Žydų gelbėtojai
Požėla Vladas
Vladas POŽĖLA
Kužių klebonas Vladas Požėla nieko nepasakoja, tik surenka iš stalčių pluoštą laiškų ir padeda ant stalo.
„...buvau kaimynų įskųsta. Gestapas mano gimimo dieną (todėl ir nepamiršau datos) įmetė mane į Šiaulių kalėjimą. Kalėjimo kapelionas tuo metu buvo gerbiamas kunigas Vladas Požėla. Rizikuodamas savo laisve ir gyvybe, jis diena dienon ėjo per žmones rinkdamas aukas ir viską iki paskutinės kruopos nešdavo badaujantiems, mirties laukiantiems kaliniams. Mano vyras, orkestro muzikantas, Liudvikas Aleksandravičius taip pat buvo kalėjime. Kapelionas, norėdamas suteikti kaliniams moralinę paspirtį – galimybę susitikti su savo vyrais ir žmonomis, – atnešė į kalėjimą violončelę, organizavo orkestrėlį. Tie susitikimai buvo ne mažiau svarbūs dvasios palaikymui negu duona ir vaistai – kūnui. Kunigui nebuvo skirtumo, kokios mes tautybės, religijos, mes visi jam buvome vienos – Dievo vaikų tautos – žmonės. Jis buvo kaip švyturio spindulys skęstančiam laivui nakties tamsybėje...“
„Gerb. ponas Požėla,
Aš visą amžių prisiminsiu Tamstą, Jūs man esate antras tėvas. O Lietuva man yra antra gimtinė ...“
Gerb. kunige,
Lietuvos žydų kultūros draugijai yra žinoma, kad jūs hitlerinės okupacijos metais gelbėjote persekiojamus mūsų tautiečius, už ką Jums Jeruzalėje suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.
Būsime labai dėkingi, jeigu Jūs mums trumpai parašysite apie save ir išgelbėtuosius...“
Kunigas galėjo surašyti tik trumpą sąrašą, juk padėdamas nusilpusiems ar nešdamas sutanos klostėse pjūklelį kalėjimo grotoms perpjauti, jis neklausė pavardžių tų, kuriuos gelbėjo. Pamatęs kameroje išblyškusią mergaitę, paėmė ją ant rankų ir iš tolo vokiškai šaukdamas: „Atsargiai, šiltinė”, išnešė iš kalėjimo. Vokiečiai labai bijojo epidemijos ir padarė jam kuo plačiausią taką. Mergaitė „pasveiko“, ištekėjo ir užaugino dukrelę – Reginą Steponavičiūtę, režisierę.
Kapelionas kasdien ėjo į kalėjimą, kasdien nešė ne tik paguodą kalinių sieloms, bet ir žinias iš laisvės, iš fronto, laiškus, kurie buvo griežčiausiai draudžiami. 1944 birželio 19 d. aviacijos antskrydžio metu ant Šiaulių pasipylė bombos. Kalėjimo sargyba panikavo ir blaškėsi. O kunigas atidarinėjo kamerų duris...
„Tuo metu iš mirties fabriko drauge su kitais kameros kaliniais pabėgau ir aš. 26 metus ieškojau kunigo, norėdamas sutikti jį ir padėkoti už išgelbėtą gyvybę, už netikėtą laisvę, už galimybę džiaugtis pasauliu. Tik jo dėka išlikau gyvas aš ir daugelis kitų“, – rašo Benjaminas Fuksis. Kai jie susitiko, apsikabino ir abu pravirko kaip vaikai...
Kai ponas Benjaminas ieškojo kunigo Lietuvoje, Vladas Požėla tuo metu šildė savimi amžiną Sibiro įšalą, kad lengviau būtų kentėti ir tikėti lagerio broliams. Kunigas buvo nuteistas 25-eriems nelaisvės metams.
Prasidėjus reabilitacijos bangai, kunigas galėjo prašyti „klaidų atitaisymo“. Bet jis to nedarė. Lietuvos žydų draugijos Šiaulių skyriaus įgaliotiniui gerb. M. Erenburgui buvo adresuotas toks dokumentas:
„Respublikos prokuratūra, gavusi Lietuvos žydų kultūros draugijos pareiškimą dėl kunigo Vlado Požėlos reabilitavimo, patikrino archyvinę baudžiamąją bylą jo atžvilgiu.
Vladas Požėla, remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 07 28 įsaku, reabilituotas. Siunčiame Jums V.Požėlos reabilitavimo pažymėjimą, kurį prašome įteikti reabilituotajam ar jo artimiesiems.
Dėkojame Lietuvos žydų kultūros draugijai už pagalbą vardan teisybės“ .
Laiškų ir dokumentų pluošte yra dar vienas raštas, kuriuo kunigas Vladas Požėla atsisako pervedamų jam 6000 rublių – kompensacijos už kalinimo metus ir atiduoda tuos pinigus Lietuvos žydų kultūros draugijos Šiaulių skyriui.
Daug būtų galėjęs papasakoti Pasaulio Tautų Teisuolis kunigas Vladas Požėla. Jo akys tai nušvisdavo, tai nuliūsdavo – kažkas džiaugiasi saulės šviesa, kažkam ji užgeso tarp raudonų Šiaulių kalėjimo sienų...
Bet niekas nepamiršta – visi jie gyveno Teisuolio širdyje ir maldoje.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Biografija
Vladas Požėla gimė 1913 metų balandžio 1 dieną, kunigu įšventintas 1937 metų gegužės 22 dieną. Baigęs seminariją tų pačių metų liepos 20 dieną paskirtas Vilkijos parapijos vikaru, vėliau dirbo Šiaulių šv. Jurgio parapijos vikaru. Nuo 1938 iki 1944 metų ėjo kapeliono pareigas Šiaulių vidurinėje amatų mokykloje, Šiaulių vidurinėje prekybos mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje. Ten pat dėstė tikybą. Nuo 1942 m. ėjo Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo bei Šiaulių ligoninės chirurginio skyriaus kapeliono pareigas. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime daug padėjo ten įkalintiems žydams. Jam padedant, kai kurie žydų tautybės kaliniai pabėgo į laisvę. 1946 metais sovietinės valdžios ištremtas. Iš tremties grįžo 1956 metais. Tais pačiais metais paskirtas Aukštelkės parapijos klebonu. 1961–1962 metais paskirtas Šiaulių šv. Jurgio parapijos altaristu.Vėliau klebonavo Skirsnemunėje ir Pakapėje. 1989 m. paskirtas Kužių parapijos klebonu, kur dirbo iki mirties. Mirė 1997 metais balandžio 10 dieną.
Kužių klebonas Vladas Požėla nieko nepasakoja, tik surenka iš stalčių pluoštą laiškų ir padeda ant stalo.
„...buvau kaimynų įskųsta. Gestapas mano gimimo dieną (todėl ir nepamiršau datos) įmetė mane į Šiaulių kalėjimą. Kalėjimo kapelionas tuo metu buvo gerbiamas kunigas Vladas Požėla. Rizikuodamas savo laisve ir gyvybe, jis diena dienon ėjo per žmones rinkdamas aukas ir viską iki paskutinės kruopos nešdavo badaujantiems, mirties laukiantiems kaliniams. Mano vyras, orkestro muzikantas, Liudvikas Aleksandravičius taip pat buvo kalėjime. Kapelionas, norėdamas suteikti kaliniams moralinę paspirtį – galimybę susitikti su savo vyrais ir žmonomis, – atnešė į kalėjimą violončelę, organizavo orkestrėlį. Tie susitikimai buvo ne mažiau svarbūs dvasios palaikymui negu duona ir vaistai – kūnui. Kunigui nebuvo skirtumo, kokios mes tautybės, religijos, mes visi jam buvome vienos – Dievo vaikų tautos – žmonės. Jis buvo kaip švyturio spindulys skęstančiam laivui nakties tamsybėje...“
„Gerb. ponas Požėla,
Aš visą amžių prisiminsiu Tamstą, Jūs man esate antras tėvas. O Lietuva man yra antra gimtinė ...“
Gerb. kunige,
Lietuvos žydų kultūros draugijai yra žinoma, kad jūs hitlerinės okupacijos metais gelbėjote persekiojamus mūsų tautiečius, už ką Jums Jeruzalėje suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas.
Būsime labai dėkingi, jeigu Jūs mums trumpai parašysite apie save ir išgelbėtuosius...“
Kunigas galėjo surašyti tik trumpą sąrašą, juk padėdamas nusilpusiems ar nešdamas sutanos klostėse pjūklelį kalėjimo grotoms perpjauti, jis neklausė pavardžių tų, kuriuos gelbėjo. Pamatęs kameroje išblyškusią mergaitę, paėmė ją ant rankų ir iš tolo vokiškai šaukdamas: „Atsargiai, šiltinė”, išnešė iš kalėjimo. Vokiečiai labai bijojo epidemijos ir padarė jam kuo plačiausią taką. Mergaitė „pasveiko“, ištekėjo ir užaugino dukrelę – Reginą Steponavičiūtę, režisierę.
Kapelionas kasdien ėjo į kalėjimą, kasdien nešė ne tik paguodą kalinių sieloms, bet ir žinias iš laisvės, iš fronto, laiškus, kurie buvo griežčiausiai draudžiami. 1944 birželio 19 d. aviacijos antskrydžio metu ant Šiaulių pasipylė bombos. Kalėjimo sargyba panikavo ir blaškėsi. O kunigas atidarinėjo kamerų duris...
„Tuo metu iš mirties fabriko drauge su kitais kameros kaliniais pabėgau ir aš. 26 metus ieškojau kunigo, norėdamas sutikti jį ir padėkoti už išgelbėtą gyvybę, už netikėtą laisvę, už galimybę džiaugtis pasauliu. Tik jo dėka išlikau gyvas aš ir daugelis kitų“, – rašo Benjaminas Fuksis. Kai jie susitiko, apsikabino ir abu pravirko kaip vaikai...
Kai ponas Benjaminas ieškojo kunigo Lietuvoje, Vladas Požėla tuo metu šildė savimi amžiną Sibiro įšalą, kad lengviau būtų kentėti ir tikėti lagerio broliams. Kunigas buvo nuteistas 25-eriems nelaisvės metams.
Prasidėjus reabilitacijos bangai, kunigas galėjo prašyti „klaidų atitaisymo“. Bet jis to nedarė. Lietuvos žydų draugijos Šiaulių skyriaus įgaliotiniui gerb. M. Erenburgui buvo adresuotas toks dokumentas:
„Respublikos prokuratūra, gavusi Lietuvos žydų kultūros draugijos pareiškimą dėl kunigo Vlado Požėlos reabilitavimo, patikrino archyvinę baudžiamąją bylą jo atžvilgiu.
Vladas Požėla, remiantis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 07 28 įsaku, reabilituotas. Siunčiame Jums V.Požėlos reabilitavimo pažymėjimą, kurį prašome įteikti reabilituotajam ar jo artimiesiems.
Dėkojame Lietuvos žydų kultūros draugijai už pagalbą vardan teisybės“ .
Laiškų ir dokumentų pluošte yra dar vienas raštas, kuriuo kunigas Vladas Požėla atsisako pervedamų jam 6000 rublių – kompensacijos už kalinimo metus ir atiduoda tuos pinigus Lietuvos žydų kultūros draugijos Šiaulių skyriui.
Daug būtų galėjęs papasakoti Pasaulio Tautų Teisuolis kunigas Vladas Požėla. Jo akys tai nušvisdavo, tai nuliūsdavo – kažkas džiaugiasi saulės šviesa, kažkam ji užgeso tarp raudonų Šiaulių kalėjimo sienų...
Bet niekas nepamiršta – visi jie gyveno Teisuolio širdyje ir maldoje.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Biografija
Vladas Požėla gimė 1913 metų balandžio 1 dieną, kunigu įšventintas 1937 metų gegužės 22 dieną. Baigęs seminariją tų pačių metų liepos 20 dieną paskirtas Vilkijos parapijos vikaru, vėliau dirbo Šiaulių šv. Jurgio parapijos vikaru. Nuo 1938 iki 1944 metų ėjo kapeliono pareigas Šiaulių vidurinėje amatų mokykloje, Šiaulių vidurinėje prekybos mokykloje, Šiaulių berniukų gimnazijoje. Ten pat dėstė tikybą. Nuo 1942 m. ėjo Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjimo bei Šiaulių ligoninės chirurginio skyriaus kapeliono pareigas. Šiaulių sunkiųjų darbų kalėjime daug padėjo ten įkalintiems žydams. Jam padedant, kai kurie žydų tautybės kaliniai pabėgo į laisvę. 1946 metais sovietinės valdžios ištremtas. Iš tremties grįžo 1956 metais. Tais pačiais metais paskirtas Aukštelkės parapijos klebonu. 1961–1962 metais paskirtas Šiaulių šv. Jurgio parapijos altaristu.Vėliau klebonavo Skirsnemunėje ir Pakapėje. 1989 m. paskirtas Kužių parapijos klebonu, kur dirbo iki mirties. Mirė 1997 metais balandžio 10 dieną.