Iš Veronikos Žvironaitės laiško Tamarai:

...nuo senų senovės atsiranda išminčių, skelbiančių meilę artimui, žmogui, bet to „žmoniškumo“ visur visais laikais maža: laiks nuo laiko prasiveržia gyvuliškoji žmogaus pusė, kuri buvo, yra ir turbūt dar ilgai bus, kol žmogus virs Žmogumi. Ir aš, o ir tu, daug jaunesnė už mane, esame to „žvėriškumo“ ragavusios. Bet kažkodėl, ir Tu man paaiškink kodėl, nesinori ties sunkiaisiais, žiauriaisiais periodais sustoti, kažkur grįžti, aiškintis jų priežastis, šaknis...

Tavo auklėtoja Vera Ž.
Užpaliai, 1980.XII.16