvieną dieną mane pamatyti ateidamas groti į moterų korpusą.
Požėla be išimties visiems, nepaisydamas nei tautybės, nei religijos, padėjo, rūpinosi visais kaliniais. /.../

Izraelis

Miriam Javnaitė-Voronova

/.../Savo kančių kelyje aš sutikau daug taurių lietuvių, kurie mane slapstė rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybe; aprengdavo, maitindavo ir moraliai palaikė mus. Jų visų, man brangių, vardus ir pavardes perdaviau žydų kultūros draugijai.
Tarp minėtų žmonių (gelbėtųjų) yra ir klebonas Vladas Požėla (Kužiai), kuris tuomet, būdamas Šiaulių kalėjimo kapelionas, padėjo man, Malinkir (Zaidel) Zeldai ir Vinikaitei (iš Kauno) pabėgti iš Šiaulių kalėjimo. Ten mums grėsė mirtis. Žinau, kad ir daugeliui kitų žydų šitas taurus Žmogus padėjo išsigelbėti.
Man teko dalyvauti 1947 m. kaip liudininkei dviejuose Aukščiausiojo Karo Tribunolo posėdžiuose, kur aš papasakojau apie Vlado Požėlos humaniškus nuopelnus.
Deja, teisėjams tada nereikalinga buvo mano teisybė, ir iš viso teisybė nebuvo reikalinga.
Dabar, atrodo, nebe tie laikai, bet šitas Žmogus vis dar nereabilituotas (1946 m. V. Požėla sovietinės valdžios buvo ištremtas. Iš tremties grįžo 1956 m.). Aš prašau, aš reikalauju nuo visų žydų bendruomenės – vardan tų, kurie liko gyvi ir vardan milijonų nekaltai žuvusių – įvykdyti mūsų pareigą ir padėti apginti garbingo Žmogaus vardą, nekaltai apšmeižtą. Tai mano viso gyvenimo pastovus širdies skausmas.

Kreipimasis, adresuotas Lietuvos žydų kultūros draugijos Šiaulių m. skyriui. Šiauliai, 1989 m. liepos 7 d.

Benjaminas Fuksis

/.../Prieš 27 metus mus uždarė į Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimą. Atskyrė mus nuo žmonių, nuo pasaulio. Maitino blogiau už šunis. Jokios žinios, joks tiesos spindulėlis nepatenka į kamerą. /.../
Bet atsiranda žmonių, kurie, nieko nepaisydami, nebijodami mirties, stengiasi nelaimingiesiems padėti. Jie perduoda žinias, artimųjų laiškus į kameras. /.../ Nusilpusiems kaliniams jie parūpindavo maisto. Kuo galėjo, tuo padėdavo, nekreipdami dėmesio nei į kalinio tautybę, nei į politinius įsitikinimus. Daugiausia padėjo kaliniams Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo kapelionas kun. Vladas Požėla. Jis važinėjo po Lietuvą, ieškodamas maisto ir drabužių, kad galėtų padėti nukentėjusiems, išgelbėti jų gyvybes. Tai buvo žmogus, atsidavęs kitiems. Požėla, būdamas bažnyčios tarnas, perdavinėjo žinias iš fronto, maitino silpnesius kalinius, teikė jiems moralinę paramą.
1944 m. 24 politiniai kaliniai sėdėjo mirties kameroje, jiems grėsė mirtis. Požėla slaptai perdavė man geležį pjaunantį pjūklelį, kad galėčiau nupjauti lango grotas ir pabėgti iš kameros. /.../
Požėla buvo puikus žmogus internacionalistas. Jam visų tautybių žmonės buvo lygūs. Jis padėjo man, nors žinojo, kad aš esu žydas. 26 metus Vlado Požėlos ieškojau, norėdamas jį susitikti ir padėkoti už išgelbėtą gyvybę. Už netikėtą laisvę gyventi ir džiaugtis pasauliu. Tik jo dėka išlikau gyvas aš ir daugelis kitų.
Šitas susitikimas įvyko. Šiais metais aš sužinojau, kad šis kunigas dirba Skirsnemunėje, Jurbarko rajone. Man buvo džiugu, kad galėsu jį pamatyti, jam nusilenkti. Mūsų susitikimas buvo jaudinantis, mūsų veidus plovė džiaugsmo ašaros. Kiek daug mes turėjome papasakoti vienas kitam. /.../

Benjamino Fuksio straipsnis, adresuotas „Šviesos“ redakcijai, Kelmė

Miriam Javnaitė-Voronova

Gerb. bičiuliai, brangūs Lietuvos žmonės!

Jau beveik pusė amžiaus prabėgo nuo anų šiurpių dienų, kai virš niekuo nekaltos žydų tautos buvo pakibęs baisus hitlerinio fašizmo kalavijas, kuris neišskirdamas nei senelių, nei vaikų, nei motinų žudė mano tautiečius getuose, koncentracijos stovyklose, kalėjimuose. Kulkų pakirsti griuvome į duobes, tapusias brolių kapais, kuriuos, deja, šiandien ne visus ir besuskaičiuosi.
Ir už ką mes istorijai buvome taip nusikaltę? Gal už tai, kad dažniausiai esame tamsiaplaukiai ir juodaakiai? O gal buvome kalti, kad buvome mąstytojai, amatininkai, prekybininkai, gydytojai ir niekam nekliudydami ramiai ir taikiai dirbome tarp įvairių tautybių žmonių? Ne, ir dar kartą ne! Mes niekuo nebuvome ir iki šiol neesame tiek kalti, kad mūsų atžvilgiu buvo vykdomas toks baisus genocidas. Tai Hitlerio šizofreninė ideologija, teigusi jog visos rasės, išskyrus germanų, o ypač žydų, turi būti nušluotos nuo žemės paviršiaus.
Antrojo pasaulinio karo pragare žuvo 94% žydų tautos. Būtų žuvę žymiai daugiau, jeigu nebūtų atsiradę tokių kilnių ir taurių lietuvių, kurie rizikuodami savo gyvybe ir laisve, kiek galėdami mus gelbėjo pačių žmogžudžių panosėje.
Keletą žodžių noriu tarti apie savo gelbėjimosi Kryžiaus kelią.
Aš viena iš nedaugelio išlikusių gyvų žydų, nes mes visi buvome hitlerininkų pasmerkti mirti. Uždaryti gete, koncentracijos stovyklose, kalėjimuose, alkani, pažeminti ir trypiami kaip niekingiausi šios žemės gyviai, mes neturėjome teisės net džiaugtis saule, nors niekam ir niekada jos neužstojome. Dieną naktį mes privalėjome dirbti Šiaulių aerodrome, Pavenčių cukraus fabrike, Gaudučių durpyne, Daugėlių plytinėje, kelių ruože ir t.t. Už tai gaudavome sočiai mušti, o valgyti beveik nieko. Tie šiurpūs vaizdai, tie devyni Dantės pragaro ratai, kuriuos mes praėjome, dar ir šiandien neišnyko iš mūsų atminties.
Savo kančių kelyje aš sutikau daug taurių lietuvių, kurie mane slėpė, aprengė, maitino ir palaikė moraliai, rizikuodami savo ir savo šeimų gyvybe. Norėčiau, kad liktų įamžintos jų visų, taip man brangios pavardės ir vardai.
Tarp minėtų žmonių yra:
Šaukėnų kanauninkas a.a. Jonas Staševičius, tiek jėgų ir sveikatos paaukojęs mus gelbėdamas;
Kužių klebonas (tuomet Šiaulių kalėjimo kapelionas) Požėla Vladas, kuris padėjo man ir mano draugei Malinker Zeldai pabėgti iš kalėjimo, kuriame mes sėdėjome pasmerktos mirti;
Petrašiūnas, kepėjas, kuris sėdėjo kalėjime, todėl, kad į getą įvežė per daug duonos. Jis, pagal kapeliono prašymą, ir išsaugojo Zeldą;
Minkevičių šeima – Kotryna, Sergejus, a.a. Jokūbas. Jie gyveno Pavenčių cukraus fabriko teritorijoje ir paruošė man ir mano draugei Kloraitei Liubai pabėgimą. Kotryna išgelbėjo Goldbergaitę Goldą ir ją augino;
Prie pabėgimo plano įvykdymo prisidėjo Kuršėnų gyventojas Montvila, nežinau kur jis dabar;
Račkauskų šeima iš Pavainiškės kaimo, kurie mane slapstė ilgą laiką, kiek galėjo;
Ermanienė, dabar gyvenanti Kuršėnuose;
Porvaneckaitė Janina (Budzinskienė), dabar gyvenanti Šiauliuose, ji buvo mano klasės draugė Kelmėje;
Jocų šeima, gyvenantieji Šiauliuose. Jie slėpė ir užaugino inžinieriaus Krono dukrytę Rūtą;
Sutkevičiaus šeima, dabar gyvena Vilniuje, slėpė ir augino Navickio dukrelę Gražiną;
Grigalaitienė iš Daugėlių, kuri slėpė ir užaugino Funkaitę (ji dabar kaip tik atvažiavusi iš Izraelio į svečius pas savo mamytę Grigalaitienę).
Negaliu nesijaudindama kalbėti apie Venclauskų šeimą, kuri tiek daug padarė, kad išgelbėtų kuo daugiau mūsų tautiečių. Be to jie slėpė ir užaugino mergytę Chaną Blank, gyvenančią dabar Izraelyje.
Baigdama noriu pasakyti didelį ačiū Lietuvos sūnums ir dukroms, kurie savo krūtine uždengė mūsų gyvybę.
Esu laiminga sulaukusi Lietuvos atgimimo, kurio dėka ir nedidelė žydų tauta gali atgimti. Linkiu, kad atgimimas augtų ir stiprėtų draugystėje su žydų tauta.