Pasibaigus nacistinės Vokietijos okupacijai Lietuvoje, išvadavimo sulaukė ir išgelbėtieji nuo pražūties Lietuvos žydų vaikai.
Baigėsi baimės, kančių ir skausmingų praradimų metai.
Daugelis vaikų liko netekę tėvų, brolių ir seserų, tačiau jie buvo laisvi.
Kiekviena išgelbėto vaiko istorija yra unikali, tačiau situacijos sudėtingumas lėmė keletą bendrų bruožų. Vienam žydų vaikui išgelbėti dažniausiai reikėjo daugelio žmonių pastangų.
Pirmiausia – reikėjo surasti patikimus žmones, kurie sutiktų, gelbėdami žydų vaiką, rizikuoti savo ir savo artimųjų gyvybe ar bent, mažų mažiausia, savo gerove. Tuo metu net bendrauti su žydais buvo griežtai draudžiami, todėl nuo pat pradžių šį procesą lydėjo ypatinga konspiracija.
Daugumai gelbėjamų vaikų buvo stengiamasi gauti suklastotus dokumentus, gimimo liudijimus, kurie, kaip buvo tikimasi, turėjo sumažinti riziką ir suteikti tam tikrą apsaugą gelbėtojams.
Slėpti gelbėjamą vaiką nuo svetimų akių, saugotis įskundimų ar netyčinių prasitarimų tekdavo nuolat, ilgus mėnesius ir metus.
Slėptuvės būdavo įrengiamos įvairiose vietose: rūsiuose, krosnyse, dvigubose sienose, palėpėse. Kartais vaikams tekdavo jose praleisti ilgas valandas nejudant, tylomis. Iškilus net ir menkiausiam pavojui, slapstymosi vietas ne kartą tekdavo keisti.
Dažnais atvejais alkis ir badas buvo nuolatiniai tų žiaurių dienų palydovai.
Kūdikiai ar mažamečiai vaikai kartais ir nesuprasdavo, kad jie yra slepiami, o paaugusiems išsiskyrimas su tėvais, nors ir gyvenančiais gete, būdavo didžiulė trauma. Vaikai privalėdavo užmiršti tikruosius savo vardus, priprasti prie naujų, išmokti prisitaikyti prie naujos aplinkos, gyventi pasislėpus, neišeinant net į lauką. Buvo atvejų, kai vaikus priimdavo slapstyti už tam tikrą atlygį ar vertingus daiktus, tačiau Teisuoliai, kuriuos visą gyvenimą prisimena išgelbėtieji, tam ryžosi tik savo geros širdies, atjautos vedami, negalėdami stebėti, kaip žudomi niekuo nekalti persekiojamieji, jų tarpe – moterys, seneliai, vaikai. Tais žiauriaisiais laikais Holokausto vaikams jų gelbėtojai buvo vieninteliai šviesos spinduliai ir liko jiems patys artimiausi visam gyvenimui.
Kiekviena čia pristatoma istorija yra unikali. Išgelbėtieji patys pasakoja apie tai, ką jiems teko patirti, kai buvo pamintos visos žmogiškosios vertybės.
Įsiklausykime į išgelbėtųjų Holokausto vaikų pasakojimus, to negalima užmiršti...

Parodos Išsigelbėjęs Lietuvos žydų vaikas pasakoja apie Šoa rengėjai