Žydų gelbėtojai
Žvironas Antanas
APIE JOKŪBĄ ŽIRNAUSKĄ
Remigijos Bukaveckienės prisiminimai
Gimė 1906 m. spalio mėn. 18 d. mokytojo šeimoje, Ukmergėje. Per Pirmąjį Pasaulinį karą su šeima pasitraukė į Odesą, kurios žydinčius kaštonus sapnavo ir senatvėje. Odesoje J. Žirnauskas baigė progimanziją. Po karo grįžo į Ukmergę, mokėsi savarankiškai ir Švietimo ministerijos komisijoje eksternu išlaikė egzaminus Brandos atestatui gauti. Atliko būtinąją karinę tarnybą Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Dirbo raštininku ir mokė neraštingus kareivius, kokių tada dar nemažai buvo, nes rašė gražia rašysena ir labai gerai mokėjo lietuvių kalbą.
Studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete, Gamtos – matematikos fakultete chemijos specialybę. 1940 m. šį fakultetą perkėlus į Vilniaus universitetą, paskutiniesiems studijų metams į jį persikėlė ir J. Žirnauskas. 1941 m. jis gavo Vilniaus universiteto diplomą. Diplominio darbo vadovas prof. J. Matulis išskirtinai įvertino J. Žirnausko diplominį darbą ir šis buvo publikuotas. Į. J. Žirnauską, kaip į jauną perspektyvų fiziko chemiką, atkreipė dėmesį fizikas prof. A. Žvironas. Jo rūpesčiu, per kunigą J. Stakauską 1941 m. rudenį J. Žirnauskas buvo paslėptas nuo holokausto pas ūkininką Trakų apskrityje. Vokiečių okupacijos metus išgyveno slėptuvėje daržinėje po šienu. Per tą laiką labai gerai išmoko prancūzų kalbą. Pokario metais šis ūkininkas, kaip buožė, buvo ištremtas į Sibirą. Visą laiką, kol grižo iš tremties ir išvyko į Lenkiją, jį materialiai šelpė J. Žirnauskas.
1944 m. rugsėjį J. Žirnauskas grižo į VU Chemijos fakultetą. Dirbo prof. J. Matulio vadovaujamoje Fizikinės chemijos katedroje. Sukūrė originalią elektrochemijos laboratoriją, kurioje buvo panaudota daug elektroninės aparatūros. Skaitė bendrąjį koloidų chemijos kursą ir elektrochemijos. Iki 1952 metų pavasario, dirbdamas šioje katedroje, apgynė kandidatinę disertaciją ir subūrė veiklų elektrochemijos mokslinį studentų būrelį (prie SMD). Sekmadieniais šio būrelio nariai rinkdavosi katedroje, dirbdavo laboratorijoje ir aptardavo gautus rezultatus. Tai buvo tarsi „mikro konferencijos“ prie čia pat ant elektrinės viryklės išsivirtos arbatos ir užkandžių. Pradžioje studentai nedrąsiai jausdavosi, vėliau priprasdavo prie J. Žirnausko pagarbaus išlaikyto bendravimo tono, būdavo stebinami jo literatūriniu išprusimu, jumoro jausmu, įstabiais cheminiais anekdotais.
Prof. J. Matuliui išėjus į Mokslo akademiją, fizikinės chemijos katedros vadovybė, (kaip ir viso Chemijos fakulteto), tapo labai politizuota. J. Žirnauskas, mokslo fanatikas, vengiantis skambios politinės veiklos buvo atleistas iš darbo 1952 m. pavasarį, o į jo charakteristiką buvo įrašyta, kad palaiko ryšius su užsieniu, nes buvo gavęs siuntinį ir susirašinėjo su savo seserimis, gyvenančiomis Izraelyje.
Tai buvo vienintelės likusios gyvos jo giminės. Holokaustas pražudė visus jo artimuosius. Jis ypač krimtosi dėl savo vyresniojo brolio, fiziko, baigusio Vytauto Didžiojo universitetą, dirbusio Ukmergės gimnazijoje, žūties.
1952 m. rugsėjį J. Žirnauskas pradėjo dirbti LVA jungtinės fizikos – chemijos katedroje, kurios vedėjas buvo doc. J. Šinkūnas, pažinojęs J. Žirnauską ir jo žuvusį brolį studijų Vytauto Didžiojo universitete metu. 1953 m. LVA buvo įkurta atskira chemijos katedra ir jos vedėju išrinktas J. Žirnauskas. Jis šios katedros darbą organizavo nuo pagrindų, pradedant laboratoriniais stalais, įranga, aparatūra, kurią pirkdavo ir savo lėšomis. Naujai sukūrė bendrosios chemijos laboratoriją, įvesdamas darbus susijusius su reikšmingomis biologijai temomis. Skaitė Bendrosios ir neorganinės bei organinės chemijos kursus, intensyviai dirbo mokslinį darbą elektrochemijos, tame tarpe elektrochemines analizės srityse.
J. Žirnauskas domėjosi Naturfilosofija. Siųsdavo savo straipsnius į žurnalus „Znanije sila“, „Priroda“. Kiekvienais metais kokią nors šios srities temą pasiūlydavo ir skaitydavo LVA dėstytojams. Tai turėjo pasisekimą. Labai gerai kalbėjo septyniomis kalbomis (anglų, prancūzų, vokiečių, jidiš, rusų, lenkų, lietuvių). Pataisydavo savo bendradarbių lietuvių išsireiškimus gimtąją kalba. Kartą per savaitę katedros bendradarbiai rinkdavosi į literatūrinę popietę skaitymams originalų kalbomis. Anglų kalba pradėjo skaityti Setono – Tompsono animalistinius apsakymus ir palaipsniui perėjo prie Bernardo Šo (Shaw), Marko Tveno originalų. Gėrėjosi prancūzais Anatoliu Fransu ir Beranže. Labiausiai įspūdingas buvo visus metus trukęs originalo kalba Goethe „Fausto“ skaitymas, su J Žirnausko komentarais. Taip pat būdavo savaitės dienos teoriniams pokalbiams chemijos temomis. J. Žirnausko aukščiausias kito asmens įvertinimas buvo pasakymas „su juo įdomu pasikalbėti apie chemiją“. Labai mažai jo pažįstamų buvo nusipelnę šitokio komplimento.
Kaip asmenybė J. Žirnauskas buvo kosmopolitas pačia gerąja to žodžio prasme. Jis sugebėdavo džiaugtis žmogaus kūrybos grožiu, neatsižvelgiant į priešiškumus bei prietarus. Tais laikais, kai taip arti buvo holokausto aidai, jis sakydavo, kad jokia kita kalba mokslui nėra taip pritaikyta, kaip vokiečių kalba.
Į darbą t.y. į Chemijos katedrą jis ateidavo 8 val. (valanda anksčiau prieš darbo pradžią). Visada nepriekaištingai ir rūpestingai apsirengęs. Dabar reikia stebėtis, kaip jis tais laikas taip gebėjo tam skirti laiko ir dėmesio. Visada ramiu, nepakeltu balsu pagarbiai kalbėdavo su kiekvienu studentu ar bendradarbiu. Tačiau laboratorijoje J. Žirnauskas būdavo labai reiklus ir vertino studentų išradingumą bei dėmesį eksperimentui.
Tuo metu dirbti katedroje buvo įdomu, bet nelengva. Katedros vedėjas, būdamas ypač reiklus sau, niekad neleidęs sau jokių silpnybių nei ligos, šito tikėjosi ir iš bendradarbių ir ne visada suprasdavo realų gyvenimą. J. Žirnausko pareigingumu LVA vadovybė ir papiktnaudžiaudavo. Pavyzdžiui, kiekvieną vasarą be išimties jis būdavo skiriamas stojamųjų egzaminų komisijos pirmininku. Visi atostogaudavo. Jis organizuodavo bei atlikdavo visą, net kanceliarinį, pasiruošimą stojamiesiems egzaminams, taip pat ir egzaminuodavo. Taip jis nei vieną vasarą niekur iš Kauno neišvažiuodavo.
J. Žirnauskas įdomiai tvarkėsi ir buityje. Įsigijęs trijų kambarių butą, jį pats prižiūrėjo. Savaip palaikydavo tvarką: kiekvieną rytą pats išvalydavo po vieną langų stiklą, taip, kad jie visą laiką atrodė švarūs. Visuose trijuose kambariuose buvo knygų spintos ir rašomi stalai. Tachta, skirta miegui, buvo jo kambarėlyje ir gražiausiame, didžiausiame buto kambaryje, kuris buvo skirtas jį išgelbėjusiam profesoriui kunigui J. Stakauskui, kuris kas savaitę atvykdavo iš Žaslių skaityti paskaitų Kauno kunigų seminarijoje.
J. Žirnauskas puikus klasikinės literatūros žinovas, perpratęs filosofines istorijos vingrybes, labai prastai gaudėsi realiame gyvenime. Turėjo savo sveikatos priežiūros teoriją, kurią paremdavo mėgiamu Moljeru. Jį dažnai cituodavo, ypač „Tariamą ligonį“. O kai savijauta privertė kreiptis į medikus, jų valiai atsidavė pačiu negrabiausiu būdu. Niekam nepranešęs pats išsikvietė Greitąją pagalbą, buvo paguldytas į ligoninę. Niekieno nelankomas, neglobojamas, be artimųjų šilumos ir atjautos, nuo hipertonijos buvo gydomas nerūpestingai. Po vienos injekcijos iš karto, staiga ištiko insultas. Tik po to apie jo buvimą ligoninėje sužinojo buvę bendradarbiai ir draugai, kurių tarpe buvo ir keletas gydytojų.
Mirė 1970 01 27 gūdžioje Raudonojo Kryžiaus (I Tarybinės) ligoninės palatoje. Paskutinę gyvenimo savaitę, prieš išvykdamas į ligoninę, testamentu paskirstė palikimą draugams, bendradarbiams, didžiąją santaupų dalį – jam sunkiausiu gyvenimo metu padėjusiems: kunigui J. Stakauskui ir prof. A. Žvirono šeimai.
Palaidotas Kauno miesto Žydų kapinėse, Aleksote.
Šiuos prisiminimus 2006, spalio 24 d., gana skubotai, parašė buvusi J. Žirnausko studentė VU ir vėliau – bendradarbė LVA Remigija Bukaveckienė
Remigijos Bukaveckienės prisiminimai
Gimė 1906 m. spalio mėn. 18 d. mokytojo šeimoje, Ukmergėje. Per Pirmąjį Pasaulinį karą su šeima pasitraukė į Odesą, kurios žydinčius kaštonus sapnavo ir senatvėje. Odesoje J. Žirnauskas baigė progimanziją. Po karo grįžo į Ukmergę, mokėsi savarankiškai ir Švietimo ministerijos komisijoje eksternu išlaikė egzaminus Brandos atestatui gauti. Atliko būtinąją karinę tarnybą Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Dirbo raštininku ir mokė neraštingus kareivius, kokių tada dar nemažai buvo, nes rašė gražia rašysena ir labai gerai mokėjo lietuvių kalbą.
Studijavo Kaune Vytauto Didžiojo universitete, Gamtos – matematikos fakultete chemijos specialybę. 1940 m. šį fakultetą perkėlus į Vilniaus universitetą, paskutiniesiems studijų metams į jį persikėlė ir J. Žirnauskas. 1941 m. jis gavo Vilniaus universiteto diplomą. Diplominio darbo vadovas prof. J. Matulis išskirtinai įvertino J. Žirnausko diplominį darbą ir šis buvo publikuotas. Į. J. Žirnauską, kaip į jauną perspektyvų fiziko chemiką, atkreipė dėmesį fizikas prof. A. Žvironas. Jo rūpesčiu, per kunigą J. Stakauską 1941 m. rudenį J. Žirnauskas buvo paslėptas nuo holokausto pas ūkininką Trakų apskrityje. Vokiečių okupacijos metus išgyveno slėptuvėje daržinėje po šienu. Per tą laiką labai gerai išmoko prancūzų kalbą. Pokario metais šis ūkininkas, kaip buožė, buvo ištremtas į Sibirą. Visą laiką, kol grižo iš tremties ir išvyko į Lenkiją, jį materialiai šelpė J. Žirnauskas.
1944 m. rugsėjį J. Žirnauskas grižo į VU Chemijos fakultetą. Dirbo prof. J. Matulio vadovaujamoje Fizikinės chemijos katedroje. Sukūrė originalią elektrochemijos laboratoriją, kurioje buvo panaudota daug elektroninės aparatūros. Skaitė bendrąjį koloidų chemijos kursą ir elektrochemijos. Iki 1952 metų pavasario, dirbdamas šioje katedroje, apgynė kandidatinę disertaciją ir subūrė veiklų elektrochemijos mokslinį studentų būrelį (prie SMD). Sekmadieniais šio būrelio nariai rinkdavosi katedroje, dirbdavo laboratorijoje ir aptardavo gautus rezultatus. Tai buvo tarsi „mikro konferencijos“ prie čia pat ant elektrinės viryklės išsivirtos arbatos ir užkandžių. Pradžioje studentai nedrąsiai jausdavosi, vėliau priprasdavo prie J. Žirnausko pagarbaus išlaikyto bendravimo tono, būdavo stebinami jo literatūriniu išprusimu, jumoro jausmu, įstabiais cheminiais anekdotais.
Prof. J. Matuliui išėjus į Mokslo akademiją, fizikinės chemijos katedros vadovybė, (kaip ir viso Chemijos fakulteto), tapo labai politizuota. J. Žirnauskas, mokslo fanatikas, vengiantis skambios politinės veiklos buvo atleistas iš darbo 1952 m. pavasarį, o į jo charakteristiką buvo įrašyta, kad palaiko ryšius su užsieniu, nes buvo gavęs siuntinį ir susirašinėjo su savo seserimis, gyvenančiomis Izraelyje.
Tai buvo vienintelės likusios gyvos jo giminės. Holokaustas pražudė visus jo artimuosius. Jis ypač krimtosi dėl savo vyresniojo brolio, fiziko, baigusio Vytauto Didžiojo universitetą, dirbusio Ukmergės gimnazijoje, žūties.
1952 m. rugsėjį J. Žirnauskas pradėjo dirbti LVA jungtinės fizikos – chemijos katedroje, kurios vedėjas buvo doc. J. Šinkūnas, pažinojęs J. Žirnauską ir jo žuvusį brolį studijų Vytauto Didžiojo universitete metu. 1953 m. LVA buvo įkurta atskira chemijos katedra ir jos vedėju išrinktas J. Žirnauskas. Jis šios katedros darbą organizavo nuo pagrindų, pradedant laboratoriniais stalais, įranga, aparatūra, kurią pirkdavo ir savo lėšomis. Naujai sukūrė bendrosios chemijos laboratoriją, įvesdamas darbus susijusius su reikšmingomis biologijai temomis. Skaitė Bendrosios ir neorganinės bei organinės chemijos kursus, intensyviai dirbo mokslinį darbą elektrochemijos, tame tarpe elektrochemines analizės srityse.
J. Žirnauskas domėjosi Naturfilosofija. Siųsdavo savo straipsnius į žurnalus „Znanije sila“, „Priroda“. Kiekvienais metais kokią nors šios srities temą pasiūlydavo ir skaitydavo LVA dėstytojams. Tai turėjo pasisekimą. Labai gerai kalbėjo septyniomis kalbomis (anglų, prancūzų, vokiečių, jidiš, rusų, lenkų, lietuvių). Pataisydavo savo bendradarbių lietuvių išsireiškimus gimtąją kalba. Kartą per savaitę katedros bendradarbiai rinkdavosi į literatūrinę popietę skaitymams originalų kalbomis. Anglų kalba pradėjo skaityti Setono – Tompsono animalistinius apsakymus ir palaipsniui perėjo prie Bernardo Šo (Shaw), Marko Tveno originalų. Gėrėjosi prancūzais Anatoliu Fransu ir Beranže. Labiausiai įspūdingas buvo visus metus trukęs originalo kalba Goethe „Fausto“ skaitymas, su J Žirnausko komentarais. Taip pat būdavo savaitės dienos teoriniams pokalbiams chemijos temomis. J. Žirnausko aukščiausias kito asmens įvertinimas buvo pasakymas „su juo įdomu pasikalbėti apie chemiją“. Labai mažai jo pažįstamų buvo nusipelnę šitokio komplimento.
Kaip asmenybė J. Žirnauskas buvo kosmopolitas pačia gerąja to žodžio prasme. Jis sugebėdavo džiaugtis žmogaus kūrybos grožiu, neatsižvelgiant į priešiškumus bei prietarus. Tais laikais, kai taip arti buvo holokausto aidai, jis sakydavo, kad jokia kita kalba mokslui nėra taip pritaikyta, kaip vokiečių kalba.
Į darbą t.y. į Chemijos katedrą jis ateidavo 8 val. (valanda anksčiau prieš darbo pradžią). Visada nepriekaištingai ir rūpestingai apsirengęs. Dabar reikia stebėtis, kaip jis tais laikas taip gebėjo tam skirti laiko ir dėmesio. Visada ramiu, nepakeltu balsu pagarbiai kalbėdavo su kiekvienu studentu ar bendradarbiu. Tačiau laboratorijoje J. Žirnauskas būdavo labai reiklus ir vertino studentų išradingumą bei dėmesį eksperimentui.
Tuo metu dirbti katedroje buvo įdomu, bet nelengva. Katedros vedėjas, būdamas ypač reiklus sau, niekad neleidęs sau jokių silpnybių nei ligos, šito tikėjosi ir iš bendradarbių ir ne visada suprasdavo realų gyvenimą. J. Žirnausko pareigingumu LVA vadovybė ir papiktnaudžiaudavo. Pavyzdžiui, kiekvieną vasarą be išimties jis būdavo skiriamas stojamųjų egzaminų komisijos pirmininku. Visi atostogaudavo. Jis organizuodavo bei atlikdavo visą, net kanceliarinį, pasiruošimą stojamiesiems egzaminams, taip pat ir egzaminuodavo. Taip jis nei vieną vasarą niekur iš Kauno neišvažiuodavo.
J. Žirnauskas įdomiai tvarkėsi ir buityje. Įsigijęs trijų kambarių butą, jį pats prižiūrėjo. Savaip palaikydavo tvarką: kiekvieną rytą pats išvalydavo po vieną langų stiklą, taip, kad jie visą laiką atrodė švarūs. Visuose trijuose kambariuose buvo knygų spintos ir rašomi stalai. Tachta, skirta miegui, buvo jo kambarėlyje ir gražiausiame, didžiausiame buto kambaryje, kuris buvo skirtas jį išgelbėjusiam profesoriui kunigui J. Stakauskui, kuris kas savaitę atvykdavo iš Žaslių skaityti paskaitų Kauno kunigų seminarijoje.
J. Žirnauskas puikus klasikinės literatūros žinovas, perpratęs filosofines istorijos vingrybes, labai prastai gaudėsi realiame gyvenime. Turėjo savo sveikatos priežiūros teoriją, kurią paremdavo mėgiamu Moljeru. Jį dažnai cituodavo, ypač „Tariamą ligonį“. O kai savijauta privertė kreiptis į medikus, jų valiai atsidavė pačiu negrabiausiu būdu. Niekam nepranešęs pats išsikvietė Greitąją pagalbą, buvo paguldytas į ligoninę. Niekieno nelankomas, neglobojamas, be artimųjų šilumos ir atjautos, nuo hipertonijos buvo gydomas nerūpestingai. Po vienos injekcijos iš karto, staiga ištiko insultas. Tik po to apie jo buvimą ligoninėje sužinojo buvę bendradarbiai ir draugai, kurių tarpe buvo ir keletas gydytojų.
Mirė 1970 01 27 gūdžioje Raudonojo Kryžiaus (I Tarybinės) ligoninės palatoje. Paskutinę gyvenimo savaitę, prieš išvykdamas į ligoninę, testamentu paskirstė palikimą draugams, bendradarbiams, didžiąją santaupų dalį – jam sunkiausiu gyvenimo metu padėjusiems: kunigui J. Stakauskui ir prof. A. Žvirono šeimai.
Palaidotas Kauno miesto Žydų kapinėse, Aleksote.
Šiuos prisiminimus 2006, spalio 24 d., gana skubotai, parašė buvusi J. Žirnausko studentė VU ir vėliau – bendradarbė LVA Remigija Bukaveckienė