išgelbėti žydų vaikai
Maja Šochataitė-Davidov
Bjaurusis ančiukas
Maja Šochataitė-Davidov
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Prieš karą mano tėvas Nachumas Šochatas dirbo inžinieriumi gumos fabrike, o mama Maša, mergautine pavarde Balinaitė, buvo sekretorė. Gimiau Kaune 1939-ųjų gegužę. Augau pasiturinčioje šeimoje, apsupta tėvų ir senelių meilės. Ir vieną dieną viskas sudužo į šipulius. Šeima laiku nepasitraukė, dėl to atsidūrėme Kauno gete, susigrūdome vieno kambario bute su teta Rachel ir dėde Faiveliu Balinu. Per Didžiąją akciją visa mano šeima atsidūrė vienoje pusėje su tais, kurie buvo siunčiami į IX fortą. Lijo, žmonės buvo varomi pėsčiomis begalinį kelią. Mama visą laiką mane nešė, nenulipau nuo jos rankų. Nors ji buvo labai fiziškai išsekusi, aš niekaip nesutikau būti nešama ko kito. Atrodė, kelias niekada nesibaigs. Bet įvyko stebuklas: vokiečiai ūmai susigriebė, kad praranda darbo jėgą, ir ėmė sudarinėti sąrašus žmonių įvairiems darbams atlikti, tarp jų pateko ir mano tėvas. Tuos žmones atskyrė nuo žygiuojančios kolonos kartu su jų žmonomis ir vaikais. Penkiolikmetis mamos brolis Faivelis ir šešiolikmetė jos sesuo Rachel, pasisakę esą mano tėvų vaikai, prisijungė prie mūsų ir visi grįžome į getą.
Kiti mūsų šeimos nariai – seneliai Elijahu Balinas ir Moišė Šochatas, močiutė Golda Šochatienė ir dėdė Icchakas Šochatas – žuvo per Didžiąją akciją. Buvau per maža suvokti tragedijos mastą, tačiau nuo tos dienos nuolat jaučiau grėsmę. Prisimenu, bijodavau užmigti, prašydavau mamos neužmerkti akių ir visą laiką į mane žiūrėti.
Tėvas buvo nusiųstas dirbti statybose Aleksoto aerodrome. Išgirdęs, kad visi Šiaulių geto vaikai buvo atskirti nuo tėvų ir nužudyti, jis suprato, jog panašiai gali nutikti ir Kauno gete. Tėvas ėmė ieškoti žmonių, kurie sutiktų priimti žydų mergaitę. Buvo pasiryžęs atiduoti mane bet kam, kas sutiks paimti, nes suvokė, kad tai vienintelis mano šansas išgyventi.
Šiuo savo rūpesčiu jis pasidalijo su drauge dirbusiu inžinieriumi Miliu. Vieną dieną prie grupės grįžtančių iš aerodromo darbininkų prisigretino lietuvių pora. Stabtelėję jie ėmė kalbėtis su Miliu. Sakė, kad atvyko iš Jurbarko ir traukia į Kauno geležinkelio stotį nusipirkti mergaitės. Jų kunigas pasakojęs, kad vokiečiai siunčia moteris su vaikais į darbus Vokietijoje, traukiniai sustoja Kaune, ir daugelis moterų išmeta savo vaikus iš traukinio tikėdamosi, kad juos kas nors priglaus. Tad kiekvienas panorėjęs už suderėtą sumą galįs įsigyti tokį vaiką iš stoties prižiūrėtojo. Toji pora pardavė karvę ir nusprendė už gautus pinigus nusipirkti mergytę, nes jau augino tris savo sūnus.
Milis jiems prasitarė, kad dirba su žmogumi, kuris sutiktų atiduoti jiems savo ketverių metų dukrą, jei jiems nėra svarbu, kad ji žydaitė. Pora pažadėjo susitikti su mano tėvu ir buvo pasiryžę priimti žydaitę su sąlyga, kad šioji neatrodys labai panaši į žydę. Buvo sutarta, kad jie ateis prie geto tvoros ir tėvas jiems mane parodys. Pamatę mane jie iškart nusprendė pasiimti. Paėmė mane suprasdami, kad gelbsti, ir neprašė už tai jokio atlygio.
Tuo metu mano tėvams iš turėto turto nebuvo likę nieko. Ėjo 1943-ieji, getas badavo. Viskas, ką galima buvo parduoti, jau buvo parduota, o už gautus pinigus buvo perkamas maistas. Viskas, ką tėvas davė lietuvių porai, buvo du laiškai: vienas skirtas jo seseriai Palestinoje, o antrasis – jo dėdei Niujorke. Tėvas prašė šiuos laiškus išsiųsti, jeigu jie su mama neišgyventų karo ir neateitų manęs pasiimti.
Tėvas su lietuvių pora aptarė, kaip mane perduos. Sutartą naktį mane užmigdė ir įkišo į maišą; teta papirko vartų sargybinius ir išnešė mane iš geto. Mama, atskyrus nuo jos vienintelę dukterį, neteko sąmonės. Viskas įvyko 1943-iųjų lapkričio 20 dieną. Nei tėvai, nei teta nieko nežinojo apie tuos žmones – kas jie, kuo užsiima, – jie tik suprato, kad tai mano vienintelis šansas išgyventi.
Tą pačią naktį išplaukėme iš Kauno į Jurbarką laivu. Vis dar buvau apsvaigusi nuo migdomųjų, pora manęs nežadino, nes bijojo, kad imsiu garsiai verkti ir šauktis tėvų. Jie parsivežė mane į savo kaimą ir ilgai neleido man išeiti iš namų, nes kalbėjau tik jidiš. Kaimynams paaiškino, kad geležinkelio stotyje vokiečių sargybinis jiems atidavė mergaitę, kurią pats buvo radęs ir kurį laiką priglaudęs. Todėl, jie aiškino, kalbu įterpdama vokiškus žodžius. Jie puikiai suprato, kad mane gelbėdami jie rizikuoja savo ir visos šeimos gyvybėmis.
Moteris, tapusi mano „mama“, buvo vardu Elena, jos vyras – Petras Lileika. Jų vyriausias sūnus buvo mano vienmetis. Mane visi vadino Maryte, tapau šeimos nare. Gaudavau iš globėjų tą patį kaip ir jų tikrieji vaikai, o už išdykavimą irgi buvau baudžiama taip kaip jie. Prisimenu, kartą tyčia prikrėčiau „cirkų“, ir „tėtė“ ketino nusisegęs diržą mane prilupti, bet diržas buvo dingęs. Šliaužiojau po lovomis, po stalu, galiausiai radau diržą po spintele ir jam padaviau. Tačiau po šių paieškų Petras pasakė, kad šį kartą man atleidžia, nes radau ir jam atnešiau diržą.
Atėjo 1944-ieji ir gyvenimas kaime tapo dar sunkesnis. Trūko maisto. Vieną dieną Petras išėjo į miestą, o Elena dirbo darže. Gretimame name gyveno jos pusseserė. Staiga išpuolusi pro duris ji nubėgo link Elenos rėkdama, kad šioji kasanti jos daržo pusėje ir vagianti bulves, grasino nueiti pas vokiečių viršininką ir papasakoti, jog namuose ji slepianti žydaitę.
Kai pamatė pusseserę grįžtančią su vokiečių kareiviu, Elena buvo viena namie su keturiais vaikais. Trys jos vaikai buvo šviesiaplaukiai ir tik aš buvau vienintelis juodas bjaurusis ančiukas. Vokietis nukreipė šautuvą į pusseserę ir liepė jai parodyti, kur toji žydaitė. Šioji dūrė pirštu į mane. Vokietis tarė: „Tu meluoji. Ji atrodo lygiai kaip jos mama, užmušiu tave už šį melą.“ Viskas vyko Raudonajai armijai jau artėjant prie Kauno. Gal vokiečių kareivis turėjo kokių žmogiškų jausmų, o gal tiesiog man buvo lemta išgyventi. Tas kareivis vėliau kelis kartus lankėsi Lileikų namuose, atnešdavo maisto konservų, pieno miltelių ir kitų produktų.
1944-ųjų pabaigoje vokiečiai buvo išvaryti, į Lietuvą atėjo Raudonoji armija. Ta pati moteris šį kartą nuėjo pas sovietų paskirtą mūsų rajono viršininką ir vėl pranešė, kad Lileikos augina žydaitę; ji pasakojo, kad jie blogai su ja elgiasi, nors mergaitės tėvai jiems dosniai atlyginę, kad ją priglaustų. Vieną naktį į namus atėjo rusų kareiviai, liepė visiems apsirengti ir išsivežė Petrą į Jurbarką pas sovietinį viršininką. Petras turėjo du mano tėvo laiškus ir parodė juos tam viršininkui, o laiškuose tėvas rašė, kad perduoda savo vienintelę mergaitę svetimai porai (Lileikoms) tikėdamasis, jog ją išgelbės, ir kad nieko negali jiems pasiūlyti už jų kilnų poelgį, nes nieko pats neturi. Apklausoje dalyvavo viena karininkė, kuri, pasirodo, pati buvo žydė. Ši istorija ją taip sugraudino, kad ji iš karto liepė paleisti Petrą namo.
Nors buvau įsitikinusi, kad Petras ir Elena mano tikrieji tėvai, vis dėlto nujaučiau, kad virš mano galvos tvyro pavojus ir kad turiu būti labai budri. Kai Petro brolis baigė mokslus seminarijoje, mūsų namuose šia proga buvo surengta šventė. Per šią šventę staiga mirė vienas svečias, buvo skubiai iškviesta policija. Šis liūdnas įvykis sukėlė visiems daug baimės ir įtampos. Vienu momentu svečiai pastebėjo, kad negali patekti į išvietę. Jie ėmė spardyti ir lupti duris, bet šios neatsidarė. Galiausiai išlaužę duris viduje rado mane, stovinčią kampe su maišu ant galvos. Globėjai mane buvo išmokę kiekvieną kartą pamačius uniformuotus žmones slėptis, kad jie manęs nepamatytų. Tada dar nesupratau, jog sovietinių policininkų galiu nebijoti.
Kaune atidarius žydų našlaičių namus, Lileikos nutarė mane ten nuvežti tikėdamiesi, kad kas nors iš mano šeimos išgyveno karą ir galės mane pasiimti. Atvykę į Kauną pirmiausia nuėjome aplankyti Petro mamos. Ji įkalbėjo Petrą su žmona manęs neatiduoti į našlaičių namus; jai atrodė, kad didelė gėda atiduoti mažą mergytę į našlaičių namus po to, kai dvejus metus buvau globojama ir išgelbėta nuo mirties. Nutarė, kad liksiu pas ją Kaune, o Petras ir Elena grįžo į kaimą vieni. Vertėmės išmalda, kurią surinkdavome prie bažnyčios Kaune. Buvau smulki ir labai liesa, žmonės mane užjausdavo ir negailėdavo pinigų. Iš tų pinigėlių ne tik gyvenome – močiutėlė dar suruošdavo maisto kitam savo sūnui, kuris sėdėjo kalėjime. Kartą per mėnesį eidavome jo aplankyti į kalėjimą; jis buvo įkalintas už tarnavimą Lietuvos policijoje, bendradarbiavusioje su naciais. Ironiška, kad vienas močiutėlės sūnus išgelbėjo žydaitę, tuo metu antrasis, būdamas policininkas, bendradarbiavo su naciais.
Ėmė grįžti iš koncentracijos stovyklų išgyvenę žmonės. Petras bandė ieškoti mano giminių, tačiau bergždžiai. Galiausiai išsiuntė mano tėvo duotus laiškus, taip giminės sužinojo, kad per karą mane išgelbėjo Lileikos ir kad tėvai dar nebuvo grįžę į Kauną. Vienas laiškas per Raudonąjį Kryžių pasiekė tėvo dėdę Niujorke, jis nedelsdamas susisiekė su mano teta Tel Avive, ši išsiuntė į Lietuvą siuntinį ir pradėjo kurti planą, kaip mane pasiimti į Tel Avivą.
Kauno geležinkelio stotyje žydai rinkdavosi sutikti grįžtančius iš koncentracijos stovyklų ir kiekvienas klausinėdavo apie savo artimųjų likimą. Taip mūsų giminaitę Rają Levinienę pa- siekė gandas, kad kažkas matęs Nachumo ir Mašos dukterį Kęstučio gatvėje. Raja mane surado ir ėmė lankyti močiutėlę, bet aš jos vengiau. Raja visais būdais stengėsi užkariauti mano, mažos alkanos mergaitės, širdį, net atnešė man ledų, bet aš griežtai atsisakiau bet ką iš jos imti, apskritai vengiau matytis. Pastebėjusi Rają artėjant bėgdavau pas močiutėlę pranešti, kad vėl ateinanti žydė dažytomis lūpomis, prašydavau sakyti, kad manęs nėra namie.
Prisimenu dieną, kai sėdėjau močiutėlės virtuvėje ir staiga atsidarius durims tarpduryje išdygo trys baisios moterys plikai skustomis galvomis, apsisiautusios antklodėmis. Mane pamačiusios jos ėmė rėkti ir verkti. Močiutėlė iš karto suprato, kad čia mano šeima. Ji paklausė: „Maryte, kas atėjo tavęs aplankyti?“ Kaip išgąsdintas kačiukas peršokau per stalą ir prisispaudžiau prie močiutėlės šaukdama: „Čia ne mano mama! Mano mama jauna ir graži! Tegul šitos moterys eina iš čia!“ Tai buvo mano mama, teta Rachel ir dar viena moteris, jos visos išgyveno ir kartu grįžo iš Štuthofo. Mama ir Rachel pusantro mėnesio gyveno močiutėlės namuose, bet aš atkakliai prie jų nesiartinau. Galiausiai mama sugebėjo rasti kelią į mano širdį: ji parodė man nuotraukas, kuriose buvo tėvas ir kiti šeimos nariai, ir bandė man paaiškinti, kas tie žmonės. Po dviejų mėnesių ir tėvas grįžo iš Dachau. Neilgai trukus pripažinau jį; mama man padėjo priprasti prie minties, kad jis yra tikrasis mano tėvas. Tėvai nutarė persikelti iš Kauno į Vilnių, nes Kaune viskas priminė tragišką mūsų praeitį.
Išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos dėdė Faivelis nedelsdamas išvyko į Izraelį. Ten jis žuvo kare už šalies nepriklausomybę. Rachel bandė bėgti iš Sovietų Sąjungos lėktuvu, bet buvo sučiupta ir įkalinta. Laimė, netrukus ją paleido. 1971 m. su dukra ir vyru Dovydu Rutšteinu Rachel emigravo į Izraelį.
Baigiau Kauno medicinos institutą, ištekėjau už Kalmano Davidovo ir 1972 m. išvykome į Izraelį. Turime sūnus Michaelį ir Jonataną ir penkis anūkus. Ilgus metus dirbau gydytoja Haifoje ir iš vietos bendruomenės sulaukiau daug pagarbos.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę man pavyko atnaujinti šiltus santykius su mane gelbėjusia šeima ir net šiek tiek paremti Eleną. Du kartus svečiavausi jų namuose. Paskutinį kartą lankantis Elena pasakė, kad ji jaučiasi laiminga, nes turi pinigų savo laidotuvėms.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014
Maja Šochataitė-Davidov
Iš: Išgelbėti bulvių maišuose
50 Kauno geto vaikų istorijų
Parengė Solomonas Abramovičius ir Jakovas Zilbergas
Prieš karą mano tėvas Nachumas Šochatas dirbo inžinieriumi gumos fabrike, o mama Maša, mergautine pavarde Balinaitė, buvo sekretorė. Gimiau Kaune 1939-ųjų gegužę. Augau pasiturinčioje šeimoje, apsupta tėvų ir senelių meilės. Ir vieną dieną viskas sudužo į šipulius. Šeima laiku nepasitraukė, dėl to atsidūrėme Kauno gete, susigrūdome vieno kambario bute su teta Rachel ir dėde Faiveliu Balinu. Per Didžiąją akciją visa mano šeima atsidūrė vienoje pusėje su tais, kurie buvo siunčiami į IX fortą. Lijo, žmonės buvo varomi pėsčiomis begalinį kelią. Mama visą laiką mane nešė, nenulipau nuo jos rankų. Nors ji buvo labai fiziškai išsekusi, aš niekaip nesutikau būti nešama ko kito. Atrodė, kelias niekada nesibaigs. Bet įvyko stebuklas: vokiečiai ūmai susigriebė, kad praranda darbo jėgą, ir ėmė sudarinėti sąrašus žmonių įvairiems darbams atlikti, tarp jų pateko ir mano tėvas. Tuos žmones atskyrė nuo žygiuojančios kolonos kartu su jų žmonomis ir vaikais. Penkiolikmetis mamos brolis Faivelis ir šešiolikmetė jos sesuo Rachel, pasisakę esą mano tėvų vaikai, prisijungė prie mūsų ir visi grįžome į getą.
Kiti mūsų šeimos nariai – seneliai Elijahu Balinas ir Moišė Šochatas, močiutė Golda Šochatienė ir dėdė Icchakas Šochatas – žuvo per Didžiąją akciją. Buvau per maža suvokti tragedijos mastą, tačiau nuo tos dienos nuolat jaučiau grėsmę. Prisimenu, bijodavau užmigti, prašydavau mamos neužmerkti akių ir visą laiką į mane žiūrėti.
Tėvas buvo nusiųstas dirbti statybose Aleksoto aerodrome. Išgirdęs, kad visi Šiaulių geto vaikai buvo atskirti nuo tėvų ir nužudyti, jis suprato, jog panašiai gali nutikti ir Kauno gete. Tėvas ėmė ieškoti žmonių, kurie sutiktų priimti žydų mergaitę. Buvo pasiryžęs atiduoti mane bet kam, kas sutiks paimti, nes suvokė, kad tai vienintelis mano šansas išgyventi.
Šiuo savo rūpesčiu jis pasidalijo su drauge dirbusiu inžinieriumi Miliu. Vieną dieną prie grupės grįžtančių iš aerodromo darbininkų prisigretino lietuvių pora. Stabtelėję jie ėmė kalbėtis su Miliu. Sakė, kad atvyko iš Jurbarko ir traukia į Kauno geležinkelio stotį nusipirkti mergaitės. Jų kunigas pasakojęs, kad vokiečiai siunčia moteris su vaikais į darbus Vokietijoje, traukiniai sustoja Kaune, ir daugelis moterų išmeta savo vaikus iš traukinio tikėdamosi, kad juos kas nors priglaus. Tad kiekvienas panorėjęs už suderėtą sumą galįs įsigyti tokį vaiką iš stoties prižiūrėtojo. Toji pora pardavė karvę ir nusprendė už gautus pinigus nusipirkti mergytę, nes jau augino tris savo sūnus.
Milis jiems prasitarė, kad dirba su žmogumi, kuris sutiktų atiduoti jiems savo ketverių metų dukrą, jei jiems nėra svarbu, kad ji žydaitė. Pora pažadėjo susitikti su mano tėvu ir buvo pasiryžę priimti žydaitę su sąlyga, kad šioji neatrodys labai panaši į žydę. Buvo sutarta, kad jie ateis prie geto tvoros ir tėvas jiems mane parodys. Pamatę mane jie iškart nusprendė pasiimti. Paėmė mane suprasdami, kad gelbsti, ir neprašė už tai jokio atlygio.
Tuo metu mano tėvams iš turėto turto nebuvo likę nieko. Ėjo 1943-ieji, getas badavo. Viskas, ką galima buvo parduoti, jau buvo parduota, o už gautus pinigus buvo perkamas maistas. Viskas, ką tėvas davė lietuvių porai, buvo du laiškai: vienas skirtas jo seseriai Palestinoje, o antrasis – jo dėdei Niujorke. Tėvas prašė šiuos laiškus išsiųsti, jeigu jie su mama neišgyventų karo ir neateitų manęs pasiimti.
Tėvas su lietuvių pora aptarė, kaip mane perduos. Sutartą naktį mane užmigdė ir įkišo į maišą; teta papirko vartų sargybinius ir išnešė mane iš geto. Mama, atskyrus nuo jos vienintelę dukterį, neteko sąmonės. Viskas įvyko 1943-iųjų lapkričio 20 dieną. Nei tėvai, nei teta nieko nežinojo apie tuos žmones – kas jie, kuo užsiima, – jie tik suprato, kad tai mano vienintelis šansas išgyventi.
Tą pačią naktį išplaukėme iš Kauno į Jurbarką laivu. Vis dar buvau apsvaigusi nuo migdomųjų, pora manęs nežadino, nes bijojo, kad imsiu garsiai verkti ir šauktis tėvų. Jie parsivežė mane į savo kaimą ir ilgai neleido man išeiti iš namų, nes kalbėjau tik jidiš. Kaimynams paaiškino, kad geležinkelio stotyje vokiečių sargybinis jiems atidavė mergaitę, kurią pats buvo radęs ir kurį laiką priglaudęs. Todėl, jie aiškino, kalbu įterpdama vokiškus žodžius. Jie puikiai suprato, kad mane gelbėdami jie rizikuoja savo ir visos šeimos gyvybėmis.
Moteris, tapusi mano „mama“, buvo vardu Elena, jos vyras – Petras Lileika. Jų vyriausias sūnus buvo mano vienmetis. Mane visi vadino Maryte, tapau šeimos nare. Gaudavau iš globėjų tą patį kaip ir jų tikrieji vaikai, o už išdykavimą irgi buvau baudžiama taip kaip jie. Prisimenu, kartą tyčia prikrėčiau „cirkų“, ir „tėtė“ ketino nusisegęs diržą mane prilupti, bet diržas buvo dingęs. Šliaužiojau po lovomis, po stalu, galiausiai radau diržą po spintele ir jam padaviau. Tačiau po šių paieškų Petras pasakė, kad šį kartą man atleidžia, nes radau ir jam atnešiau diržą.
Atėjo 1944-ieji ir gyvenimas kaime tapo dar sunkesnis. Trūko maisto. Vieną dieną Petras išėjo į miestą, o Elena dirbo darže. Gretimame name gyveno jos pusseserė. Staiga išpuolusi pro duris ji nubėgo link Elenos rėkdama, kad šioji kasanti jos daržo pusėje ir vagianti bulves, grasino nueiti pas vokiečių viršininką ir papasakoti, jog namuose ji slepianti žydaitę.
Kai pamatė pusseserę grįžtančią su vokiečių kareiviu, Elena buvo viena namie su keturiais vaikais. Trys jos vaikai buvo šviesiaplaukiai ir tik aš buvau vienintelis juodas bjaurusis ančiukas. Vokietis nukreipė šautuvą į pusseserę ir liepė jai parodyti, kur toji žydaitė. Šioji dūrė pirštu į mane. Vokietis tarė: „Tu meluoji. Ji atrodo lygiai kaip jos mama, užmušiu tave už šį melą.“ Viskas vyko Raudonajai armijai jau artėjant prie Kauno. Gal vokiečių kareivis turėjo kokių žmogiškų jausmų, o gal tiesiog man buvo lemta išgyventi. Tas kareivis vėliau kelis kartus lankėsi Lileikų namuose, atnešdavo maisto konservų, pieno miltelių ir kitų produktų.
1944-ųjų pabaigoje vokiečiai buvo išvaryti, į Lietuvą atėjo Raudonoji armija. Ta pati moteris šį kartą nuėjo pas sovietų paskirtą mūsų rajono viršininką ir vėl pranešė, kad Lileikos augina žydaitę; ji pasakojo, kad jie blogai su ja elgiasi, nors mergaitės tėvai jiems dosniai atlyginę, kad ją priglaustų. Vieną naktį į namus atėjo rusų kareiviai, liepė visiems apsirengti ir išsivežė Petrą į Jurbarką pas sovietinį viršininką. Petras turėjo du mano tėvo laiškus ir parodė juos tam viršininkui, o laiškuose tėvas rašė, kad perduoda savo vienintelę mergaitę svetimai porai (Lileikoms) tikėdamasis, jog ją išgelbės, ir kad nieko negali jiems pasiūlyti už jų kilnų poelgį, nes nieko pats neturi. Apklausoje dalyvavo viena karininkė, kuri, pasirodo, pati buvo žydė. Ši istorija ją taip sugraudino, kad ji iš karto liepė paleisti Petrą namo.
Nors buvau įsitikinusi, kad Petras ir Elena mano tikrieji tėvai, vis dėlto nujaučiau, kad virš mano galvos tvyro pavojus ir kad turiu būti labai budri. Kai Petro brolis baigė mokslus seminarijoje, mūsų namuose šia proga buvo surengta šventė. Per šią šventę staiga mirė vienas svečias, buvo skubiai iškviesta policija. Šis liūdnas įvykis sukėlė visiems daug baimės ir įtampos. Vienu momentu svečiai pastebėjo, kad negali patekti į išvietę. Jie ėmė spardyti ir lupti duris, bet šios neatsidarė. Galiausiai išlaužę duris viduje rado mane, stovinčią kampe su maišu ant galvos. Globėjai mane buvo išmokę kiekvieną kartą pamačius uniformuotus žmones slėptis, kad jie manęs nepamatytų. Tada dar nesupratau, jog sovietinių policininkų galiu nebijoti.
Kaune atidarius žydų našlaičių namus, Lileikos nutarė mane ten nuvežti tikėdamiesi, kad kas nors iš mano šeimos išgyveno karą ir galės mane pasiimti. Atvykę į Kauną pirmiausia nuėjome aplankyti Petro mamos. Ji įkalbėjo Petrą su žmona manęs neatiduoti į našlaičių namus; jai atrodė, kad didelė gėda atiduoti mažą mergytę į našlaičių namus po to, kai dvejus metus buvau globojama ir išgelbėta nuo mirties. Nutarė, kad liksiu pas ją Kaune, o Petras ir Elena grįžo į kaimą vieni. Vertėmės išmalda, kurią surinkdavome prie bažnyčios Kaune. Buvau smulki ir labai liesa, žmonės mane užjausdavo ir negailėdavo pinigų. Iš tų pinigėlių ne tik gyvenome – močiutėlė dar suruošdavo maisto kitam savo sūnui, kuris sėdėjo kalėjime. Kartą per mėnesį eidavome jo aplankyti į kalėjimą; jis buvo įkalintas už tarnavimą Lietuvos policijoje, bendradarbiavusioje su naciais. Ironiška, kad vienas močiutėlės sūnus išgelbėjo žydaitę, tuo metu antrasis, būdamas policininkas, bendradarbiavo su naciais.
Ėmė grįžti iš koncentracijos stovyklų išgyvenę žmonės. Petras bandė ieškoti mano giminių, tačiau bergždžiai. Galiausiai išsiuntė mano tėvo duotus laiškus, taip giminės sužinojo, kad per karą mane išgelbėjo Lileikos ir kad tėvai dar nebuvo grįžę į Kauną. Vienas laiškas per Raudonąjį Kryžių pasiekė tėvo dėdę Niujorke, jis nedelsdamas susisiekė su mano teta Tel Avive, ši išsiuntė į Lietuvą siuntinį ir pradėjo kurti planą, kaip mane pasiimti į Tel Avivą.
Kauno geležinkelio stotyje žydai rinkdavosi sutikti grįžtančius iš koncentracijos stovyklų ir kiekvienas klausinėdavo apie savo artimųjų likimą. Taip mūsų giminaitę Rają Levinienę pa- siekė gandas, kad kažkas matęs Nachumo ir Mašos dukterį Kęstučio gatvėje. Raja mane surado ir ėmė lankyti močiutėlę, bet aš jos vengiau. Raja visais būdais stengėsi užkariauti mano, mažos alkanos mergaitės, širdį, net atnešė man ledų, bet aš griežtai atsisakiau bet ką iš jos imti, apskritai vengiau matytis. Pastebėjusi Rają artėjant bėgdavau pas močiutėlę pranešti, kad vėl ateinanti žydė dažytomis lūpomis, prašydavau sakyti, kad manęs nėra namie.
Prisimenu dieną, kai sėdėjau močiutėlės virtuvėje ir staiga atsidarius durims tarpduryje išdygo trys baisios moterys plikai skustomis galvomis, apsisiautusios antklodėmis. Mane pamačiusios jos ėmė rėkti ir verkti. Močiutėlė iš karto suprato, kad čia mano šeima. Ji paklausė: „Maryte, kas atėjo tavęs aplankyti?“ Kaip išgąsdintas kačiukas peršokau per stalą ir prisispaudžiau prie močiutėlės šaukdama: „Čia ne mano mama! Mano mama jauna ir graži! Tegul šitos moterys eina iš čia!“ Tai buvo mano mama, teta Rachel ir dar viena moteris, jos visos išgyveno ir kartu grįžo iš Štuthofo. Mama ir Rachel pusantro mėnesio gyveno močiutėlės namuose, bet aš atkakliai prie jų nesiartinau. Galiausiai mama sugebėjo rasti kelią į mano širdį: ji parodė man nuotraukas, kuriose buvo tėvas ir kiti šeimos nariai, ir bandė man paaiškinti, kas tie žmonės. Po dviejų mėnesių ir tėvas grįžo iš Dachau. Neilgai trukus pripažinau jį; mama man padėjo priprasti prie minties, kad jis yra tikrasis mano tėvas. Tėvai nutarė persikelti iš Kauno į Vilnių, nes Kaune viskas priminė tragišką mūsų praeitį.
Išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos dėdė Faivelis nedelsdamas išvyko į Izraelį. Ten jis žuvo kare už šalies nepriklausomybę. Rachel bandė bėgti iš Sovietų Sąjungos lėktuvu, bet buvo sučiupta ir įkalinta. Laimė, netrukus ją paleido. 1971 m. su dukra ir vyru Dovydu Rutšteinu Rachel emigravo į Izraelį.
Baigiau Kauno medicinos institutą, ištekėjau už Kalmano Davidovo ir 1972 m. išvykome į Izraelį. Turime sūnus Michaelį ir Jonataną ir penkis anūkus. Ilgus metus dirbau gydytoja Haifoje ir iš vietos bendruomenės sulaukiau daug pagarbos.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę man pavyko atnaujinti šiltus santykius su mane gelbėjusia šeima ir net šiek tiek paremti Eleną. Du kartus svečiavausi jų namuose. Paskutinį kartą lankantis Elena pasakė, kad ji jaučiasi laiminga, nes turi pinigų savo laidotuvėms.
Šiaurės Jeruzalė, Vilnius, 2014