žydų gelbėtojai
Sulamita Gordonaitė-Lyrovienė
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
TIEK METŲ PRAĖJO
Mano mama buvo labai jauna. Ir labai graži. Jos akys buvo mėlynos, o plaukai tamsūs. Rankos plonos, ilgais pirštais. Labai daili figūra, gražios kojos. Skoningai rengėsi, buvo labai elegantiška.
Kada ji eidavo gatve su savo sūnumi – mano vyresniuoju broliu, niekas netikėdavo, kad tai motina su sūnumi, jie atrodė kaip brolis su seseria. Jam buvo aštuoniolika, o jai trisdešimt devyneri.
Tokia jauna ir graži ji išliko visam laikui. Niekas jos nematė pagyvenusios ar senos.
Kada ją nužudė, jai ką tik buvo suėję 40 metų.
***
Buvo 1941 metų vasara. Birželio 22-ąją prasidėjo karas. Jau tą pačią dieną, sekmadienį, vokiečiai bombardavo Lietuvą. Viskas įvyko taip staigiai, nelauktai, greitai. Per vieną naktį pasaulis apsivertė aukštyn kojomis... Raudonoji armija bėgo, karininkai nesuspėjo pasiimti savo žmonų su vaikais. Apie kokią nors gyventojų evakuaciją net kalbos negalėjo būti. Tik nedaugeliui laimingųjų pavyko pabėgti.
Antradienį, birželio 24-ąją, vokiečiai jau buvo Kaune.
Ir vis dėlto pirmadienį, birželio 23-iąją, mano tėvams kartu su broliu pasisekė įsisprausti į perpildytą ešeloną, vykusį į rytus. Gal jie ir būtų išsigelbėję...
Bet manęs tame traukinyje nebuvo – lygiai prieš keturias dienas, birželio 18-ąją, mane nuvežė į Kražius pas tetą Etą Šmidtienę, kuri kartu su savo vyru gydytoju ir ketverių metų sūneliu tenai gyveno. Ten yra upė, miškas – gera ten atostogauti...
Mano mama visą kelią traukinyje raudojo – kaip galima išvykti paliekant mergaitę vieną, nežinia nei kur, nei kaip?.. Ir privažiavus Vilnių jie visi trys išlipo iš traukinio ir leidosi pėsti į Kauną, į namus... Gal ir aš ten atsirasiu...
Tai buvo klaiki kelionė. Keliai buvo perpildyti grįžtančių atgal žmonių, kuriems nepavyko pasiekti Baltarusijos sienos.
Bet svarbiausia – keliuose šeimininkavo baltaraiščiai. Vokiečiai dar net nebuvo pradėję dorotis su žydais, o baltaraiščiai jau nuo pirmųjų karo dienų gaudė juos, tyčiojosi, mušė ir šaudė. Visai arti Kauno mano mama, tėvas ir brolis irgi buvo sulaikyti. Po ilgos baisios nakties tėvą su broliu paleido, o mamą kažkodėl paliko ir išvežė į Kauno kalėjimą. Iš jo ji niekad nebegrįžo... Pasakojo, jog moterys buvo išvežtos iš kalėjimo ir sušaudytos VII forte.
O ji buvo tokia jauna, tokia graži...
***
Į Kauno getą mes pakliuvome jau tik trise – tėvas, brolis ir aš.
Brolis žuvo 1944 metų vasarą, kai getas buvo sunaikintas liepsnose.
Tėvas iššoko iš prekinio traukinio vagono, kuriuo vežė į Vokietiją išlikusius geto gyventojus. Iki išsilaisvinimo jam dar teko dvi savaites slapstytis miškuose.
Aš pabėgau iš Kauno geto 1944-ųjų sausio pradžioje ir likau gyva dėka nuostabių žmonių, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, mane gelbėjo.
Tai dr. Elena Kutorgienė, dr. Viktoras Kutorga, p. Elžbieta Miniotienė ir p. Zaksaitė1.
Remiantis mano prašymu bei pateikta atitinkama medžiaga, šių taurių žmonių vardai buvo įamžinti.
1. Holokausto memorialinis institutas Jad Vašem Izraelyje suteikė jiems Pasaulio Tautų Teisuolio vardą bei medalius. Jų pavardės išgraviruotos garbės sienoje Pasaulio Tautų Teisuolių sode Jeruzalėje.
2. Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Elena Kutorgienė, Viktoras Kutorga ir Elžbieta Miniotienė ir Povilas Jakas apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Numatyta apdovanoti taip pat ir Povilą Jaką bei p. Zaksaitę.
***
Mano senelė Eidl ir senelis Ruvenas Segalis, mano mamos tėvai, mirė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jie gyveno Dūkštuose (Ukmergės r.) ir turėjo 8 vaikus – 6 dukras ir 2 sūnus. Jų vardai buvo Frida, Nadia, Liza, Dvoira, Sonia, Ošeras, Etel ir Šnejer.
Tik trims iš visų vaikų ir jų šeimoms – Fridai Segal-Bloštein, Nadiai Segal-Zibuc ir Soniai Segal-Ptašek pavyko pabėgti į Tarybų Sąjungos gilumą ir taip išsigelbėti.
Kitos penkios šeimos nespėjo pabėgti ir atsidūrė vokiečių okupacijoje.
Mano mama Liza Segal-Gordonienė buvo nužudyta 1941-aisiais. Jai buvo 40 metų.
Mano brolis Ruvenas Gordonas žuvo 1944-aisiais. Jam buvo 21 metai.
Mano tėvas Chaimas Gordonas mirė 1978 metų spalio 10 dieną Izraelyje būdamas aštuoniasdešimt ketverių. Jo antkapiniame paminkle iškalti ir mano mamos bei brolio vardai.
Dvoira Segal-Himmelfarb su dukra Rivka (Rita) buvo išvežtos iš Vilniaus geto į Estiją. Ten jos žuvo 1944 metais.
Ošeris Segalis su žmona Edzia ir dvylikamete dukra Sara buvo Vilniaus gete. Žuvo Estijoje 1944 metais.
Eta Segal-Šmidtienė su savo vyru Ošeriu Šmidtu ir ketverių metų sūneliu Beneliu buvo sušaudyti Kražiuose 1941-ųjų rugpjūtį (tai aprašyta Antano Jonyno romane „Šuliny“).
Šnejeris Segalis buvo sušaudytas Vilniuje liepos pradžioje.
Nadios Zibuc duktė Esia Zibucaitė ištekėjo ir gyveno Šiauliuose. Iš Šiaulių geto ji buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Išlaisvinta 1945 metais. Jos vyras Aleksandras Handinas žuvo Dachau.
***
Okupuotoje Lietuvoje atsidūrė 17 mano šeimos narių. ( Iš mamos pusės. Tėvo giminės gyveno Maskvoje.)
Iš jų 12 žuvo. Gyvųjų liko 5.
3 iš jų išgelbėjo lenkų ir lietuvių šeimos.
1 iššoko iš traukinio pakeliui į Vokietiją.
1 stebuklingai išliko gyva Štuthofe, kur buvo patekusi iš Šiaulių geto.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009
Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos
TIEK METŲ PRAĖJO
Mano mama buvo labai jauna. Ir labai graži. Jos akys buvo mėlynos, o plaukai tamsūs. Rankos plonos, ilgais pirštais. Labai daili figūra, gražios kojos. Skoningai rengėsi, buvo labai elegantiška.
Kada ji eidavo gatve su savo sūnumi – mano vyresniuoju broliu, niekas netikėdavo, kad tai motina su sūnumi, jie atrodė kaip brolis su seseria. Jam buvo aštuoniolika, o jai trisdešimt devyneri.
Tokia jauna ir graži ji išliko visam laikui. Niekas jos nematė pagyvenusios ar senos.
Kada ją nužudė, jai ką tik buvo suėję 40 metų.
***
Buvo 1941 metų vasara. Birželio 22-ąją prasidėjo karas. Jau tą pačią dieną, sekmadienį, vokiečiai bombardavo Lietuvą. Viskas įvyko taip staigiai, nelauktai, greitai. Per vieną naktį pasaulis apsivertė aukštyn kojomis... Raudonoji armija bėgo, karininkai nesuspėjo pasiimti savo žmonų su vaikais. Apie kokią nors gyventojų evakuaciją net kalbos negalėjo būti. Tik nedaugeliui laimingųjų pavyko pabėgti.
Antradienį, birželio 24-ąją, vokiečiai jau buvo Kaune.
Ir vis dėlto pirmadienį, birželio 23-iąją, mano tėvams kartu su broliu pasisekė įsisprausti į perpildytą ešeloną, vykusį į rytus. Gal jie ir būtų išsigelbėję...
Bet manęs tame traukinyje nebuvo – lygiai prieš keturias dienas, birželio 18-ąją, mane nuvežė į Kražius pas tetą Etą Šmidtienę, kuri kartu su savo vyru gydytoju ir ketverių metų sūneliu tenai gyveno. Ten yra upė, miškas – gera ten atostogauti...
Mano mama visą kelią traukinyje raudojo – kaip galima išvykti paliekant mergaitę vieną, nežinia nei kur, nei kaip?.. Ir privažiavus Vilnių jie visi trys išlipo iš traukinio ir leidosi pėsti į Kauną, į namus... Gal ir aš ten atsirasiu...
Tai buvo klaiki kelionė. Keliai buvo perpildyti grįžtančių atgal žmonių, kuriems nepavyko pasiekti Baltarusijos sienos.
Bet svarbiausia – keliuose šeimininkavo baltaraiščiai. Vokiečiai dar net nebuvo pradėję dorotis su žydais, o baltaraiščiai jau nuo pirmųjų karo dienų gaudė juos, tyčiojosi, mušė ir šaudė. Visai arti Kauno mano mama, tėvas ir brolis irgi buvo sulaikyti. Po ilgos baisios nakties tėvą su broliu paleido, o mamą kažkodėl paliko ir išvežė į Kauno kalėjimą. Iš jo ji niekad nebegrįžo... Pasakojo, jog moterys buvo išvežtos iš kalėjimo ir sušaudytos VII forte.
O ji buvo tokia jauna, tokia graži...
***
Į Kauno getą mes pakliuvome jau tik trise – tėvas, brolis ir aš.
Brolis žuvo 1944 metų vasarą, kai getas buvo sunaikintas liepsnose.
Tėvas iššoko iš prekinio traukinio vagono, kuriuo vežė į Vokietiją išlikusius geto gyventojus. Iki išsilaisvinimo jam dar teko dvi savaites slapstytis miškuose.
Aš pabėgau iš Kauno geto 1944-ųjų sausio pradžioje ir likau gyva dėka nuostabių žmonių, kurie, rizikuodami savo ir artimųjų gyvybe, mane gelbėjo.
Tai dr. Elena Kutorgienė, dr. Viktoras Kutorga, p. Elžbieta Miniotienė ir p. Zaksaitė1.
Remiantis mano prašymu bei pateikta atitinkama medžiaga, šių taurių žmonių vardai buvo įamžinti.
1. Holokausto memorialinis institutas Jad Vašem Izraelyje suteikė jiems Pasaulio Tautų Teisuolio vardą bei medalius. Jų pavardės išgraviruotos garbės sienoje Pasaulio Tautų Teisuolių sode Jeruzalėje.
2. Lietuvos Respublikos Prezidento Dekretu Elena Kutorgienė, Viktoras Kutorga ir Elžbieta Miniotienė ir Povilas Jakas apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Numatyta apdovanoti taip pat ir Povilą Jaką bei p. Zaksaitę.
***
Mano senelė Eidl ir senelis Ruvenas Segalis, mano mamos tėvai, mirė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jie gyveno Dūkštuose (Ukmergės r.) ir turėjo 8 vaikus – 6 dukras ir 2 sūnus. Jų vardai buvo Frida, Nadia, Liza, Dvoira, Sonia, Ošeras, Etel ir Šnejer.
Tik trims iš visų vaikų ir jų šeimoms – Fridai Segal-Bloštein, Nadiai Segal-Zibuc ir Soniai Segal-Ptašek pavyko pabėgti į Tarybų Sąjungos gilumą ir taip išsigelbėti.
Kitos penkios šeimos nespėjo pabėgti ir atsidūrė vokiečių okupacijoje.
Mano mama Liza Segal-Gordonienė buvo nužudyta 1941-aisiais. Jai buvo 40 metų.
Mano brolis Ruvenas Gordonas žuvo 1944-aisiais. Jam buvo 21 metai.
Mano tėvas Chaimas Gordonas mirė 1978 metų spalio 10 dieną Izraelyje būdamas aštuoniasdešimt ketverių. Jo antkapiniame paminkle iškalti ir mano mamos bei brolio vardai.
Dvoira Segal-Himmelfarb su dukra Rivka (Rita) buvo išvežtos iš Vilniaus geto į Estiją. Ten jos žuvo 1944 metais.
Ošeris Segalis su žmona Edzia ir dvylikamete dukra Sara buvo Vilniaus gete. Žuvo Estijoje 1944 metais.
Eta Segal-Šmidtienė su savo vyru Ošeriu Šmidtu ir ketverių metų sūneliu Beneliu buvo sušaudyti Kražiuose 1941-ųjų rugpjūtį (tai aprašyta Antano Jonyno romane „Šuliny“).
Šnejeris Segalis buvo sušaudytas Vilniuje liepos pradžioje.
Nadios Zibuc duktė Esia Zibucaitė ištekėjo ir gyveno Šiauliuose. Iš Šiaulių geto ji buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Išlaisvinta 1945 metais. Jos vyras Aleksandras Handinas žuvo Dachau.
***
Okupuotoje Lietuvoje atsidūrė 17 mano šeimos narių. ( Iš mamos pusės. Tėvo giminės gyveno Maskvoje.)
Iš jų 12 žuvo. Gyvųjų liko 5.
3 iš jų išgelbėjo lenkų ir lietuvių šeimos.
1 iššoko iš traukinio pakeliui į Vokietiją.
1 stebuklingai išliko gyva Štuthofe, kur buvo patekusi iš Šiaulių geto.
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2009