VIDUČANSKIŲ ŠEIMOS ISTORIJA – PRIEŠ, PER IR PO NACIŲ OKUPACIJOS 1941–1944, VILNIUS

Su meile skiriama Mamai ir Auklei

Mano mama Jelena Lvovna Vidučanskaja ( mergautinė pavardė – Israelit) gimė 1906 metais sausio 30 dieną Pskove. Jos tėvai: tėvas – Icikas Leibas Israelitas, Šavelio, laikrodininkas; mama – Sonia (Šeina) Israelit, Giršo, mergautinė pavardė – Grodzinskaja. Icikas Leibas buvo laikrodininkas ir turėjo laikrodžių krautuvę Pskove, Didžiųjų Lukų gatvėje. Mano seneliai Israelitai augino keturias dukras: Bertą, Marusią, Jeleną (Leną) ir Šurą.
Laikotarpiu apie 1913–1915 metus Israelitų šeima persikėlė į Vilno (dabartinį Vilnių). Vyriausioji dukra Berta (g. 1891) išvyko į Prancūziją ir ten baigė medicinos studijas. Marusia (g. 1892) studijavo Sankt Peterburge ir įgijo inžinieriaus specialybę. Mano mama ir jos jaunesnioji sesuo Šura (g. 1907) Vilniuje baigė gimnaziją [kokią, nežinau – T. B..] ir įstojo į Vilniaus Stepono Batoro universitetą. Mama 1927 metais baigė teisės studijas, o Šura studijavo chemiją, galiausiai apsigynė doktorato disertaciją (sovietiniais terminais tariant, tapo mokslų kandidate).
Nuo 1932-ųjų iki 1939-ųjų rugsėjo mama dirbo advokate Vilniaus apygardos apeliaciniame teisme. 1937 metais balandžio 23 dieną mama ištekėjo už trisdešimt šešerių metų Motelio (Mordehajaus) Vidučanskio, gimusio Lietuvoje, Joniškio miestelyje, Molėtų rajone. Jis 1931 metais Prancūzijoje, Grenoblio universitete, buvo baigęs ekonomikos mokslus ir tapo ekonomistu.
Antrasis pasaulinis karas dvi mamos seseris užklupo Leningrade. Berta per blokadą liko gyva, o Marusia mirė. Šura taip pat liko gyva, ji buvo evakuota.
Aš gimiau 1940 metais gruodžio 23 dieną. Kai man suėjo trys mėnesiai, mama pasamdė auklę – Anastasiją Voitkevič (Anastazja Vojtkiewicz). Anastasija buvo vieniša ir nepaprastai pamaldi lenkė. Ir jai buvo lemta suvaidinti esminį vaidmenį mano likime.
Karas nutraukė ir sunaikino mano tėvų vedybinį gyvenimą. Man buvo tik pusė metukų, kai Vilnių okupavo naciai (1941-aisiais birželio 24 d.). Mūsų šeima nesievakavo: ir mamos, ir tėčio tėvai buvo jau garbaus amžiaus, be to, kaip sakė mama: „niekas nė įsivaizduoti negalėjo, kas iš tikrųjų laukia“.
Nuo pat nacių okupacijos pradžios prasidėjo masinės žydų žudynės.
Mano tėvas Motelis (Mordehajus) Vidučanskis buvo sušaudytas Paneriuose 1941-ųjų liepą.
1941 metų rugsėjo 6-ąją mūsų šeima, kaip ir visi Vilniaus žydai, buvo priversta persikelti į getą. Galiausiai mamos tėvai Ickas Leibas ir Šeina Israelitai buvo sušaudyti Paneriuose, o mano tėvo tėvai Ovsejus ir Beila Vidučanskiai 1943-iųjų rugpjūtį–rugsėjį buvo deportuoti į koncentracijos stovyklą Estijoje, Klogoje, ir 1944 metais ten žuvo.
Deja, kaip ir daugelis mano kartos žmonių, aš beveik nieko neklausinėdavau apie 1941–1944-uosius – tuos klaikius karo ir okupacijos metus, todėl žinau nelabai daug detalių. Žinau tik kad mano mamai pavyko, padedant kolegoms lenkų advokatams, nusipirkti sau ir man netikrus dokumentus ir pabėgti iš geto. Žinau, jog iš anksto buvo sutarta su mano aukle, kad mane kažkas išneš iš geto ir perduos jai. Ir žinau, kad paskui iki pat išvadavimo (1944 liepą) mama, auklė ir aš gyvenome kažkur Vilniaus priemiestyje. Kartais mama slapstydavosi atskirai, tada aš likdavau su aukle. O kartais slapstydavomės visos trys. Dar keli epizodai, apie kuriuos sužinojau bėgant metams: kartą mama neturėjo kur pernakvoti ir pabeldė į pažįstamos lenkų advokatų šeimos namus. Pamačiusi ją ta pora išsigando ir nepriėmė mamos. Arba dar: kartą žiemą mama brido sniegu pas mane ir susidūrė su vokiečių patruliu. Jie labai ilgai tikrino mamos dokumentus, įdėmiai kelis kartus nužvelgė ją – mamai jau net pasirodė, kad jie ją įtaria... Vis dėlto galiausiai jie pasakė: Eik!“ Mama apsigręžė ir nuėjo kiekvieną akimirką laukdama šūvio į nugarą, bet to nenutiko.
Tik visai neseniai sužinojau, kad vėliau mama kreipėsi pagalbos į gydytoją Janiną Stružanovską (Janina Strużanowska), greičiausiai padedant ir tarpininkaujant advokatui Česlovui Dabkui. Gydytoja Stružanovska neatsakė mamai pagalbos ir priglaudė mane, mano mamą ir mano auklę savo namuose. Ta kilnios širdies narsi moteris, nors ir labai užsiėmusi, nepamiršdavo nė vieno, taip pat ir manęs. Jos sūnus savo prisiminimuose rašo: „Dla zabezpieczenia mleka dla córki Pani Wyrkowskiej Mama kupiła kozę.“ („Kad ponios Virkovskos dukrelė visada turėtų šviežio pieno, mano mama nupirko ožką.“ [Jadvyga Werykowska ar gal Wyrkowska buvo mano mamos pavardė netikruose dokumentuose, o mano netikras vardas buvo Marta – T. B.].
Tuose namuose gyveno ir Janinos Stružanovskos giminaitis Tadeušas Lara (Tadeusz Lara), jis buvo pabėgęs iš Lenkijos. Netoli namų, už dvidešimt penkių metrų, jis įrengė požeminę slėptuvę, kurios anga išėjo į krūmuotą vietą. Iškilus grėsmei slėpdavomės ten. Be mūsų su mama, Janina su Tadeušu savo namuose slėpė ir daugiau žydų.
Ir Janina Stružanovska, ir Tadeušas Lara, ir mano auklė Anastasija Voitkevič puikiai žinojo, kas jiems gresia, jeigu vokiečiai jų namuose būtų radę žydų, bet iš begalinio žmoniškumo vis tiek padėjo mums. Tik šių drąsių, širdingų žmonių dėka mudvi su mama likome gyvos.
Tadeušą Larą Jad Vašem 1989 metais paskelbė Pasaulio Tautų Teisuoliu. Labai tikiuosi, kad Pasaulio Tautų Teisuolėmis bus pripažintos ir mano buvusi auklė Anastasija Voitkevič, ir gydytoja Janina Stružanovska.
Po Vilniaus išvadavimo nuo nacių 1944 metais mama buvo priimta į advokatų kolegiją ir pradėjo dirbti Vilniaus 1-ojoje teisinių konsultacijų tarnyboje. Ji ten išdirbo iki 1959 metų kovo. Ji buvo laikoma vienu iš stipriausių civilinės teisės specialistų. Buvo labai protinga, išsilavinusi, inteligentiška, neblogai mokėjo kelias užsienio kalbas.
Auklė Anastasija gyveno su mumis iki 1957 ar 1958 metų, paskui giminės ją įkalbėjo persikelti į Lenkiją. Ji susikrovė mantą ir išvažiavo. Bet ji ten jautėsi nelabai laiminga ir po kelerių metų panoro grįžti pas mus, bet nebebuvo kur, nes 1959-ųjų pavasarį mes visam laikui išvykome iš Vilniaus. Mama iki 1939-ųjų buvo Lenkijos pilietė, todėl ji pasinaudojo teise ir galimybe repatriuoti į Lenkiją. Metus pagyvenusios Varšuvoje, mes išvykome į Izraelį. Persikelti į naują šalį, pritapti ten, išmokti naują kalbą ir gyventi Izraelyje mamai buvo nelengva. Aš tuomet buvau dar jauna ir nesuvokiau, ką žmogui reiškia netekti mėgstamo darbo ir sėkmingos karjeros. Mamai buvo jau penkiasdešimt penkeri metai, tad tapti Izraelyje advokate buvo nerealu. Ji palyginti neblogai išmoko hebrajų kalbą ir septynerius metus dirbo tarnautoja vienoje elektros bendrovėje. Nauju gyvenimu niekada nesiskundė. Mama mirė 1973 metais po trejų sunkios ligos metų – ji sirgo vėžiu.
1964 metais Tel Avivo universitete aš baigiau taikomsios matematikos studijas. Tais pačiais metais ištekėjau už Chaimo Ben Amramo (Lipoveckio). Mano vyras baigęs Jeruzalės universitetą, vėliau Prancūzijoje įgijo medicinos istorijos daktaro laipsnį. Jis buvo eruditas, mokėjo daug užsienio kalbų. Dirbo vertėju, daugiausia vertė mokslo komunikacijos literatūrą, dirbo įvairiose leidyklose redaktoriumi, o paskutiniuosius 20 gyvenimo metų – Tel Avivo universitete. Mudu užauginome du vaikus: sūnų Amirą Mordehajų (g. 1965) ir dukrą Gilę (g. 1968). Chaimas mus paliko labai anksti – 1990 metais jį pakirto limfoma.
Aš daugelį metų išdirbau Izraelio meteorologijos centre programuotoja informacinių technologijų skyriuje, kelerius metus vadovavau tam skyriui. Savo darbą labai mėgau.
Mudvi su mama ir tik nedaugelis kitų Vilniaus žydų pergyvenome Holokaustą. Vargu ar tai būtų buvę įmanoma, jei ne tokie žmonės kaip mano mylima auklė Anastasija Voitkevič, gydytoja Janina Stružanovska, Tadeušas Lara, advokatas Česlovas Dabkus ir greičiausiai kiti žmonės, apie kuriuos aš tiesiog nežinau.

Tamara Ben-Amram (Vidučanskaja)
Ramat Ganas, Izraelis, 2015 lapkritis