išgelbėti žydų vaikai
Iš Tikvos (Teklytės) laiško Bronei ir Adomui Gecevičiams
Tikiuosi, kad gavote šį laišką ir esate sveiki.
Pirmiausia leiskite pasakyti, kas aš esu. Mano vardas Tikva, ir aš buvau ta maža mergaitė, kurią jūs 1943 metais gegužės mėnesį paėmėte iš Kauno geto. Gerai prisimenu, kaip gyvenau Jūsų namuose, tačiau labai silpnai prisimenu jūsų veidus. Labai dažnai prisimenu Jūsų namų vaizdą, prisimenu, kaip žaisdavau su dviem mažom mergaitėm. Eilę metų vis pagalvodavau, kaip jūs gyvenat, ir kad man būtų labai malonu gauti kokią žinią ar laišką iš Jūsų.<...>
<...> Mano teta papasakojo man visą istoriją, ir kaip jūs rizikavote savo gyvybėmis, pasiimdami mane pas save į namus. Dabar, suaugusi, aš suprantu Jūsų pasiaukojimą ir stebiuosi Jūsų gerumu. Kaip gali žmogus atsidėkoti už savo gyvybės išgelbėjimą? Tai labai didelis dalykas. Neturiu žodžių išreikšti savo jausmams. Čia žodžiai yra bejėgiai. Tik noriu pasakyti Jums, kad galvoju apie Jus metų metus.<...>
Liudija Tikva Jeral
Gimiau 1941 m. liepos 21 d. Kauno žydų ligoninėje. Man pasakojo, kad buvau paskutinis žydų vaikas gimęs šioje ligoninėje – man gimus, šios ligoninės gimdymo skyrius buvo uždarytas. Mano motinai teko daužyti duris, kad ligoninės personalas ją įleistų, rėkti nesavu balsu, kad gydytojai padėtų jai pagimdyti. Nacių taisyklės buvo aiškios ir visi bijojo joms nepaklūsti. Iš karto po gimimo aš pamėlau ir gydytojai buvo beveik pasirengę leisti man numirti. Tačiau mano motina ir tėvas nė nenorėjo apie tai girdėti ir reikalavo, kad mane gelbėtų. Ir jiems pavyko.Grįžus iš ligoninės ir prabėgus trims dienoms, mūsų mažutė šeima buvo nuvaryta į getą. Patalpos buvo mažos ir perpildytos. Žmonių sąlygos kasdien prastėjo. Maždaug po dviejų metų su puse metų (neįmanoma net įsivaizduoti, kaip žmonės išgyveno iki to laiko) buvo surengta gėdinga Vaikų akcija. Naciai išvežė iš geto ir nužudė visus žydų vaikus. Tačiau, mažų mažiausia, buvo bent viena išimtis – tėvams pavyko mane paslėpti rūsyje įrengtoje slėptuvėje. Išeidami į priverstinius darbus, jie apsvaigindavo mane kažkuo, panašiu į chloroformą. Šis sprendimas buvo neišvengiamas, nes kitos šeimos tuo metu sielvartavo dėl savo vaikų netekties, ir mintis, kad svetimas vaikas išgyveno, galėjo būti jiems nepakeliama, todėl negalima buvo pasitikėti, kad jie saugos šią paslaptį.
Aš vis menkau – vėl nebemokėjau vaikščioti, nuolat mažėjo kūno svoris. Tėvai suvokė, kad jei nepasikeis mano gyvenimo sąlygos, aš mirsiu. Priverstiniuose darbuose mieste tėvas pastebėjo jauną lietuvę, katalikę moterį, dviejų mažamečių mergaičių – ketverių metų Vitalijos ir vienerių Ligijos – motiną. Jam paliko didžiulį įspūdį jos švelnumas, tad jis nutarė surizikuoti ir paprašė jos išgelbėti mane. Moteris buvo šokiruota, pasakė, kad negali rizikuoti savo šeimos narių gyvybėmis ir pasišalino. Grįžusi namo ji apie šį nutikimą papasakojo savo vyrui Adomui. Jis dar labiau ją apstulbino, pasakęs, kad jie privalo išgelbėti žydų vaiką. Vien jau dėl to, kad pati Bronė kadaise buvo išgelbėta kaimiečių, kai jos tėvai emigravo į Ameriką ir paliko ją Lietuvoje. Adomo manymu, tai buvo Bronės proga atsimokėti už jos pačios išgelbėjimą.
Jie susitarė kitą vakarą 21:30 paimti mane iš geto. Jiems pavyko susisiekti su mano tėvu Josefu Chlomovičiumi (Joseph Chlomovitch), ir mano mama Osia Chlomovič (Ossia Chlomovitch), su savo broliu Aharonu bei pusbroliu Chaimu suvyniojo mane į seną bulvių maišą, prigirdė migdomųjų vaistų ir paslapčia išnešė pro spygliuotos vielos tvorą. Sargas buvo papirktas pinigais, kurie ilgą laiką buvo slepiami. Tai buvo 1943 m. rugpjūtis. Bronė ir Adomas Gecevičiai išvežė mane į kaimą pas Bronės tetą, o patys tuo tarpu išsinuomojo naują butą ir susirado kambarinę, kad niekas jų nesusektų. Žmonėms buvo pasakyta, kad aš ir jaunesnioji jų dukra Ligutė esame dvynukės, ir šį gudrybė pavyko.
Mano motinai ir tėvui sėkmė, deja, nenusišypsojo. Išlaisvinimo dieną naciai traukėsi laikydamiesi „išdegintos žemės“ taktikos. Mano tėvai pasislėpė bunkeryje su 100 kitų žmonių. Atsitiktinai arba įskundus informatoriui, naciai primėtė bunkerį granatų, ir visi ten slėpęsi žydai žuvo. Jiems buvo pavykę išgyventi beveik visus sunkiuosius išbandymus. Tai buvo 1944-ųjų liepos pabaiga. Po karo mano teta Nechama, kuri dabar gyvena Ramat Gane (Izraelis), atvažiavo pas Adomą ir Bronę manęs pasiimti. Apie mane ji sužinojo visai netyčia per vieną giminių paieškos tarnybą. Mane augino pagal katalikiškus papročius ir man buvo nepaprastai sunku sužinoti, kad esu žydaitė ir nepriklausau Gecevičių šeimai.
Taip prasidėjo mūsų ilgas kelias į Izraelį, pasibaigęs 1947 metais. Prieš tai du metus praleidome Vokietijos pabėgėlių stovykloje. 1953 m. mano teta ir dėdė išsiuntė mane į Filadelfiją pas pusbrolius, kur po kurio laiko mane įdukrino. Likau Amerikoje, 1965 metais ištekėjau ir turiu du suaugusius sūnus.
Jad Vašem institutas Bronę ir Adomą Gecevičius pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šį prašymą pateikiau Jad Vašem savo ir savo tėvų vardu.
Tikiuosi, kad gavote šį laišką ir esate sveiki.
Pirmiausia leiskite pasakyti, kas aš esu. Mano vardas Tikva, ir aš buvau ta maža mergaitė, kurią jūs 1943 metais gegužės mėnesį paėmėte iš Kauno geto. Gerai prisimenu, kaip gyvenau Jūsų namuose, tačiau labai silpnai prisimenu jūsų veidus. Labai dažnai prisimenu Jūsų namų vaizdą, prisimenu, kaip žaisdavau su dviem mažom mergaitėm. Eilę metų vis pagalvodavau, kaip jūs gyvenat, ir kad man būtų labai malonu gauti kokią žinią ar laišką iš Jūsų.<...>
<...> Mano teta papasakojo man visą istoriją, ir kaip jūs rizikavote savo gyvybėmis, pasiimdami mane pas save į namus. Dabar, suaugusi, aš suprantu Jūsų pasiaukojimą ir stebiuosi Jūsų gerumu. Kaip gali žmogus atsidėkoti už savo gyvybės išgelbėjimą? Tai labai didelis dalykas. Neturiu žodžių išreikšti savo jausmams. Čia žodžiai yra bejėgiai. Tik noriu pasakyti Jums, kad galvoju apie Jus metų metus.<...>
Liudija Tikva Jeral
Gimiau 1941 m. liepos 21 d. Kauno žydų ligoninėje. Man pasakojo, kad buvau paskutinis žydų vaikas gimęs šioje ligoninėje – man gimus, šios ligoninės gimdymo skyrius buvo uždarytas. Mano motinai teko daužyti duris, kad ligoninės personalas ją įleistų, rėkti nesavu balsu, kad gydytojai padėtų jai pagimdyti. Nacių taisyklės buvo aiškios ir visi bijojo joms nepaklūsti. Iš karto po gimimo aš pamėlau ir gydytojai buvo beveik pasirengę leisti man numirti. Tačiau mano motina ir tėvas nė nenorėjo apie tai girdėti ir reikalavo, kad mane gelbėtų. Ir jiems pavyko.Grįžus iš ligoninės ir prabėgus trims dienoms, mūsų mažutė šeima buvo nuvaryta į getą. Patalpos buvo mažos ir perpildytos. Žmonių sąlygos kasdien prastėjo. Maždaug po dviejų metų su puse metų (neįmanoma net įsivaizduoti, kaip žmonės išgyveno iki to laiko) buvo surengta gėdinga Vaikų akcija. Naciai išvežė iš geto ir nužudė visus žydų vaikus. Tačiau, mažų mažiausia, buvo bent viena išimtis – tėvams pavyko mane paslėpti rūsyje įrengtoje slėptuvėje. Išeidami į priverstinius darbus, jie apsvaigindavo mane kažkuo, panašiu į chloroformą. Šis sprendimas buvo neišvengiamas, nes kitos šeimos tuo metu sielvartavo dėl savo vaikų netekties, ir mintis, kad svetimas vaikas išgyveno, galėjo būti jiems nepakeliama, todėl negalima buvo pasitikėti, kad jie saugos šią paslaptį.
Aš vis menkau – vėl nebemokėjau vaikščioti, nuolat mažėjo kūno svoris. Tėvai suvokė, kad jei nepasikeis mano gyvenimo sąlygos, aš mirsiu. Priverstiniuose darbuose mieste tėvas pastebėjo jauną lietuvę, katalikę moterį, dviejų mažamečių mergaičių – ketverių metų Vitalijos ir vienerių Ligijos – motiną. Jam paliko didžiulį įspūdį jos švelnumas, tad jis nutarė surizikuoti ir paprašė jos išgelbėti mane. Moteris buvo šokiruota, pasakė, kad negali rizikuoti savo šeimos narių gyvybėmis ir pasišalino. Grįžusi namo ji apie šį nutikimą papasakojo savo vyrui Adomui. Jis dar labiau ją apstulbino, pasakęs, kad jie privalo išgelbėti žydų vaiką. Vien jau dėl to, kad pati Bronė kadaise buvo išgelbėta kaimiečių, kai jos tėvai emigravo į Ameriką ir paliko ją Lietuvoje. Adomo manymu, tai buvo Bronės proga atsimokėti už jos pačios išgelbėjimą.
Jie susitarė kitą vakarą 21:30 paimti mane iš geto. Jiems pavyko susisiekti su mano tėvu Josefu Chlomovičiumi (Joseph Chlomovitch), ir mano mama Osia Chlomovič (Ossia Chlomovitch), su savo broliu Aharonu bei pusbroliu Chaimu suvyniojo mane į seną bulvių maišą, prigirdė migdomųjų vaistų ir paslapčia išnešė pro spygliuotos vielos tvorą. Sargas buvo papirktas pinigais, kurie ilgą laiką buvo slepiami. Tai buvo 1943 m. rugpjūtis. Bronė ir Adomas Gecevičiai išvežė mane į kaimą pas Bronės tetą, o patys tuo tarpu išsinuomojo naują butą ir susirado kambarinę, kad niekas jų nesusektų. Žmonėms buvo pasakyta, kad aš ir jaunesnioji jų dukra Ligutė esame dvynukės, ir šį gudrybė pavyko.
Mano motinai ir tėvui sėkmė, deja, nenusišypsojo. Išlaisvinimo dieną naciai traukėsi laikydamiesi „išdegintos žemės“ taktikos. Mano tėvai pasislėpė bunkeryje su 100 kitų žmonių. Atsitiktinai arba įskundus informatoriui, naciai primėtė bunkerį granatų, ir visi ten slėpęsi žydai žuvo. Jiems buvo pavykę išgyventi beveik visus sunkiuosius išbandymus. Tai buvo 1944-ųjų liepos pabaiga. Po karo mano teta Nechama, kuri dabar gyvena Ramat Gane (Izraelis), atvažiavo pas Adomą ir Bronę manęs pasiimti. Apie mane ji sužinojo visai netyčia per vieną giminių paieškos tarnybą. Mane augino pagal katalikiškus papročius ir man buvo nepaprastai sunku sužinoti, kad esu žydaitė ir nepriklausau Gecevičių šeimai.
Taip prasidėjo mūsų ilgas kelias į Izraelį, pasibaigęs 1947 metais. Prieš tai du metus praleidome Vokietijos pabėgėlių stovykloje. 1953 m. mano teta ir dėdė išsiuntė mane į Filadelfiją pas pusbrolius, kur po kurio laiko mane įdukrino. Likau Amerikoje, 1965 metais ištekėjau ir turiu du suaugusius sūnus.
Jad Vašem institutas Bronę ir Adomą Gecevičius pripažino Pasaulio Tautų Teisuoliais. Šį prašymą pateikiau Jad Vašem savo ir savo tėvų vardu.