žydų gelbėtojai

Aš visada švenčiu savo gimtadienius

Chasia Aronaitė-Gitlin ir Volodia Kacas

Iš: Solomon Abramovich and Yakov Zilberg Smuggled in Potato Sacks, 2011

Mano tėtis Chaimas Aronas persikraustė į Kauną iš mažo Lietuvos miestelio Jonavos ir pradėjo dirbti žymioje Kapulskio parduotuvėje ir kavinėje. Ten jis susipažino su mano mama Michle, kurios mergautinė pavardė buvo Kac (Katz); ji taip pat buvo kilusi iš Jonavos. Abu mano tėvai buvo komunistai.
Aš gimiau 1936-aisiais Slobodkoje, po dvejų su puse metų gimė mano brolis Motelė (Mordechajus). Kai vokiečiai įsiveržė į Lietuvą, tėčio tėvai ir trys broliai Jonavoje buvo nužudyti. Mano tėvai bandė pasitraukti į Rusiją, bet mus sustabdė naciams talkininkavę lietuviai, ir mes buvome priversti grįžti į Kauną. Labai gerai prisimenu ilgą varginančią kelionę. Mūsų vežimas apvirto, ir vokiečių kareiviai padėjo sukrauti atgal mūsų daiktus.
Kai pasiekėme Kauną, savo namus radome užimtus buvusios tarnaitės, ji mūsų nė neįsileido. Vokiečių pareigūnas įsakė jai atlaisvinti mūsų butą. Apvirtus vežimui aš sunkiai susižalojau koją. Ją sutvarstė, ir kas kartą, kai eidavo iš namų, tėvai pinigus ir papuošalus paslėpdavo po tvarsčiu. Kartą, kai tėvų nebuvo namie, atėjo keli lietuviai. Jie apieškojo visas namų kertes, bet taip nieko ir nerado. Galiausiai jie išrengė mane, nuplėšė tvarstį ir pasiėmė pinigus bei papuošalus. O mane sumušė ir paliko nuogą ir išsigandusią.
Nors mūsų namas buvo Slobodkoje, jis nebuvo patekęs į geto teritoriją. Todėl mes buvome priversti persikelti į getą. Aš buvau labai judri ir išdykusi. Per Didžiosios akcijos „selekciją“ aš nuolat judėjau iš vienos eilės į kitą, kol galiausiai vokiečių kareivis suriko: „Stovėk ramiai!“ Mes buvome atrinkti į „gerąją“ pusę, o mano dėdė Mošė (Moshe) Aronas, jo žmona ir du vaikai buvo pasiųsti į IX fortą.
Pamenu savo gimtadienio šventes gete. Kartą netgi gavau nuo kaimynų sūnaus ypatingą dovaną – karūną, padarytą iš tvarsčio ir apklijuotą spalvoto popieriaus gabalėliais. Dabar aš visada švenčiu savo gimtadienius: jei jau galėjome juos švęsti pačiomis baisiausiomis geto sąlygomis – tai Mitzvah (hebrajų kalba: dieviškasis įsakymas, religinė priedermė) švęsti ir dabar, kai esame laisvi ir sveiki.
Iš savo namo matydavome į IX fortą varomus žydus. Taip pat buvau kalinių pabėgimo iš IX forto liudininkė: vienas pabėgėlis, mūsų giminaitis, buvo atėjo į mūsų kambarį gete. Mano mama tada baisiausiai išsigando, nes jeigu jį būtų radę, mus visus būtų nubaudę mirties bausme. Bet, regis, praėjus vienai dienai tėtis jį išvedė kitur.
Kai išeidavo dirbti, tėvai visada palikdavo mums ant stalo maisto. Tėtis sakydavo: „Maistas priklauso ne tam, kuris pirmas jį paima, o tam, kuris kantriai laukia.“ Aš visada pirma leisdavau savo jaunesnįjį brolį, o paskui primindavau jam, ką buvo sakęs tėtis.
Nors mama prieštaravo, tėtis įstojo į pogrindinę antifašistinę organizaciją. Jis leido man gete platinti atsišaukimus. Aš buvau išdykusi ir su kaimynų vaikais mėgdavau žaisti sniego mūšius, paslėpusi po suknele lapelius. Motelė buvo daug pareigingesnis, jis tempdavo mane už rankovės ir sakydavo: „Einam, mes turime atlikti namų ruošos darbus.“
Per Vaikų akciją Motelė buvo paslėptas bunkeryje kartu su keliais kitais vaikų. Bet vokiečiai juos rado, nuvedė į skalbyklą ir sudegino gyvus. Iš sielvarto pakvaišę tėvai buvo priversti stebėti vaikų egzekuciją. Tėtis pasakojo, kad kai liepsna pagavo Motelę, jis šaukė: „Mama, mama, kai nusidegindavau pirštą, tu man jį papūsdavai, kad neskaudėtų!“
Mama puolė į tą pusę, norėdama ištraukti Motelę iš liepsnų. Bet ukrainietis policininkas smogė jai šautuvo buože. Mama neteko sąmonės ir krisdama sunkiai susižalojo stuburą. Mama niekada nebeatsigavo.
Mane du kartus slapta nešė iš geto, manau, tuo metu aš jau supratau, kas vyksta. Pirmą kartą buvo susitarta su moterimi, kuri gyveno Kauno centre. Jai dosniai sumokėjo, kad paslėptų mane. Man liepė nutaikius tinkamą momentą pralįsti pro spygliuotą geto tvorą ir žingsniuoti į tam tikrą pusę, kur manęs turėjo laukti lietuvė. Aš sėkmingai pralindau pro tvorą ir ėjau tamsoje, kol mane pašaukė nepažįstama moteris. Ji mane nuvedė į kitos moters butą, ten kurį laiką ir slėpė. Pamenu, kad vykdavo patikrinimai, mane užrakindavo rūsyje. Nors man buvo tik šešeri, klusniai tyliai sėdėdavau, kalbėdama tik su aplinkui šmirinėjančiomis žiurkėmis. Aš jų nebijojau! O šiandien bijau ir vorų, ir vabalų, ir kitų padarų!
Tame bute išbuvau neilgai. Vieną dieną išgirdau, kad kaimynystėje buvo rasta ir nužudyta kartu su lietuve viena žydaitė. Nubėgau pas savo šešerių metų pusseserę Cilią Kac (Katz), kurią netoli slėpė kita lietuvių šeima, ir pasakiau jai: „Grįžtame į getą.“ Ilgai ėjome Kauno gatvėmis, kai pasiekėme getą, buvo jau vakaras. Stovėjau netoli tvoros ir pamačiau iš namų einant mamą. Pašaukiau ją. Ji apsidairė, bet tamsoje nieko nepamatė. Mama nuėjo namo ir pasakė tėčiui, kad jai pasirodė, jog girdėjo mane šaukiant. Tėtis atsakė, kad tai nesąmonė, bet mama pareikalavo, kad jis išeitų į lauką ir patikrintų. Aš jį pašaukiau, ir jis mus pamatė. Nutaikiusi tinkamą momentą, pralindau pro tvorą. Cilia šliaužė paskui mane. Ji buvo nerangi, užkliuvo už spygliuotos tvoros, susiplėšė naują paltuką ir graudžiai sriūbavo.
Hanos (Hanah) ir mano dėdės Josefo Kacų (Yosef Katz) duktė Cilia Kac dingo per Vaikų akciją. Ji buvo tokio pat amžiaus kaip ir aš. Dėdė Josefas buvo nagingas dailidė. Prieš karą jis pastatė medinį namą Slobodkoje. Namas tebestovi, o Josefas, Hana ir Cilia jau nebe su mumis. Iš tos šeimos gyvas liko tik Volodia Kacas, jauniausias sūnus, gimęs gete 1941-ųjų rugsėjo 21 dieną.
Volodią iš geto išnešė lagamine, prieš tai suleidę migdomųjų. Buvo sutarta, kad lietuvis stalius, kurį Volodios tėtis daug metų pažinojo, perduos kūdikį kunigui. Volodia kurį laiką gyveno pas kunigą, bet susirgo ir buvo perkeltas pas gydytoją [Petrą] Baublį, kuris vadovavo kūdikių namams ir išgelbėjo daug žydų vaikų. Volodia gydytojo Baublio kūdikių namuose išbuvo iki karo pabaigos. Gydytojas Baublys galėjo jį slėpti, nes Volodia nebuvo apipjaustytas.

Prieš geto likvidaciją maždaug 70-ies žydų vyrų ir moterų grupė, taip pat ir Volodios tėvai, pabėgo į mišką ir slapstėsi bunkeryje, kurį patys išsikasė. Žmogus, kuriam buvo mokama, kad tiektų maistą, pasirodė esantis išdavikas. Grupę apsupo gestapas ir sudegino gyvus. Liko gyvi tik trys žmonės, kurių per apsuptį nebuvo bunkeryje.
Pogrindinės organizacijos vadovybė paprašė mano tėčio likti gete ir neišeiti į dalinį miške. Dienomis jis darbavosi dirbtuvėje, o naktimis siūdavo partizanams batus. Kartą per pogrindinės organizacijos susirinkimą gydytoja [Elena] Kutorgienė pasakė, kad tėčiui tą dieną pasisekė, nes buvo rasta slėptuvė dar keliems vaikams.
Gydytoja Kutorgienė buvo pati drąsiausia ir kilniausia moteris. Rizikuodama gyvybe, ji ateidavo į getą padėti pogrindinės organizacijos nariams užmegzti kontaktų su geros valios nežydų tautybės žmonėmis, kurie buvo pasirengę gelbėti žydų vaikus. Tąkart buvo kalbama apie vienuolyną Žemaitijoje. Tėtis paklausė, ar aš pasirengusi palikti šeimą ir ten išvykti. Aš sutikau. Mama prieštaravo, bet tėtis ją įtikino. Kai dabar tai prisimenu, stebiuosi: kaip tokio amžiaus mergaitė galėjo sutikti palikti tėvus ir vykti į nepažįstamą vietą su visiškai nepažįstamais žmonėmis? Matyt, geto realijos subrandino mus, ir mes jautėme tokias situacijas, jautėme pavojus ir elgėmės kitaip, negu paprastai elgiasi vaikai.
Šį kartą likus vos dienai iki Vaikų akcijos mane išnešė iš geto bulvių maiše ir perdavė kontaktiniam asmeniui. Jis nunešė mane į sutartą vietą Kaune, iš kurios našlaitės buvo nuvežtos į moterų vienuolyną Girėnuose, šalia Rietavo. Pamenu, toje ilgoje kelionėje buvau kaip suakmenėjusi. Mane įspėjo nekalbėti jidiš kalba: važiuodama į vaikų namus, labai supainioti kalbas, todėl traukinyje tylėjau.
Vaikų namuose mane užregistravo Marytės Radzevičiūtės vardu. Kiek pamenu, ten gyvenau beveik dvejus metus. Dažniausiai dirbdavau virtuvėje, o kadangi dirbau gerai ir sparčiai, suaugusieji mane gyrė ir dažnai duodavo papildomai maisto. Aš gi buvau protinga ir dalydavausi juo su kitomis mergaitėmis. Laisvalaikiu megzdavau, megzti išmokau labai anksti. Labai gerai suvokiau, kad aš kitokia, juokaudavau ne pagal metus, papirkdavau kitas mergaites papildomu maistu ir megztais drabužiais. Visos našlaitės vienuolyne vakarais turėdavo melstis. Aš tik apsimesdavau, kad meldžiuosi, o iš tikrųjų kas vakarą mintyse kartojau sau: „Aš Hasia Aronaitė, mano tėtis Chaimas, mano mama Michlė, mano brolis Motelė“, ir taip toliau.
Kai frontas priartėjo, vienuolės pabėgo, palikusios mus vienas ir be maisto. Mes klaidžiojome po pastatus ir sodą paliktos, sušalusios, alkanos ir purvinos. 1944-ųjų pabaigoje vaikų namuose pasirodė jaunas žydas sovietų armijos uniforma. Jis buvo girdėjęs, kad Girėnuose gali būti paslėpta žydų mergaitė. Jis pasikalbėjo su kunigu, paskui atėjo pas mane ir paklausė, kas aš esanti. Ištariau jam žodžius, kuriuos tiek kartų kartojau savo „maldoje“. Jis norėjo pasiimti mane pas savo giminaičius į Rietavą, bet aš atsisakiau vykti. Jis priklijavo skelbimą Kauno sinagogoje, kur aš apytikriai esu. Vėliau tą vyrą nužudė lietuviai, vadinamieji „miško broliai“. Pasak apibūdinimų, kuriuos teko vėliau išgirsti, tas jaunas vyras greičiausiai buvo Šmuelis Peipertas (Shmuel Peipert).
Mano mama mirė Štuthofe nuo ligų ir bado. Tėtis buvo išlaisvintas iš Dachau, mobilizuotas į sovietų armiją ir į Lietuvą grįžo tik 1946-aisiais. Jis rado skelbimą sinagogoje ir atvyko į Rietavą manęs pasiimti. Tuo metu aš gyvenau su Peiperto giminaičiais, kurie galiausiai įkalbėjo mane išvykti iš vaikų namų. Pamenu, kaip gulėdama lovoje pamačiau tėčio atvaizdą veidrodyje. Iš laimės puoliau prie jo ir paklausiau: „Kur mama ir Motelė?“ Jis atsakė: „Pakalbėsime apie tai vėliau, namuose.“
Tėtis mane parsivežė į savo namus, kur gyveno su moterimi vardu Malka. Kartą nuvykome į Vilnių aplankyti mano tetų Sonios ir Rivos. Pamačiusi lange moterį, nė akimirką neabejojau, kad tai mano mama, ir puoliau prie jos šaukdama „Mama!“. Bet kai priartėjau, pamačiau, jog tai teta Sonia, ji buvo panaši į mamą. Tėtis vedė Malką ir įsivaikino dvi jos dukras. Jie susilaukė dar vienos dukters. Iki šiol visos labai šiltai ir artimai bendraujame. Tačiau Malkos aš niekada nevadinau mama.
Mano tėtis buvo geriausias ir dosniausias žmogus. Nepaisydamas mamos nuogąstavimų, mūsų ankštame geto kambaryje buvo priėmęs kelioms dienoms apsistoti ne vieną žmogų. Po karo ir draugai, ir netgi nepažįstami žmonės galėjo prisiglausti mūsų namuose ir gauti maisto, tėtis visiems padėdavo, kuo tik galėdavo: duodavo smulkių saldumynams žydų vaikų namų mažiesiems ir pinigų cigaretėms vyresniesiems. Ypač rėmė tuos, kurie norėjo mokytis, padėdavo kitiems susirasti darbą.
Lankiau žydų mokyklą, buvau mūsų mylimos mokytojos Šeinalės Gertnerienės (Sheinale Gertneriene) numylėtinė. Jaunutė ištekėjau už Jakovo Gitlino, mudu susilaukėme dviejų sūnų. 1972-aisiais repatriavome į Izraelį. Jakovas mirė palyginti jaunas, mat nelabai prisižiūrėjo, niekada nesiskųsdavo, ir kai nuėjo pas daktarus, buvo per vėlu, jam buvo vėlyvos stadijos vėžys.
Nesu vieniša. Mano vaikai ir penki anūkai sunkiais laikotarpiais visada su manimi. Artimai bendrauju su Volodia Kacu, laikau jį broliu. Kai Kaunas buvo išlaisvintas, Volodią pasiėmė į Vilnių jo teta Ida Šapirienė (Shapiriene). Ji grįžo į Vilnių iš Rusijos. Kelionė traukiniu į Vilnių buvo pirmas Volodios gyvenime prisiminimas. Važiuodami jie girdėjo sprogstant artilerijos sviedinius ir bombas – tebevyko karas.
Ida turėjo sūnų Folią. Folia rado granatą, ji sprogo, ir jis tragiškai žuvo. Ida po tos nelaimės visiškai sugniužo ir nebeįstengė auginti Volodios, todėl atidavė jį į žydų vaikų namus. Vėliau jis buvo perkeltas į lietuviškus vaikų namus ir ten augo, kol baigė mokyklą.
Laiką vaikų namuose Volodia prisimena kaip blogiausią savo gyvenimo periodą. Jis kelis kartus bandė pabėgti, bet buvo grąžintas atgal. Jį mušdavo vyresni berniukai, kol jis išmoko apsiginti. Galiausiai jis tapo vienu iš stipriausių ir dažnai apgindavo silpnuosius. Jis tapo dailide, kaip ir jo tėvas. Pirmagimį sūnų jis pavadino Josifu, mirusio tėčio garbei, o antrą – Chananu, savo motinos atminimui.
1972-aisiais rugsėjo 21-ąją – savo gimimo dieną – Volodia su šeima atvyko į Izraelį. Jis iš karto pradėjo dirbti staliumi. Galiausiai Volodios šeima prasigyveno. Jo sūnūs tarnavo Izraelio armijoje ir abu baigė universitetą: vienas elektroniką, o kitas civilinę inžineriją.

Ašdodas, Izraelis, 2008