Fridos Michnaickytės-Arinovski istorija

Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos

Frida Michnaickytė gimė 1934 m. Vilkaviškyje, tarnautojų šeimoje. Motina Maša Davidivičiūtė – Michnaickienė dirbo medicinos seserimi – pradžioje Kauno žydų ligoninėje, o vėliau, sugrįžusi į Vilkaviškį pas daktarą Babelį. Savo namuose ji turėjo įsirengusi pirmosios pagalbos kabinetą. Tėvas Giršas Michnaickis su savo pusbroliais dirbo dėdės Sabolevičiaus šerių fabrike. Fridos močiutė buvo Sabolevičiaus sesuo. Aišku, Fridos dėdę su tetą 1940 m. išvežė į Sibirą ir daugiau niekas nieko apie juos negirdėjo. Michnaickių šeimą išgelbėjo fabriko darbininkai. Jie įrodė, kad tėvas dirbo kaip visi darbininkai. Fridos teta Ema Davidovič gimė Vilkaviškyje, bet dirbo ir gyveno Kaune, Lietuvos banke. Jos vyras buvo tarnautojas, bet prieš karą jis pabėgo.
Vos prasidėjus vokiečių invazijai, Vilkaviškio miesto kareivinėse kartu su kitais miestelio žydais buvo uždaryta ir Michnaickių šeima. Tačiau jiems pavyko iš ten pabėgti ir 1941 m. rugsėjo mėn. jie atsidūrė Kauno gete. Tėvų giminės, likę kareivinėse, buvo sušaudyti kartu su visais kitais Vilkaviškio miestelio žydais.
1943 metų lapkritį motina, tėvas ir Frida, kartu su teta Ema pabėgo iš Kauno geto ir nusprendė pagalbos ieškotis Vilkaviškio rajone – gimtuosiuose kraštuose.
Kartą tėvai Maša ir Giršas paliko Fridą pas ūkininką, neilgam dirbti: šerti kiaules ir padėti kitokiems darbams. Jie turėjo ieškoti tetos Emos, kuri irgi slapstėsi kažkur netoliese. Jiems būtinai reikėjo gauti pinigų užmokėti moteriai vardu Juzė. Ji buvo už atlygį sutikusi prižiūrėti ką tik gimusią Fridos sesutę. Tėvai jai viską buvo atidavę, net auksinį dantį iš motinos burnos tėvas išrovė, nes ji to prašė. Aišku, kad mergaitę ji numarino.
Kartą sekmadienį, kai visi dirbo laukuose, o Frida su sena senute liko namuose. Nešdama ėdalo kibirus kiaulėms, sodybos kieme ji pastebėjo moterį su šuniuku. Pamačiusi nepažįstamą Frida įlindo į gardą, tarp kiaulių, tačiau netikėtai kiaulės ją užpuolė ir žiauriai sužalojo. Moteris girdėdama riksmą pažiūrėjo ir nuėjo atgal. Senutė išgirdusi šaukiant įlindo į gardą ir atidarė dureles. Taip ji išgelbėjo Frida.

Iš Fridos Michnaickytės-Arinosvki liudijimo:

Buvau visa sudraskyta, dešinė ranka net iki kaulo. Šeimininkai grįžę ir sužinoję kas atsitiko, davė man pavalgyti, kažkokį skudurą žaizdai ir liepė išeiti. Klaidžiojau iki vakaro, o sutemus, pasibeldžiau į Vinco ir Uršulės Dailidavičių namus. Uršulė, pamačiusi mane pagailėjo ir paliko savo namuose...

Tėvai netrukus grįžo mergaitės pasiimti ir sužinoję, kas atsitiko pradėjo ieškoti. Už keleto dienų jie Fridą rado pas Dailidavičius. Vincas jiems leido pasilikti. Uršulės ir Vinco sūnus Algimantas nuolat atnešdavo bėgliams maisto į ūkinį pastatą, kuriame buvo įrengta slėptuvė. Joje bėgliai slėpdavosi iškilus pavojui. Surengdami žydų gaudynes, kaime dažnai pasirodydavo vokiečių kareiviai ir lietuvių policininkai. Galima tik įsivaizduoti, ką tokiomis valandomis tekdavo pergyventi besislapstantiems ir jų gelbėtojams.

Iš Algimanto Dailidavičiaus kalbos, sakytos apdovanojimo per Pasaulio Tautų Teisuolių medalių įteikimo ceremoniją, Vilniaus Žvėryno gimnazija, 2005 gruodžio 15:

Karo metais buvo labai sunku tai, kad negalėjai pasitikėti visais savo kaimynais. Tuo labiau valdžios atstovais, kurie dažnai į kaimą, kur mes gyvenome, atvažiuodavo. Atvažiuoja vienu reikalu (dėl mokesčių mokėjimo) ir nežinai, ko jie ieškos. Man teko saugoti, perspėti, jeigu jau kas atvažiuoja. Perspėti, kad pasislėptų. /.../ Tuo metu labai atsargiai reikėjo elgtis su kai kuriais kaimynais. Nes jeigu būtų sužinoję, beveik visiems būtų grėsęs toks pat likimas – tiek saugojamiems, tiek visai mūsų šeimai.

Dailidavičių sūnus Algimantas lankė gimnaziją Vilkaviškyje, tačiau negalėdavo pasikviesti namo draugų, bijodamas, kad kas ko nepastebėtų. Kartais vasarą, dienos metu Michnaickiai slapstydavosi miške ar krūmynuose šalia namų. Tada Algimantas specialiai atsivesdavo namo draugus, kad šie įsitikintų, jog pašalinių ūkyje nėra.
Vienu metu beveik tris mėnesius Dailidavičių sodyboje slapstėsi ir Mašos Michnaickienės sesuo Ema. Bet buvo pavojinga vienoje vietoje slėpti tiek daug žmonių. Vincas Dailidavičius išvežė ją pas savo seserį Magdalena Svotelienę, gyvenusia kitame kaime. Algimantas Dailidavičius taip pat padėjo palaikyti ryši su teta Ema. Ten ji ir sulaukė karo pabaigos. Ema Davidovič 1977 metais buvo iškviesta į Vokietiją būti liudininke karo nusikaltėlio teisme. Nelaimei, teismo proceso metu ji gavo širdies priepuolį ir mirė.
Taigi, rizikuodami savo gyvybėmis, Dailidavičiai išgelbėjo Frida Michnaickytę, ir jos motina Mašą Michnaickienę. Pokario metais tėvas kartu su šeima grįžo gyventi į Kauną, tačiau jau 1945 m. antroje pusėje susirgo ir mirė. Fridos motina Maša mirė Izraelyje 1986 m.
Dailidavičių šeimos Frida ir jos šeima niekada neužmiršo. Visą laiką palaikė ryšius. Kai Algimantas Dailidavičius studijavo Žemės ūkio akademijoje, jis gyveno Fridos šeimoje. Vėliau Maša Michnaickienė ir jos dukra Frida emigravo į Izraelį.
1994 m. Frida Michnaickytė-Arinovski pirmą kartą atskrido į Lietuvą, norėdama susirasti Dailidavičių šeimą.

Iš Fridos Michnaickytės-Arinovski liudijimo:

1994 metais aš pirmą kartą atskridau į Lietuvą, norėdama susirasti Dailidavičių šeimą. Ir nuo to laiko aš kas metai aplankau visas vietas kas man brangu – septynias Vilkaviškio duobes, kur visa mano šeima, ir žinoma, būnu pas Dailidavičius. Ir šiais metais Algimantas su savo miela žmona Aldute viešėjo pas mus.

Vincas ir Uršulė Dailidavičiai pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais 1996 metais, o 2004-ais šis garbingas apdovanojimas suteiktas ir jų sūnui Algimantui.


Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009