išgelbėti žydų vaikai

Jehošua Šochotas Apie Telšių žydų ir savo artimųjų žūtį per Holokaustą Gimiau ir augau Telšiuose. Tėvas anksti mirė. Mūsų maža šeima – mama Reizl, brolis Chaimas ir aš – gyvenome Kalno gatvėje nedideliame nuosavame name. Šalia mūsų, už kampo, Žemaitės gatvėje gyveno mano senelis iš motinos pusės Šmuelis Šifas su žmona Riva, sūnumi Icchoku ir dukra Lea. Kai prasidėjo karas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, buvau dar mažas berniukas, vos spėjęs baigti žydų mokyklos pirmąjį skyrių. Tačiau, matyt, jau buvau pakankamai subrendęs, kad prisiminčiau įvykius ir suprasčiau jų prasmę. Represijų prieš žydus neteko ilgai laukti. Visi Telšių žydai buvo išvaryti iš savo namų ir sugrūsti į Rainių dvaro daržines ir tvartus. Trūko maisto, nebuvo įprastų gyvenimo patogumų, pusalkanius darbingus vyrus varė dirbti įvairius darbus. Vienas iš tokių darbų – Telšių kalėjimo kalinių, kuriuos rusai prieš pabėgdami nužudė, lavonų iškasimas, nuplovimas ir paruošimas perlaidojimui. Mamos brolis Icchokas ir pusbrolis Mošė buvo nuvaryti dirbti į Duseikių plytinę. Tačiau tai buvo tik preliudija prieš vykdant suplanuotą visų žydų sunaikinimo programą. Ta programa buvo vykdoma sparčiai. Jau liepos viduryje buvo sušaudyti visi Rainiuose įkalinti žydų vyrai. Jaunus vyrus, dirbusius Duseikių plytinėje, sušaudė miškelyje netoli Gerulių dvaro. Mes netekome senelio, motinos tėvo Šmuelio Šifo, motinos brolio Icchoko ir pusbrolio Mošės. Iš Rainių dvaro moteris su vaikais pervežė į Gerulių stovyklą, kur be telšiškių, dar buvo įkalintos moterys ir vaikai iš aplinkinių miestelių. Gyvenimo sąlygos Gerulių stovykloje buvo dar sunkesnės, nei Rainiuose. Mes šešiese – senelio žmona Riva, jos sesuo Šeinė, motinos sesuo Lea, aš su broliu ir mama – pabėgome iš Gerulių stovyklos į Burnių kaimą pas valstietį, su kuriuo mama ir Lea buvo iš anksto susitarusios. Rugpjūčio pabaigoje Geruliuose atrinko 500 jaunų moterų ir nuvarė į Telšių mieste įkurtą getą. Visas moteris ir vaikus, pasilikusius Gerulių stovykloje, sušaudė. Netrukus į ūkį, kuriame slapstėmės, atvažiavo du baltaraiščiai. Mus, besislapstančius žydus, suėmė ir nuvežė į Telšių kalėjimą. Kalėjime laikė apie savaitę, kruopščiai apieškojo, ar neturime rūbuose paslėptų brangenybių, po to nuvežė į Telšių getą. Valstiečiams buvo leidžiama iš Telšių geto išsivežti žydus darbams į savo ūkius, o darbus nudirbus, buvo reikalaujama juos sugrąžinti į getą. Geto kalinės suprato, jog rudens darbams pasibaigus, getas bus likviduotas. Daugelis bandė susitarti su valstiečiais, kad jas išvežtų, o vėliau negrąžintų, padėtų slėptis. Mama tokį ūkininką surado. Tai buvo Juozapas Butvydas ir seserys Veronika ir Kazimiera Rupeikaitės: jie kartu valdė Kalnėnų kaime didelį ūkį. Be mūsų šešių, tame ūkyje buvo dar keturios žydės. Kai Butvydas gavo raštą, kad visus žydus, kuriuos jis laikė savo ūkyje, reikia grąžinti į getą, tiktai dvi pagyvenusios moterys – mano senelio žmona Riva ir jos sesuo Šeinė – grįžo į getą. Rivą ir Šeinę sušaudė 1941 m. gruodžio pabaigoje, likviduojant Telšių getą. Iš dešimties „dirbusių“ pas Butvydą išgyvenome keturi – mama, mudu su broliu ir mamos sesuo Lea. Keturios žydės, vėliau pakliuvusios į baltaraiščių nagus, irgi buvo sušaudytos. Man neteko stovėti prie duobės ir laukti, kol žudiko kulka aptemdys mano sąmonę ir sustabdys širdies plakimą. Bet aš gerai girdėjau šūvius Rainiuose, kai buvo šaudomi žydų vyrai, mačiau vežimą, prikrautą šlapių tik ką nužudytų vyrų rūbų, kuriuos atvežė dalinti. Mačiau pajuodusius veidus vyrų, kurie buvo grąžinti iš šaudymo vietos dėl baisios liūties, sutrukdžiusios žudikams baigti darbą. Girdėjau moterų, netekusių vyrų ir sūnų, vaikų, netekusių tėvų ir senelių, raudas. Girdėjau klyksmus ir šūvius, kai buvo žudomos moterys ir vaikai Geruliuose. Girdėjau jaunų moterų, įkalintų Telšių gete, širdį draskančias raudas dėl nužudytų motinų, senelių, brolių ir sesučių. Visi šie baisūs vaizdai ir garsai įstrigo į mano širdį ir atmintį visam gyvenimui. Mes pradėjome slapstytis po Telšių geto likvidavimo ir slapstėmės iki 1944 m. spalio, kol šios vietos buvo išvaduotos nuo vokiečių. Man teko keisti slapstymosi vietą 15 kartų, mano broliui Chaimui – šiek tiek mažiau, o mama priskaičiavo net 22 vietas, kuriose jai teko slapstytis. Motinos sesuo Lea per visą karą slapstėsi telšiškių Laurinaičių šeimoje. Tos didžiulės mus ištikusios tragedijos mastas paaiškėjo tiktai 1944 m., kai baigėsi vokiečių okupacija. Iš visų mano klasės draugų, su kuriais prieš karą baigiau Telšių žydų mokyklos pirmąjį skyrių, aš vienintelis likau gyvas. Kai nuvažiuoju į Telšius, visada pastoviu prie pastato, kur buvo mano pirmoji žydų mokykla, pavaikštinėju buvusio Telšių geto gatvelėmis, aplankau Rainius ir Gerulius, pastoviu prie duobių, kur buvo sušaudyti mūsų artimieji, klasės draugai, kaimynai. Tokios duobės yra keturios, dvi iš jų buvo skirtos ir man... Prieš keletą metų Vilniuje su manimi kalbėjosi korespondentė, kuri rengė medžiagą televizijos laidai „Menora”. Vienas iš jos klausimų buvo: „Kodėl jūs likote gyvas?“ Aš jai atsakiau: „Matyt, tokia buvo Dievo valia.“ Kito atsakymo nesugalvojau. 2009 m. balandis