žydų gelbėtojai
Landsbergienė Ona
Ona JABLONSKYTĖ-LANDSBERGIENĖ
Raštelis jidiš kalba iš tuo metu buvusio Vilniaus žydų muziejaus medžiagos apie gelbėtojus ir išgelbėtuosius. (Muziejus buvo uždarytas 1949 m., raštelis rašytas 1946 m.): „Gydytoja Landsbergienė išgelbėjo gydytojos Gurvičienės dukrą“. Originalas saugomas Lietuvos centriniame archyve, R-1390, kopija ŽB-291.
„...Aš turiu išgelbėti dukrą Belą. Paieškų gale aš ateinu pas daktarę Oną Landsbergienę – ji akių gydytoja, gyvenanti Donelaičio gatvėje. Ji pažįsta mane iš universiteto.
Mokslo metu ji buvo profesoriaus Avižonio asistentė. Priimamajame laukė tik dvi kaimo moterys su pintais krepšiais rankose, susisupusios į dideles skaras. Jos nepavojingos. Kai pasirodė iš kabineto daktarė Landsbergienė ir pamatė mane, pasisveikino ir elgėsi su manimi tarsi būčiau grįžusi pacientė ir atėjusi papildomai apžiūrai. Ji uždėjo man ant akių ypatingą elektrinį šildiklį termoforą dviejų apvalių pagalvyčių formos, uždengiančių beveik visą mano veidą. Bedarydama tai ji sušnabždėjo man porą padrąsinančių žodžių. Koks mielas dosnumas! Tuo momentu aš buvau pilna dėkingumo jai! Taip gerai buvo sėdėti paslėptu veidu! Saugiai ir šiltai leidau sau atsipalaiduoti, po patirtų pažeminimų, kuriuos teko išgyventi per dieną.
Kai atėjo mano eilė, pakvietė daktarė Landsbergienė mane į kabinetą, uždarė langus juodom užuolaidom, kas buvo priimta daryti tikrinant akių dugną ir paklausė manęs kuo galėtų man padėti. Ji labai dėmesingai išklausė manęs, pagalvojo truputį ir... pasakė be atliekamų žodžių „Tegu ateina“. Toks sutrumpinimas išsiskyrė daktarės Landsbergienės charakteryje, brangiausios iš žmonių, kurios dabar jau nėra gyvųjų tarpe. Išorinis šaltumas slėpė joje didelę ir gerą širdį ir gilius jausmus, begalinį gerumą...“
Vertimas iš ivrit kalbos
Ištrauka iš F. Gurvič knygos „Gydytojos prisiminimai“, Lochamej Hagitaot, Izraelis, 1981
Iš pokalbio su Prof. E. Budreika
„Okupacijos metu aš gyvenau vienus metus Petkevičių šeimoj. Su Justu Petkevičium, sūnumi, aš studijavau teisę prieš architektūrą: buvau teisės studentu. O jo motina buvo Rygiškių Jono Jablonskio duktė, tėvas, Tadas Petkevičius, teisės fakulteto profesorius, mums yra dėstęs prekybinę teisę. Toj šeimoj gyveno ir Jablonskis Konstantinas, vėliau akademikas istorikas, ir jo dvi dukterys, tai vyresnioji Rima ir mažesnioji Jūratė, vėliau ištekėjusi už Umbraso, dabar jau mirusio. Jūratė – garsi puiki gydytoja chirurgė, o Rima yra istorijos daktarė, kasinėjusi Šventosios apylinkes, archeologė jinai. Tai toj šeimoj okupacijos metu gyveno ir Gurevičienė, o Gurevičienė yra architekto V. Landsbergio-Žemkalnio sesuo. Ir mes visi turėjom nežinoti, kad po laiptais buvo laikomas, saugomas žydų tautybės gydytojas Gurevičius. Jo duktė čia pat buvo, gyveno, man atrodo, tam pačiam name. O išėjus iš to namo, aikštėje buvo medinis stulpas, ant kurio kabėjo vokiškas skelbimas, kad ne tik šeima, kuri gelbsti žydus, bet visi to namo gyventojai galės būt sušaudyti. Mes tą žinojom, bet, žinoma, nesigilinom, su šeimininkais nekalbėjom, tik vėliau, kada aš pats dariau interviu su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, tai jis man prirašė visą eilę žydų pavardžių, kuriuos jis yra išgelbėjęs. Tai tarp jų buvo kaip tik ir Gurevičius. Ir dar viena pavardė – Gurvičius. Tai Gurvičaitė Bela. Jis man paskui parašė, kai aš jau buvau atidavęs straipsnį apie jį jo 95-ųjų metų sukakties proga, atviruką prisiuntė iš Kačerginės, nes aš nežinojau, kur jis dingo iš Vilniaus, pasirodo jis atostogavo Kačerginėje, tai aš jam į Kačerginę padėkojau už tą atviruką ir tą atviruką turiu namuose, ten jis rašė, kad Gurvičaitė buvo vardu Bela ir jos motina buvo gydytoja irgi. Tai matyt, kad irgi ryšys buvo. Na be to, aš žinojau tą dalyką, kad pas jį slapstėsi Vilniaus miesto Vykdomojo Komiteto pirmininkas Vitas ir jo vaikai, o vaikai, tai Vitaitė, tai yra man atrodo, jau profesorė konservatorijoj, o Vitas – sūnus tai buvo mano studentas, čia jau esant bolševikmečiui buvo politechnikos instituto, Kauno Politechnikos instituto vakarinis skyrius, tai jis studijavo. Aš ten dėsčiau antraeilėse pareigose braižomąją geometriją. Tai tuos Vitus aš žinau tikrai, kad jis gelbėjo ir saugojo, na aš tai skaičiau, man atrodo, kad ar kokios penkios pavardės buvo minėtos, bet jau aš kitų neprisimenu, tik šitas, kurias jis man pataisė. Ir galiu tą raštiškai parodyt. Na ir turiu paskui jo tokį laišką, kur jis dėkoja man už tą straipsnį, nieko neminėdamas, kad ten labai daug praleista, o praleista visa tai, ką aš rašiau apie jo išgelbėtus žydų šeimos narius.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997
Raštelis jidiš kalba iš tuo metu buvusio Vilniaus žydų muziejaus medžiagos apie gelbėtojus ir išgelbėtuosius. (Muziejus buvo uždarytas 1949 m., raštelis rašytas 1946 m.): „Gydytoja Landsbergienė išgelbėjo gydytojos Gurvičienės dukrą“. Originalas saugomas Lietuvos centriniame archyve, R-1390, kopija ŽB-291.
„...Aš turiu išgelbėti dukrą Belą. Paieškų gale aš ateinu pas daktarę Oną Landsbergienę – ji akių gydytoja, gyvenanti Donelaičio gatvėje. Ji pažįsta mane iš universiteto.
Mokslo metu ji buvo profesoriaus Avižonio asistentė. Priimamajame laukė tik dvi kaimo moterys su pintais krepšiais rankose, susisupusios į dideles skaras. Jos nepavojingos. Kai pasirodė iš kabineto daktarė Landsbergienė ir pamatė mane, pasisveikino ir elgėsi su manimi tarsi būčiau grįžusi pacientė ir atėjusi papildomai apžiūrai. Ji uždėjo man ant akių ypatingą elektrinį šildiklį termoforą dviejų apvalių pagalvyčių formos, uždengiančių beveik visą mano veidą. Bedarydama tai ji sušnabždėjo man porą padrąsinančių žodžių. Koks mielas dosnumas! Tuo momentu aš buvau pilna dėkingumo jai! Taip gerai buvo sėdėti paslėptu veidu! Saugiai ir šiltai leidau sau atsipalaiduoti, po patirtų pažeminimų, kuriuos teko išgyventi per dieną.
Kai atėjo mano eilė, pakvietė daktarė Landsbergienė mane į kabinetą, uždarė langus juodom užuolaidom, kas buvo priimta daryti tikrinant akių dugną ir paklausė manęs kuo galėtų man padėti. Ji labai dėmesingai išklausė manęs, pagalvojo truputį ir... pasakė be atliekamų žodžių „Tegu ateina“. Toks sutrumpinimas išsiskyrė daktarės Landsbergienės charakteryje, brangiausios iš žmonių, kurios dabar jau nėra gyvųjų tarpe. Išorinis šaltumas slėpė joje didelę ir gerą širdį ir gilius jausmus, begalinį gerumą...“
Vertimas iš ivrit kalbos
Ištrauka iš F. Gurvič knygos „Gydytojos prisiminimai“, Lochamej Hagitaot, Izraelis, 1981
Iš pokalbio su Prof. E. Budreika
„Okupacijos metu aš gyvenau vienus metus Petkevičių šeimoj. Su Justu Petkevičium, sūnumi, aš studijavau teisę prieš architektūrą: buvau teisės studentu. O jo motina buvo Rygiškių Jono Jablonskio duktė, tėvas, Tadas Petkevičius, teisės fakulteto profesorius, mums yra dėstęs prekybinę teisę. Toj šeimoj gyveno ir Jablonskis Konstantinas, vėliau akademikas istorikas, ir jo dvi dukterys, tai vyresnioji Rima ir mažesnioji Jūratė, vėliau ištekėjusi už Umbraso, dabar jau mirusio. Jūratė – garsi puiki gydytoja chirurgė, o Rima yra istorijos daktarė, kasinėjusi Šventosios apylinkes, archeologė jinai. Tai toj šeimoj okupacijos metu gyveno ir Gurevičienė, o Gurevičienė yra architekto V. Landsbergio-Žemkalnio sesuo. Ir mes visi turėjom nežinoti, kad po laiptais buvo laikomas, saugomas žydų tautybės gydytojas Gurevičius. Jo duktė čia pat buvo, gyveno, man atrodo, tam pačiam name. O išėjus iš to namo, aikštėje buvo medinis stulpas, ant kurio kabėjo vokiškas skelbimas, kad ne tik šeima, kuri gelbsti žydus, bet visi to namo gyventojai galės būt sušaudyti. Mes tą žinojom, bet, žinoma, nesigilinom, su šeimininkais nekalbėjom, tik vėliau, kada aš pats dariau interviu su Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu, tai jis man prirašė visą eilę žydų pavardžių, kuriuos jis yra išgelbėjęs. Tai tarp jų buvo kaip tik ir Gurevičius. Ir dar viena pavardė – Gurvičius. Tai Gurvičaitė Bela. Jis man paskui parašė, kai aš jau buvau atidavęs straipsnį apie jį jo 95-ųjų metų sukakties proga, atviruką prisiuntė iš Kačerginės, nes aš nežinojau, kur jis dingo iš Vilniaus, pasirodo jis atostogavo Kačerginėje, tai aš jam į Kačerginę padėkojau už tą atviruką ir tą atviruką turiu namuose, ten jis rašė, kad Gurvičaitė buvo vardu Bela ir jos motina buvo gydytoja irgi. Tai matyt, kad irgi ryšys buvo. Na be to, aš žinojau tą dalyką, kad pas jį slapstėsi Vilniaus miesto Vykdomojo Komiteto pirmininkas Vitas ir jo vaikai, o vaikai, tai Vitaitė, tai yra man atrodo, jau profesorė konservatorijoj, o Vitas – sūnus tai buvo mano studentas, čia jau esant bolševikmečiui buvo politechnikos instituto, Kauno Politechnikos instituto vakarinis skyrius, tai jis studijavo. Aš ten dėsčiau antraeilėse pareigose braižomąją geometriją. Tai tuos Vitus aš žinau tikrai, kad jis gelbėjo ir saugojo, na aš tai skaičiau, man atrodo, kad ar kokios penkios pavardės buvo minėtos, bet jau aš kitų neprisimenu, tik šitas, kurias jis man pataisė. Ir galiu tą raštiškai parodyt. Na ir turiu paskui jo tokį laišką, kur jis dėkoja man už tą straipsnį, nieko neminėdamas, kad ten labai daug praleista, o praleista visa tai, ką aš rašiau apie jo išgelbėtus žydų šeimos narius.“
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 1 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1997