Iš O. Šimaitės straipsnio „Mano susirašinėjimas su žmonėmis iš Vilniaus geto“ (laikraštis „Vozroždenije“, 1973, Nr.1, 92–112 psl.):
Gaudavau laiškų ir iš visiškai nepažįstamų žmonių. Stengdavausi patenkinti beveik visus jų prašymus, ypač tuos, kuriuose buvo kalbama apie galimybes paslėpti vaikus. Žinoma, tie visi pažadai paslėpti, esant tokiam pavojui, buvo nerimti, spekuliatyvūs. Buvo du atvejai, kai aš nuėjau nurodytais adresais, bet su manimi nesiteikė net kalbėti, kol nepadėsiu ant stalo dešimt tūkstančių markių. Aš piktindavausi, krisdavau nuo bejėgiškumo, o gete neatsakingi žmonės kūrė legendas apie tai, kad laisvėje galima padaryti viską.
/.../ „Vienuolikametė mergaitė Alė Berman, likviduojant getą, atiteko man. Jos motina Galina Berman pateko į žydų darbo stovyklą HKP. Mergaitė susirašinėjo su motina lietuvių kalba. Kai tik Alę atvežė, aš per vieną lietuvių policijos valdininką, kuris teikė paslaugas žydams, turėjau nusiųsti motinai dviejų žodžių laiškelį – „Viskas tvarkoj“. Savaitės pabaigoje mergaitė parašė motinai, kad ji neverktų dėl jos, valgytų ir rūpintųsi savimi. Ji prašė motiną gyventi, kad vėliau galėtų atsiskaityti su žmonėmis, kurie pasielgė su jais taip žiauriai. Ji rašė, kad pati valgo, mokosi, vaikšto su teta, groja pianinu, piešia, daro rankdarbius. Dvi savaites mergaitė gyveno pas mane, vėliau – prieglaudoje.“
/.../ Man būnant Gestapo požemiuose tardymo metu aš labiausiai bijojau (juk žmogus vien esu), kad neištarčiau kieno nors pavardės. Visą laiką aš save taip treneravau, kad supainiočiau ir pamirščiau visas pavardes, visus adresus. Kada buvau vežama stovyklon, Kaune traukinys stovėjo kelias paras. Lenkai man siūlė nueiti pas mano gimines, draugus, kad jie ateitų pasimatyti ir atsisveikinti su manim. Bet aš negalėjau prisiminti nei adresų, nei pavardžių.
Iš O. Šimaitės laiško J. Urbšiui (Rimantas Stankevičius „Gyvenusi tautos himno dvasia“, 95 psl.):
Man nežinomas nė vienas atsitikimas, kad būtų negrąžinti (žydams) daiktai, palikti pas lietuvių ir lenkų profesorius ir artistus.
/.../ Buvo tokių žmonių, kurie priimdavo saugojimui žydų daiktus labia nenoriai, nes jie jiems trukdė. Po to prie jų priprasdavo, jie tapdavo jiems reikalingi. Abiem pusėms būdavo tragedija, kai diktus reikėdavo atiduoti. Nemažai žydų dėl savo daiktų ir žuvo.
Dauguma iš negrąžinusių arba su dideliu vargu žydams grąžinusių daiktus, mielai juos priėmė arba net patys siūlė nelaimingiesiems savo paslaugas.
/.../ Dažnai susidurdavau su tuo, kad manęs neįsileisdavo, kai eidavau nelaimingųjų žmonių pavedimu. Tekdavo išklausyti įvairių moralinių pamokymų, priekaištų dėl naudos iš žydų ir tiesiog pajusti įžeidimą, pažeminimą savo atžvilgiu. Kartais tekdavo valandą ar dvi išstovėti prieškambaryje ar virtuvėje, kol teikdavosi surasti laiko ir paruošti paketą, nors iš anksto buvo susitarta, kada ateisiu jau suruošto paketo tiksliai sutartu laiku.
/.../ Daug, labai daug susikaupė manyje nuoskaudos, piktumo einant „kančių kelius“ ir siekiant sugrąžinti daiktus žydams. Pas ką aš nėjau, o tai buvo įvairių visuomenės sluoksnių atstovai – išsimokslinę ir neišsimokslinę, lietuviai ir lenkai – visi jie su dideliu vargu skyrėsi su žydų daiktais arba iš viso jų neatiduodavo. Bet juk mano draugai žydai ir ne tokius įžeidimus iškentėjo, iškentėjau ir aš, bet nuo gėdos jausmo ir kančios negaliu išsilaisvinti.
Iš O. Šimaitės laiško Isakui Šteinbergui (1948):
Parengė Onos Šimaitės sūnėnas
Kazys Kęstutis Šimas
Šiomis dienomis, kai su pagarbos jausmu minime Vilniaus geto grumtynes ir šiurpią agoniją, susitikome su Ona Šimaite, persekiojamųjų gelbėtoja, šiandien tapusia beveik jau legendiniu asmeniu. Ji išdrįso pažvelgti į akis mirčiai, nesibaimindama įeidavo į getą, nežmoniškų kančių bedugnę. Ji padėjo, išrūpindama netikrus dokumentus ir pinigus, gelbėjo vaikus, nešė knygas, viltį ir paguodą.
Ona Šimaitė jau keletą metų gyvena Paryžiuje nors prašmatniame rajone, bet „chambre de bonne“– tarnaitės kambaryje – septintame aukšte. Liftas „de service“ (tik patarnaujančiajam personalui) mane užveža į koridorių, primenantį labirintą. Jame virtinė baltų durų ir mirtina tyla. Pasibeldžiu į keletą durų – man atsako tik duslus aidas. Vaikštau po labirintą visomis kryptimis ir pagaliau ateinu prie durų, ant kurių yra numeris 18, numeris, kurio aš ir ieškau.
Prieš mane stovi Ona Šimaitė. Ji 71 metų amžiaus. Ori, impozantiška. Šviesiai kaštoninės spalvos kasa (amžius prieš ją bejėgis) kaip vainikas susukta ant viršugalvio. Mėlynų akių žvilgsnis kupinas gerumo. Jis skverbiasi į sielą, glamonėja, ramina. Atrodo, mudvi pažįstamos jau daugelį metų...
Kodėl ji man tokiais karštais žodžiais dėkoja už gėles, kurių atnešiau? Juk ji gelbėjo žydų vaikus, vedė jaunas moteris ir vyrus pas partizanus į mišką – taigi aš jai skolinga ir kada gi jai gyvenime įstengsiu atsidėkoti?!
Dairausi po mažutį, šviesų kambarėlį: kiekvienas kampelis tviska švarumu. Ji numoja ranka: suprask kas čia nuostabaus?
– Žinoma, – sutinka ji,– man labai sunku skalbti, švarinti. Sergu reumatu ir besilankstydama jaučiu didelius skausmus.
Aš pastebiu (net nuraustu iš gėdos), kad jos kambarėlyje netgi nėra dujų, ir neiškenčiu to nepasakiusi.
– Et, kas čia tokio, – ramiai atsako ji,– juk turiu spiritinę viryklėlę.
Ji mane pasodina ant vienintelės kambaryje kėdės, o pati prigula ant lovos.
– Dovanokite, kad jus taip priimu. Bet man sunku vaikščioti, dirbinėju, gulėdama lovoje. Skaitau, rašau, tvarkausi popierius; gana plačiai susirašinėju ir su žmonėmis, išsigelbėjusiais iš Vilniaus geto.
Kas kartas, kai ji kartoja žodį „getas“, gali jausti, kaip visa suvirpa, ir jos geraširdišku, plačiu kaimietės veidu nurieda ašara.
– Kaipgi jums pavykdavo įeiti į getą? – klausinėju.
– Mes buvome grupelė inteligentų Vilniaus universitete ir nutarėme, kad reikia padėti žydams. Aš ten dirbau bibliotekininke, tai pas geto komendantą išsirūpinau pažymėjimą, kad galiu įeiti atsiimti knygas, žydų pasiskolintas iš universiteto bibliotekos. O paskui, kai jau visas knygas „atsiėmiau“, gavau leidimą ateiti „gydytis“ pas vieną gete esantį įžymų specialistą. Ką su tokiu leidimu daryti, aš jau žinojau. Kartu su manimi buvo nuėjusi ir viena kolegė. Bet, kai pamatė, kas gete dedasi, jai pasidarė silpna. Pasakė, kad daugiau nebegalinti ten eiti — jai pasimaišysiąs protas.
– Brangioji mano, kad jūs žinotumėt... kad jūs žinotumėt, kokių nuostabių žmonių aš ten sutikau.
Geru, plačiu, dar beveik be raukšlių veidu pamažu nurieda viena ašara, paskui kita.
– Ne! Pasaulis nežino! Pasaulis užmiršo! Aš ten sutikau tikrus didvyrius. Narsuolius vaikus, rizikavusius gyvybe, kad galėtų iš arijiečių atsigabenti... keletą bulvių.
Ar žinote, kas man padarė stipriausią įspūdį? Nepaisydami kankinančio alkio ir išorinių pažeminimų, žmonės nesiliovė gyvenę kultūrinį gyvenimą! Įsivaizduokite – jie dar įstengdavo ruošti vaidinimus, tapytojų ir skulptorių darbų parodas, koncertus. Visą laiką veikė mokyklos (neklauskite, brangioji, kokiomis sąlygomis!), vaikai mokėsi.
Ji man papasakojo apie mokytoją Mirą Bernštein. Mira rūpinosi savo auklėtiniais kaip tikra motina. Stengdavosi, kad jos mokiniai iš šalčio pamėlynavusiomis rankomis galėtų suruošti savo darbų parodėles, išmoktų kovoti prieš badą, laikytųsi išvien, kaip ir suaugusieji, atsakingi žmonės.
Ta mokytoja Bernštein net ir nemėgino bėgti. Ji žiūrėjo tik savo vaikelių ir ėjo su jais kartu, kad jiems būtų ne toks baisus paskutinysis kelias...
Šimaitė išsiima nosinaitę, nusišluosto ašaras.
– Pažinojau Liubą Levicką – Vilniaus geto lakštingalą. Jauna ir graži kaip pavasaris, o balsas – kaip sidabro styga. Aš nueidavau į jos koncertus – pamiršti slegiantį vargą, pasigėrėti tyros, begalinės meilės momentais.
Budelis Mureris nutvėrė ją su kilogramu žirnių, kuriuos jai žmonės buvo davę siuvykloje. Ji sakėsi žirnius pavogusi...
Brangioji, už kilogramą žirnių... jis mirtinai sumušė mūsų lakštingalą. Nusiuntė į Panerius – dar prieš koncertą, kurį ji buvo ruošusi... Ir tie banditai dar drįso kalbėti apie kultūrą!
Daug, daug ką turi papasakoti Ona Šimaitė. Kiek žydų jos dėka pabėgo pas partizanus, kiek vaikų ji išgelbėjo, – apie tai ji nemėgsta plačiau kalbėti. Jos akyse džiaugsmas ir pasididžiavimas, kai ji užsimena apie savo įdukterę ir žentą, kurie gyvena viename Izraelio kibuce (žemės ūkio kooperatyvas).
– Rektorius sakė, kad mergytė nepaprastai gabi. Aš ją išvedžiau iš geto, laikiau pas save bibliotekoje. Kartais tuščioje spintoje...
Sykį į kambarį netikėtai įeina vokietis. Pamatęs mergaitę, jis pagrasina: „Žiūrėk, kad rytoj tavęs čia nebematyčiau.“ Taręs šiuos žodžius, įsibruko į kišenes keletą brangesnių daiktų, kuriuos pastebėjo ant stalo, ir ramiai išsinešdino. Aišku, rytoj mergaitė buvo jau kitoje vietoje.
– Likvidavus getą, – pasakoja toliau Šimaitė,– aš buvau suimta. Žinote, brangioji už ką? Žmonės mane vis matydavę gete, tai esą aišku, kad žydai per mane pardavinėdavę auksą.
Viskam buvau pasiruošusi, tik nesitikėjau, kad mane suims kaip... spekuliantę. Bet „spekuliantės“ etiketė mane išgelbėjo, nekalbant, žinoma, apie baisų mušimą, kurį teko iškentėti. Perėjau per keletą stovyklų. Bet likau gyva.
Aš priversta ją pertraukti. Aiškiai matyti, kad visai nusikamavo. Guli lovoje – tyli, didinga, nušviesta didelės širdies žmonių aureolės.
Ji man dar pasakoja, kad neturinti kada nuobodžiauti,– aplankanti sergančius ligoninėse, nunešanti jiems knygų, laikraščių. Nors ir sutinusiomis kojomis, nuėjusi į Delakrua parodą. Žydų liaudies padavimuose kalbama apie „lamed vov“ – „teisiuosius“ – paprastus, kuklius žmones; jau vien tik būti šalia jų yra laimė. Kaip toks žmogus, įeis į istoriją ir Ona Šimaitė, jos vardas švies drauge su nemirtingųjų Vilniaus geto didvyrių vardais.
Žydų liaudies padavimuose kalbama apie „lamed vov“ – „teisiuosius“ – paprastus, kuklius žmones; jau vien tik būti šalia jų yra laimė. Kaip tik toks žmogus, įeis į istoriją ir Ona Šimaitė, jos vardas švies drauge su nemirtingųjų Vilniaus geto didvyrių vardais.
Iš pažangaus Paryžiaus žydiško laikraščio „Naije prese“ („La Presse Nouvelle“), 1963 m. rugsėjo 23 d. straipsnio „20 metų po Vilniaus geto likvidavimo“. Išvertė V. Kauneckas