Žydų gelbėtojai
Radavičienė Juzefa
Chaja Roza Šeraitė-Goldinštein
Rozai buvo tik vienuolika metų, kai kilo karas ir j Lietuvą įsiveržė vokiečiai. Trečią dieną Varniuose prasidėjo pogromai. Fašistai įsiverždavo į žydų namus, grobė jų turtą. Mergaitė matė, kaip esesininkai vienam senukui perpjovė pilvą... Gydytoją, kuris bandė apsaugoti nuo išprievartavimo merginas, vietoje užmušė. Visus Varnių žydus suvarė į Viešvėnų kaimą. Kartą atrinko 23 jaunus vyrus, nusivarė už tvoros ir sušaudė. Tarp jų buvo ir Rozos tėvas...
Kitą dieną fašistai išžudė visus likusius vyrus, senelius ir berniukus, o moteris nuvarė į Geruliuose įsteigtą koncentracijos stovyklą. Ten jau buvo moterų ir vaikų iš kitų Žemaitijos vietovių – Luokės, Salantų, Tverų, Tirkšlių, Laukuvos.
1941-ųjų rugpjūtį Gerulių koncentracijos stovykla buvo likviduota. Visus, apie dešimt tūkstančių moterų ir vaikų, išvedė ir padalijo į dvi grupes. Stipresniosioms moterims pareiškė, kad perkelia į Telšius, o kitas ves „pasivaikščioti". Dauguma nutuokė kur - ten, kur iškasti gilūs grioviai...
Roza, lyg ką bloga nujausdama, perbėgo į pirmąją grupę, o motina su broliuku liko antrojoje grupėje.
„Kai mūsų kolona judėjo Telšių link, išgirdome automatų papliūpas ir širdį veriančius klyksmus. Supratome: šaudo tas, kurias išvedė „pasivaikščioti". Ten buvo mano motina ir brolis..." - prisimena Roza.
Telšių gete jų niekas nemaitino. Getą juosiančioje tvoroje jie aptiko silpnai prikaltą lentą, ją atkeldavo ir išlįsdavo „į laisvę" (paprastai auštant, kai sargybiniai snausdavo prie vartų). Nelaimingieji eidavo į kaimus, prašydavo darbo, kad nors kąsnelį užsidirbtų. Žemaičiai užjautė fašistų aukas: kas pieno šlakelį, kas duonos duodavo.
Atėjo 1941-ųjų žiema. Kūčių vakarą Roza pasibeldė į nepažįstamo ūkininko duris. Šeimininkė ją įsileido, pamaitino, o šeimininkas sako: „Greičiau bėk pas savuosius ir perspėk, kad jums duobės jau iškastos. Supratai, duobės!" Kaip šito nesuprasi, ir Roza, kiek kojos leido, ėmė bėgti į getą. Ten jau žinojo, geri lietuviai buvo perspėję.
Vėl atsargiai atkėlė tvoros lentą, vėl bėgo, kur akys vedė. Pasiekė Rainių miškelį ir iš nuovargio krito po eglaite. Drebėjo ne tiek nuo viduržiemio šalčio, kiek nuo klyksmo, sklidusio iš tos pusės, kur buvo šaudomi Telšių geto gyventojai.
Vakare, jausdama, kad sušals, išlindo iš po eglės ir pasibeldė į artimiausios sodybos duris.
„Vacy, žiūrėk, žydukė iš duobės išlindo! - suriaumojo prieangin išvirtęs vyriškis. - Greičiau duok šautuvą!"
Ji vėl leidosi bėgti, užkliuvo, krito, vėl bėgo. Pribėgo tvartus, įlindo vidun, įsirausė į šieną. Ten šilta, gera ir šalia veršelio užmigo. Paryčiui užėjęs šeimininkas ją surado. Nusivedė į virtuvę, davė karštų bulvių, pamaitino. Paskui parodė kelią į jaują, kur ant linų stirtos gulėjo šeši paslėpti žydai. Su jais Roza išbuvo savaitę. Tačiau šeimininkas pasakė: „Visų laikyti negaliu, pavojinga ir maisto neturiu. Tegul moteris su dviem vaikais lieka, o kiti - eikite..."
Ėjo mergaitė iš sodybos į sodybą. Vieni pamaitindavo, kiti, bijodami okupantų keršto, duris prieš ją užtrenkdavo; visko mergaitė patyrė. Galiausiai nutarė grįžti į Varnius, kur jos senelis žvejys gyveno, kur jį žmonės gerai pažinojo. Gal kas jos pasigailės.
Pakeliui užėjo į prie kelio stovinčią Juozo Mikučio trobelę. Šeimininkė išmaudė, perrengė, davė valgyti. Dieną laikydavo drabužių spintoje ir tik naktį išleisdavo į lauką tyru oru pakvėpuoti. Roza suprato, kad pas Mikučius nors ir gera, bet nesaugu. Pati išėjo. Karkliškių kaime ją priglaudė senelį pažinojęs žvejys Vladas Vasiliauskas. Ir jo sesuo Stanislava, ir senelis Jonas gailėjo našlaitės, ją beveik metus slėpė nuo pašalinių akių. Būdavo, jei kas svetimas užsuka, Roza išbėga į netoliese augantį miškelį ir tūno ten, kol šeimininkas pašauks. Kai pasidarė nesaugu, mergaitę Vasiliauskai perdavė Govijos kaime gyvenantiems Danieliui ir Juzefai Radavičiams.
Vis dėlto kartą mergaitė pateko į policijos nagus. Ją įmetė į Varnių policijos rūsius. Roza net neverkė, susirietė į kamuolėlį ir abejingomis akimis žiūrėjo į tolį. Tokią ją ir rado policijos komendantas Petras Mėčius. Jis privertė atsistoti, stipriai papurtė ir pasakė: „Rytoj tave išveš už Varnių, tarsi sušaudyti. Tu nebijok, niekas į tave nešaus, bėk! Tik atsimink, aš, Petras Mėčius, taip įsakiau! Atsiminsi, Petras Mėčius!"
Taip ir buvo. švintant ją išvedė, kažkas šovė, ir ji leidosi bėgti...
(...)Karo metais valstiečiai būdavo atviri nedaug kam, o štai Varnių klebonui Juozapui Gasiūnui atverdavo širdį. Klebonas per parapijietes sužinodavo, kokioje šeimoje slepiami žydai, ir kai jiems kildavo grėsmė, patardavo, kur nelaiminguosius perkelti. Roza irgi beveik metus slapstėsi klebono J. Gasiūno namuose. Jai labai gera buvo šeimininkė Konstancija.
1986 m. klebonas J. Gasiūnas šventė savo aštuoniasdešimtmetį, kartu minėjo ir kunigavimo penkiasdešimtmetį. Ta proga jo namuose tarp svečių buvo ir septyni kunigo išgelbėti žydai.
„Rengdamasi sveikinti jubiliatą galvojau: štai nors kartą atsirado proga jam viešai pasakyti daug gražių žodžių. Tiek dėkingumo buvo susikaupę mano širdyje, - pasakojo R. Šeraitė. - Tačiau paskutinę akimirką supratau, kad žodžiais sunku perteikti dėkingumą. Įteikiau rožių puokštę ir parklupusi teištariau: „Išgėlbėtojau!""
Roza su dėkingumu prisimena ir kitus savo gelbėtojus: Genę Pupšytę (dabar Laurinavičienė, gyvena Kaune), Elžbietą Dužinskaitę (dabar Servienė) iš Pavandenės miestelio. Žmonės, slėpę Rozą nuo mirties, parodė tikrą gailestingumą ir didvyriškumą. Juk kiekvienas, slėpęs žydą, galėjo ir pats būti sušaudytas, užtraukti nelaimę visai šeimai.
„Gerai prisimenu Juzefą Radavičienę, Vladą Vasiliauską, Veroniką Vasiliauskienę, Stanislavą Vasiliauskaitę. Dabar jos man patys brangiausi, artimiausi žmonės", – sako R. Šeraitė.
Užrašė Abraomas Brio.
Vilnius, 2001 m.
Iš Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Vilnius. 2003
Rozai buvo tik vienuolika metų, kai kilo karas ir j Lietuvą įsiveržė vokiečiai. Trečią dieną Varniuose prasidėjo pogromai. Fašistai įsiverždavo į žydų namus, grobė jų turtą. Mergaitė matė, kaip esesininkai vienam senukui perpjovė pilvą... Gydytoją, kuris bandė apsaugoti nuo išprievartavimo merginas, vietoje užmušė. Visus Varnių žydus suvarė į Viešvėnų kaimą. Kartą atrinko 23 jaunus vyrus, nusivarė už tvoros ir sušaudė. Tarp jų buvo ir Rozos tėvas...
Kitą dieną fašistai išžudė visus likusius vyrus, senelius ir berniukus, o moteris nuvarė į Geruliuose įsteigtą koncentracijos stovyklą. Ten jau buvo moterų ir vaikų iš kitų Žemaitijos vietovių – Luokės, Salantų, Tverų, Tirkšlių, Laukuvos.
1941-ųjų rugpjūtį Gerulių koncentracijos stovykla buvo likviduota. Visus, apie dešimt tūkstančių moterų ir vaikų, išvedė ir padalijo į dvi grupes. Stipresniosioms moterims pareiškė, kad perkelia į Telšius, o kitas ves „pasivaikščioti". Dauguma nutuokė kur - ten, kur iškasti gilūs grioviai...
Roza, lyg ką bloga nujausdama, perbėgo į pirmąją grupę, o motina su broliuku liko antrojoje grupėje.
„Kai mūsų kolona judėjo Telšių link, išgirdome automatų papliūpas ir širdį veriančius klyksmus. Supratome: šaudo tas, kurias išvedė „pasivaikščioti". Ten buvo mano motina ir brolis..." - prisimena Roza.
Telšių gete jų niekas nemaitino. Getą juosiančioje tvoroje jie aptiko silpnai prikaltą lentą, ją atkeldavo ir išlįsdavo „į laisvę" (paprastai auštant, kai sargybiniai snausdavo prie vartų). Nelaimingieji eidavo į kaimus, prašydavo darbo, kad nors kąsnelį užsidirbtų. Žemaičiai užjautė fašistų aukas: kas pieno šlakelį, kas duonos duodavo.
Atėjo 1941-ųjų žiema. Kūčių vakarą Roza pasibeldė į nepažįstamo ūkininko duris. Šeimininkė ją įsileido, pamaitino, o šeimininkas sako: „Greičiau bėk pas savuosius ir perspėk, kad jums duobės jau iškastos. Supratai, duobės!" Kaip šito nesuprasi, ir Roza, kiek kojos leido, ėmė bėgti į getą. Ten jau žinojo, geri lietuviai buvo perspėję.
Vėl atsargiai atkėlė tvoros lentą, vėl bėgo, kur akys vedė. Pasiekė Rainių miškelį ir iš nuovargio krito po eglaite. Drebėjo ne tiek nuo viduržiemio šalčio, kiek nuo klyksmo, sklidusio iš tos pusės, kur buvo šaudomi Telšių geto gyventojai.
Vakare, jausdama, kad sušals, išlindo iš po eglės ir pasibeldė į artimiausios sodybos duris.
„Vacy, žiūrėk, žydukė iš duobės išlindo! - suriaumojo prieangin išvirtęs vyriškis. - Greičiau duok šautuvą!"
Ji vėl leidosi bėgti, užkliuvo, krito, vėl bėgo. Pribėgo tvartus, įlindo vidun, įsirausė į šieną. Ten šilta, gera ir šalia veršelio užmigo. Paryčiui užėjęs šeimininkas ją surado. Nusivedė į virtuvę, davė karštų bulvių, pamaitino. Paskui parodė kelią į jaują, kur ant linų stirtos gulėjo šeši paslėpti žydai. Su jais Roza išbuvo savaitę. Tačiau šeimininkas pasakė: „Visų laikyti negaliu, pavojinga ir maisto neturiu. Tegul moteris su dviem vaikais lieka, o kiti - eikite..."
Ėjo mergaitė iš sodybos į sodybą. Vieni pamaitindavo, kiti, bijodami okupantų keršto, duris prieš ją užtrenkdavo; visko mergaitė patyrė. Galiausiai nutarė grįžti į Varnius, kur jos senelis žvejys gyveno, kur jį žmonės gerai pažinojo. Gal kas jos pasigailės.
Pakeliui užėjo į prie kelio stovinčią Juozo Mikučio trobelę. Šeimininkė išmaudė, perrengė, davė valgyti. Dieną laikydavo drabužių spintoje ir tik naktį išleisdavo į lauką tyru oru pakvėpuoti. Roza suprato, kad pas Mikučius nors ir gera, bet nesaugu. Pati išėjo. Karkliškių kaime ją priglaudė senelį pažinojęs žvejys Vladas Vasiliauskas. Ir jo sesuo Stanislava, ir senelis Jonas gailėjo našlaitės, ją beveik metus slėpė nuo pašalinių akių. Būdavo, jei kas svetimas užsuka, Roza išbėga į netoliese augantį miškelį ir tūno ten, kol šeimininkas pašauks. Kai pasidarė nesaugu, mergaitę Vasiliauskai perdavė Govijos kaime gyvenantiems Danieliui ir Juzefai Radavičiams.
Vis dėlto kartą mergaitė pateko į policijos nagus. Ją įmetė į Varnių policijos rūsius. Roza net neverkė, susirietė į kamuolėlį ir abejingomis akimis žiūrėjo į tolį. Tokią ją ir rado policijos komendantas Petras Mėčius. Jis privertė atsistoti, stipriai papurtė ir pasakė: „Rytoj tave išveš už Varnių, tarsi sušaudyti. Tu nebijok, niekas į tave nešaus, bėk! Tik atsimink, aš, Petras Mėčius, taip įsakiau! Atsiminsi, Petras Mėčius!"
Taip ir buvo. švintant ją išvedė, kažkas šovė, ir ji leidosi bėgti...
(...)Karo metais valstiečiai būdavo atviri nedaug kam, o štai Varnių klebonui Juozapui Gasiūnui atverdavo širdį. Klebonas per parapijietes sužinodavo, kokioje šeimoje slepiami žydai, ir kai jiems kildavo grėsmė, patardavo, kur nelaiminguosius perkelti. Roza irgi beveik metus slapstėsi klebono J. Gasiūno namuose. Jai labai gera buvo šeimininkė Konstancija.
1986 m. klebonas J. Gasiūnas šventė savo aštuoniasdešimtmetį, kartu minėjo ir kunigavimo penkiasdešimtmetį. Ta proga jo namuose tarp svečių buvo ir septyni kunigo išgelbėti žydai.
„Rengdamasi sveikinti jubiliatą galvojau: štai nors kartą atsirado proga jam viešai pasakyti daug gražių žodžių. Tiek dėkingumo buvo susikaupę mano širdyje, - pasakojo R. Šeraitė. - Tačiau paskutinę akimirką supratau, kad žodžiais sunku perteikti dėkingumą. Įteikiau rožių puokštę ir parklupusi teištariau: „Išgėlbėtojau!""
Roza su dėkingumu prisimena ir kitus savo gelbėtojus: Genę Pupšytę (dabar Laurinavičienė, gyvena Kaune), Elžbietą Dužinskaitę (dabar Servienė) iš Pavandenės miestelio. Žmonės, slėpę Rozą nuo mirties, parodė tikrą gailestingumą ir didvyriškumą. Juk kiekvienas, slėpęs žydą, galėjo ir pats būti sušaudytas, užtraukti nelaimę visai šeimai.
„Gerai prisimenu Juzefą Radavičienę, Vladą Vasiliauską, Veroniką Vasiliauskienę, Stanislavą Vasiliauskaitę. Dabar jos man patys brangiausi, artimiausi žmonės", – sako R. Šeraitė.
Užrašė Abraomas Brio.
Vilnius, 2001 m.
Iš Su adata širdyje. Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių atsiminimai. Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Vilnius. 2003