žydų gelbėtojai
Dalia Striogaitė „Asmenybė, kuria didžiuojamės“
/.../ Vokietmečiu Šimaitę iki širdies gelmių sukrėtė visa pribloškiančia galybe iškilęs blogis – sutryptas žmoniškumas, žmogaus pažeminimas, mirties nuosprendis žydų tautai. Ji atsistojo šalia pasmerktųjų, stengdamasi solidarizuotis ir kiek galėdama padėti kenčiantiems. Į Vilniaus getą ji nešė maistą, vaistus, laiškus, vėliau ir ginklus, gelbėjo vaikus, o ištrūkusiems į laisvę parūpindavo dokumentus. Geto kankiniams ji buvo žmogiškos šilumos ir vilties nešėja. Ją jaudino kasdienis tylus geto žmonių didvyriškumas, sugebėjimas akistatoje su mirtimi kurti dvasios vertybes. Ir ji kartojo, kad žmogaus negalima nugalėti, kad visokiose aplinkybės žmogus gali ir turi likti žmogum.Nepaisydama gresiančio pavojaus, darbavosi kaip savotiškas žydų globos ir gelbėjimo centras, talkinant kai kuriems Universiteto profesoriams, bičiuliams rašytojams bei kitiems Vilniaus inteligentams. Tai buvo didelės rizikos, įtampos ir pasiaukojimo kupini 1941–1943 metai: kol egzistavo Vilniaus getas, o paskui – po geto panaikinimo iki Šimaitės arešto.
Gelbėdama žydus, Šimaitė rūpinosi išsaugoti ir žydų kultūros vertybes. Knygos buvo naikinamos, o retos, vertingos – išvežamos į Vokietiją. Išnešti, paslėpti knygas, dokumentus, rankraščius – buvo labai svarbu./.../
/.../ Nusilenkdami Šimaitės herojiškumui, negalime nematyti, kad jos žodžiai ir darbai visad sudarė gražią vienovę. Ji sakydavo: „Nėra to mažo, kuris negalėtų padaryti didelio darbo“. Prieš košmarą, neteisybę, prieš ginkluotą sistemą stoja mažas, silpnas, bet didžiadvasis žmogus, aktyviai teigiantis gerumą, žmoniškumą. Šimaitės žygdarbis – labai moteriškas, motiniškas. Tai diena iš dienos kantrus triūsas, savęs išdalinimas, gyvybės gelbėjimas, meilė, globa, vilties palaikymas –šitaip aukotis gali tik Motina /.../
/.../ Ona Šimaitė – labai paprastas ir kartu nepaprastas žmogus. Gyvendama Paryžiuje, bendravo su Lietuvos Respublikos diplomatais, su žymiais mokslininkais, dailininkais, rašytojais. Bet mieliausi jos širdžiai buvo „maži žmonės“, ypač ligoniai, vaikai.
Ji nenorėjo jokių ypatingų padėkų, garbės, savęs sureikšminimo. Po mirties – net jos kapo nėra: savo testamentu kūną ji atidavė medicinos studentų tyrimui, norėdama pasitarnauti mokslo reikalui.
Onos Šimaitės gyvensena, laikysena bei žmogaus būties samprata yra simboliška.
Tai – Žmoniškumo, Gėrio, Meilės, Tikėjimo ateitim simbolis.
Iš Vilniaus Universiteto bibliotekos metraščio. 2005
/.../ Vokietmečiu Šimaitę iki širdies gelmių sukrėtė visa pribloškiančia galybe iškilęs blogis – sutryptas žmoniškumas, žmogaus pažeminimas, mirties nuosprendis žydų tautai. Ji atsistojo šalia pasmerktųjų, stengdamasi solidarizuotis ir kiek galėdama padėti kenčiantiems. Į Vilniaus getą ji nešė maistą, vaistus, laiškus, vėliau ir ginklus, gelbėjo vaikus, o ištrūkusiems į laisvę parūpindavo dokumentus. Geto kankiniams ji buvo žmogiškos šilumos ir vilties nešėja. Ją jaudino kasdienis tylus geto žmonių didvyriškumas, sugebėjimas akistatoje su mirtimi kurti dvasios vertybes. Ir ji kartojo, kad žmogaus negalima nugalėti, kad visokiose aplinkybės žmogus gali ir turi likti žmogum.Nepaisydama gresiančio pavojaus, darbavosi kaip savotiškas žydų globos ir gelbėjimo centras, talkinant kai kuriems Universiteto profesoriams, bičiuliams rašytojams bei kitiems Vilniaus inteligentams. Tai buvo didelės rizikos, įtampos ir pasiaukojimo kupini 1941–1943 metai: kol egzistavo Vilniaus getas, o paskui – po geto panaikinimo iki Šimaitės arešto.
Gelbėdama žydus, Šimaitė rūpinosi išsaugoti ir žydų kultūros vertybes. Knygos buvo naikinamos, o retos, vertingos – išvežamos į Vokietiją. Išnešti, paslėpti knygas, dokumentus, rankraščius – buvo labai svarbu./.../
/.../ Nusilenkdami Šimaitės herojiškumui, negalime nematyti, kad jos žodžiai ir darbai visad sudarė gražią vienovę. Ji sakydavo: „Nėra to mažo, kuris negalėtų padaryti didelio darbo“. Prieš košmarą, neteisybę, prieš ginkluotą sistemą stoja mažas, silpnas, bet didžiadvasis žmogus, aktyviai teigiantis gerumą, žmoniškumą. Šimaitės žygdarbis – labai moteriškas, motiniškas. Tai diena iš dienos kantrus triūsas, savęs išdalinimas, gyvybės gelbėjimas, meilė, globa, vilties palaikymas –šitaip aukotis gali tik Motina /.../
/.../ Ona Šimaitė – labai paprastas ir kartu nepaprastas žmogus. Gyvendama Paryžiuje, bendravo su Lietuvos Respublikos diplomatais, su žymiais mokslininkais, dailininkais, rašytojais. Bet mieliausi jos širdžiai buvo „maži žmonės“, ypač ligoniai, vaikai.
Ji nenorėjo jokių ypatingų padėkų, garbės, savęs sureikšminimo. Po mirties – net jos kapo nėra: savo testamentu kūną ji atidavė medicinos studentų tyrimui, norėdama pasitarnauti mokslo reikalui.
Onos Šimaitės gyvensena, laikysena bei žmogaus būties samprata yra simboliška.
Tai – Žmoniškumo, Gėrio, Meilės, Tikėjimo ateitim simbolis.
Iš Vilniaus Universiteto bibliotekos metraščio. 2005