Vieną žiemos naktį...

Elena Žalinkevičaitė-Petrauskienė
Respublikos nusipelniusi artistė

Buvo gili žiema. Kaip visada šiuo laiku anksti temsta. Sutemo ir tą vakarą. Bute suskambėjo telefonas. Pakėliau ragelį be ypatingos nuojautos ar susidomėjimo, bet, kai išgirdau: „Čia kalba Karlinskienė“, nustebau ir apsidžiaugiau kartu. Karlinskienė buvo mano miela bičiulė, daktaro Karlinskio žmona, mes keletą vasarų praleidome kaimynystėje Palangoje. Žinoma, kitu metu gal šis skambutis tebūtų buvęs tik mielas eilinis pažįstamo žmogaus kvietimas pokalbiui, bet tai buvo gūdus hitlerinės okupacijos metas, o Karlinskienė buvo žydė...
– Turiu į jus prašymą, – pasigirdo ragelyje.
– Prašau, tuoj ateikite pas mane, lauksiu, – šūktelėjau ir čia pat, dar neišgirdusi atsakymo supratau pasakiusi kvailystę. Mes tuomet gyvenome Laisvės alėjoje, netoli teatro, pačiame miesto centre, visas namas pilnas vokiečių užimtų butų, ir nepastebėtam įeiti pas mus buvo beveik neįmanoma.
– Ne, aš negaliu dabar.. . Prašau, ateikite jūs rytoj 7-tą vakare prie šventoriaus vartų, – ji pasakė bažnyčios pavadinimą, bet aš jo dabar nebepamenu.
– Gerai. Būtinai ateisiu, – atsakiau.
Ji padėjo ragelį. Sužinojusi iš pamaldžiųjų bendradarbių, kur yra toji bažnyčia, paskirtą valandą nuėjau prie vartų. Apsidairiau. Nieko nebuvo. Kiek palaukus, prisiminiau, jog kalbėjusios telefonu balso tembras pasirodė man nepažįstamas, pamaniau, kad tai buvo nevykęs pajuokavimas, ir jau norėjau eiti namo. Staiga iš tarpuvarčio išniro skurdžiai atrodanti, kiek tai galima buvo pamatyti silpnoje šviesoje, nepažįstamo veido moteris ir priėjo prie manęs.
– Dėkui, kad atėjote – tyliai pasakė ji.
– Tai jūs? – nustebau. – Kaip jūs pasikeitėt. Niekad nepažinčiau.
– Jūs ir negalit manęs pažinti, nes mes nepažįstamos. . .
– Tai kodėl jūs pasivadinot Karlinskienė?
– Jūs neateitumėt, jeigu jus kviestų nepažįstama. Aš Karlinskienės sesuo.
– Nežinojau, kad Karlinskienė turi seserį...
Nepažįstamoji susigūžė, jos veide šmėkštelėjo neviltis ir baimė.
– Aš jums tikiu, – pasakiau, – o kur Karlinskienė?
– Nežinau, – atsakė moteris, ir jos balse skambėjęs skaus
mas įtikino mane stipriau už tūkstančius žodžių. Valandėlę stovėjome tylėdamos.
– Aš turiu mergytę, ji šviesiaplaukė, žydrų akių, ji visai nepanaši į žydų vaiką. Greit vėl bus akcija, mane įspėjo. Ją nužudys, paimkit ją, išgelbėkit, – jos šnabždesys pynėsi su ašaromis. – Mano vyras Pomerancas, jis smuikininkas, jūs tikriausiai girdėjote jį, paimkit mergytę, ji tokia gražutė. . .
– Paimti... Bet kaip?..
– Ateikite į getą.
Supratau visą to pasiūlymo nerealumą. Man ateiti į getą, pasiimti vaiką ir išeiti...
– Tai neįvykdoma. Bet jeigu galėtumėt išnešti ją iš ten, sutinku ją paimti. Galvokite jūs, galvosiu aš, gal rasim būdą. Tik nedelskit, – pridūriau.
Išsiskyrėme. Po kelių dienų ji man paskambino. Šį kartą susitikom lenkų gimnazijos tarpvartėje. Atsirado žmogus, apsiėmęs paimti iš geto ir atgabenti pas mus kūdikį. Kailių fabriko direktorius, lietuvis, pavardę užmiršau. Paskirtą dieną, tiksliau naktį, nesulaukiau. Po kelių dienų telefonu pasakė kitą datą. Bet ir vėl nesulaukiau. Po daugelio naktų, kai, praradusi viltį, lioviausi laukti, apie trečią valandą nakties tyliai suskambo durų skambutis. Pamaniau, mano vyras – Kipras Petrauskas – grįžta iš medžioklės ir paskubėjau atidaryti. Bet, kai pravėriau duris, už jų stovėjo nepažįstamas žmogus ir senutė su dideliu skaros ryšuliu ant rankų. Greit įleidau juos, užtrenkiau duris ir nutempiau atėjusius į nuošaliausią mūsų buto vietą – virtuvę. Išvyniojom kūdikį. Jis ramiai miegojo. Paėmiau jį ir nusinešiau j miegamąjį. Vyriškis, padavęs man raštelį, drabužių ryšulėlį ir buteliuką su žinduku, su senute išėjo.
Likau viena su miegančiu kūdikiu. Mano vaikai ir auklė nieko negirdėjo ir ramiai miegojo. Tik dabar iškilo man visas šio įvykio pavojingumas. Prisiminiau, kaip žuvo Vilkaviškio notaro šeima... Sėdėjau ir mąsčiau: o gal šis žmogus ryt atves pas mus vokiečius?.. O gal net rytojaus nelauks... O gal... Ir daug dar apie tą „gal“ aš tą naktį galvojau. Gal tai visai ne tas kūdikis, dėl kurio buvo tartasi. Na, bet tai jau nesvarbu, pagaliau kūdikis, nekaltas kūdikis.
Perskaičiau paliktą raštelį:
– Jos vardas Suzi, bet jūs pavadinkite ją Danute.
Peržiūrėjau ryšulį, grįžau į miegamąjį ir vėl, atsisėdusi ant lovos krašto, ėmiau svarstyti, kaip sumažinti pavojų. Visi, kas pas mus atsilanko,– o tokių buvo nemaža, – atkreips dėmesį į naują šeimos narį. Be to, ir mano vaikams, ir jų auklei reikia paaiškinti apie atgabentą kūdikį. Už kampo (dabartinėje Liepos 21 g.) gyveno mano motina ir sesuo. Nutariau nugabenti mergaitę kuriam laikui pas jas. Bet ir ten reikėjo kažką pasakyti. Prisiminiau pusseserę Adelę, gyvenančią Kijeve. Ji ten studijavo ir prieš pat hitlerininkų įsibrovimą buvome gavę žinių, jog ji ištekėjo už tūlo Petrausko. Parašiau sau nuo jos laiškelį, kuriame Adelė prašė priglausti jos dukrelę Danutę. Vyras jos žuvęs, o ji pati sunkios ligos priblokšta guli ligoninėje, kūdikis be globos. Jos pažįstamas, vykstantis į mūsų kraštus, apsiėmęs ją mums atgabenti. Nebepamenu, kokia pavarde jį pavadinau. Stengiausi viso laiško ir parašo rašyseną padaryti visai nepanašią į manąją. Sufabrikavusi laiškelį, kantriai laukiau ryto. Vos saulei patekėjus, pasiėmiau mergytę ir, palikusi auklei raštelį, jog išėjau pas mamą pusryčių (darydavau tai gana dažnai), nukeliavau su savo našta. Gerai, kad tą rytą gatvėje nesutikau nė vieno žmogaus. Tą rytą Danutė tapo mūsų šeimos nariu.
Daug sykių likimas gelbėjo mus pavojuose, bet tai jau daugelio puslapių pasakojimas.
Grįždama prie šių dienų, noriu tik su didžiu pasitenkinimu pažymėti, kad tą tolimą niūrią žiemos naktį man atnešta mergaitė jau yra baigusi Maskvos konservatoriją, kurioje ji mokėsi pas įžymųjį smuikininką Davidą Oistrachą, ir dabar tobulina savo meistriškumą aspirantūroje.

„Ir be ginklo kariai“. Sud. S. Binkienė.Vilnius, 1967