išgelbėti žydų vaikai

Alfonsas Bukontas. Poetas, vertėjas, Lietuvos rašytojų sąjungos narys



Kaip rašoma visuose mano dokumentuose, gimiau 1941 m. Dapšių kaime (Mažeikių raj. Mano tėvas Jeronimas Bukontas (1903–1945) buvo žemdirbys,turėjo savo ūkį ir 25 ha žemės.Buvo vedęs valstietę Mariją Daubarytę (1901–1970, dirbusią jo ūkyje drauge su seseria Elena Lauraitiene (1898–1984).Trečioji jų sesuo Kotryna Šulcienė (1908–1976) gyveno Židikuose, 11 km nuo Dapšių.

Savo tėvą Jeronimą Bukontą prisimenu miglotai – 1945 m., į Lietuvą grįžus sovietų armijai,jį suėmė,ir mudu su motina jokių žinių apie jį nebegavome. Vėliau, mirus Stalinui ir žmonėms grįžtant iš lagerių, mamai kažkas perdavė, kad jos vyras mirė nuo kankinimų Archangelsko miškuose.Jį apkaltino bendradarbiavus su vokiečiais ir nuteisė kaip tėvynės išdaviką, „liaudies priešą“.

Namuose aš buvau apgaubtas ypatingos meilės ir dėmesio. Tokia šviesi atmosfera mane supo iki tol, kol 1954 m. baigiau septynmetę mokyklą ir įstojau į Židikų vidurinės mokyklos aštuntą klasę. Ten aš nuomojausi kambarį pas tetą Kotryną. Židikuose manimi labai susidomėjo „gelbėtojai“ – susistabdę gatvėje jie klausinėjo, kaip gyvenąs, ar ką nors žinąs apie savo tikruosius tėvus. Aš stengiausi išvengti šių man nemalonių pokalbių. Tačiau visuose kampuose apie tai buvo kuždamasi.Iš įvairių užuominų suvokiau, kad mano tėvai – žydai ir kad jie žuvo per karą.

1958 m. baigiau Židikų vidurinę mokyklą ir įstojau į Vilniaus valstybinį universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros.Į Židikus retai parvažiuodavau, tik per atostogas. Kartą teta Kotryna man pasakė, kad apie mane laiške savo giminaičiams teiravosi kunigas Vaclovas Martinkus (1909–1980). Aš žinojau, kad per karą jis kunigavo Židikuose, o 1944 m. emigravo per Vokietiją į Ameriką. Teta man davė kunigo adresą ir paprašė, kad jam parašyčiau. V. Martinkus patvirtino pažinojęs mano motiną ir ją buvus dantų gydytoją, plačiau aprašė situaciją užėjus vokiečiams.
Pasirodo, Kotryna Šulcienė gyveno priešais mano tėvų namus ir lankėsi pas juos padėdama tvarkytis ir dirbti ūkio darbus. Tuo metu mano tėvų nebuvo namuose – jie buvo išvykę į Vilkaviškį aplankyti mano tėvo gimtinės. Su manimi ir mano broliu buvo pasilikusi mano tėvo sesuo Ševa. Kai naciai ėmė varyti žydus neva darbams į Liubliną, Ševa nutarė, kad mane (man buvo keli mėnesiai) reikia palikti pas gerus žmones, o brolį pasiimti. Kurį laiką buvau pas K.Šulcienę, tačiau baltaraiščiai ėmė ją terorizuoti sužinoję, kad ji slepia žydų kūdikį. V. Martinkus davė jai arklį ir vežimą, pamokė, kaip elgtis, ir ji su savo vyru Zenonu Šulcu (1903 – 1954) nuvežė mane pas savo seserį Mariją. Po kurio laiko į kaimą atvažiavo ir kunigas, mane pakrikštijo ir įrašė į bažnyčios naujagimių krikšto knygą.

Tačiau kažkas įdavė kunigą pakrikštijus žydų kūdikį. V. Martinkų tardė, bet jis laikėsi tvirtai. Vėliau vietiniai naciai grasino seserims Marijai ir Elenai, reikalavo išduoti kūdikį, antraip visus iš eilės sušaudysią. Tačiau seserys, rizikuodamos savo ir savo vaikų gyvybėmis, atsisakė vykdyti jų reikalavimą. Čia labai padėjo Jeronimo Bukonto ryšiai su vokiečiais ir vokiečių kalbos mokėjimas – pavyko atsipirkti pinigais, vaišėmis ir degtine. Kaip per sapną prisimenu: neša mane Jeronimas Bukontas ant rankų ir kalba:

Čia mano sūnus! Jis turės mano pavardę!..

Kiekvienąkart, kai svetimas žmogus eidavo per mūsų kiemą, mane bemat nuvesdavo į tuščius didžiulio namo kambarius ir prašė iš ten niekur neiti, stengėsi mane užimti kokiu žaidimu...

Mano mama Marija Bukontienė iki paskutinės savo gyvenimo dienos neatskleidė tikrosios mano kilmės. Ji mane mylėjo, manimi rūpinosi, skaudžiai išgyvendavo mano nesėkmes ir nuoširdžiai džiaugdavosi mano pasiekimais. Motiniškai mane globojo ir Elena bei Kotryna. Man dažnai atrodydavo, kad jos savo vaikams neskiria tiek šilumos ir tiek dėmesio, kiek jo skyrė man.
Kartą vasarą, kai parvažiavau iš Vilniaus į Dapšius, čia svečiavosi ir teta Kotryna. Mes išėjome su ja pasivaikščioti, susėdome ant pievos prie Gūžės upelio, ir ji noriai papasakojo apie mano tėvus – motiną Nechamą Gurvičaitę-Michnickienę ir tėvą Jankelį Michnickį, apie mano brolį Azinką (Azrielį). Tada ji man ištarė ir mano tikrąjį vardą – Moninka (Mordechai). Grįžęs į Vilnių mėginau surasti kokių nors dokumentų apie save ir savo artimuosius. Deja, visur man atsakydavo vienodai: po tokio karo, po tokių sumaiščių beprasmiška ieškoti kokių nors dokumentų – viskas pražuvo.

Mano istoriją sužinojo žydų poetas Hiršas Ošerovičius (1909–1994). Jis apklausinėjo visus savo pažįstamus, ir netrukus aš jau turėjau kelis adresus žmonių, pažinojusių mano tėvus. Man į rankas pateko pirmosios fotografijos, kuriose išvydau savo motiną, tėvą, brolį, save. Sužinojau, kad mano tėvas studijavo teisę Paryžiuje, Sorbonos universitete, ir kad jis žuvo Kaune 1942 m., o mano mama baigė Kauno universiteto Medicinos fakultetą, kad iš Vilkaviškio ji su tėvu pateko į Kauno getą, iš kurio 1944 m. buvo išvežta į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur žuvo 1945 m. balandį, likus dviem savaitėms iki išvadavimo. O mano brolis ir teta Ševa buvo sušaudyti netoli Mažeikių, pušynėlyje ant Ventos kranto...

Praėjo beveik septyniasdešimt metų nuo baisių mano tautos žudynių. Aš stoviu vienoje eilėje su tais, kurie per stebuklą išgyveno. Aš gedžiu tų milijonų nekaltų vaikų, motinų ir senelių, kurie krito pakirsti kulkų, buvo užkasti duobėse, virto krematoriumų dūmais ar kaulų krūvomis. Aš virpančia širdimi ir su ašaromis akyse galvoju apie tuos paprastus, šviesius ir bebaimius teisuolius, kurie be garsių kalbų ir painių išvedžiojimų įvykdė šventą Toros priesaką: mylėdami savo artimą kaip patys save, išgelbėjo žūstantį žmogų.

Ir su begaline meile bei dėkingumu aš kuždu šiuos vardus:

Jeronimas Bukontas, Marija Bukontienė, Vaclovas Martinkus, Kotryna Šulcienė, Zenonas Šulcas, Elena Lauraitienė.

Vilnius, 2009