Žydų gelbėtojai
Povilaikaitė (Babinskienė) Konstancija
NEĮKAINOJAMAS LANGUOTAS PLEDAS
Aviva Tkatsch (Thatch)-Sandler
Iš "Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto"
Editid by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, 2011
Mano tėvas buvo vienas iš šešių Leibo ir Rodos Tkač vaikų. Izaokas, vyriausias, išvyko į Meksiką septyniolikos, o Pesachas, jauniausias, buvo nužudytas Palestinoje, kai ėjo sargybą žydų gyvenvietėje. Mošė, Sara ir mano tėvas Benešas liko Kaune. Mano močiutė, motinos mama Ema Efron, buvo kilusi iš Vilniaus. Ji turėjo brolį, kuris emigravo į Šanchajų, ir seserį, kuri gyveno Švedijoje; manau, persikėlusi į Kauną, močiutė laukė žinių iš sesers dėl galimybių emigruoti į Švediją. Kaune ji susipažino su mano seneliu ir ištekėjo už jo. Jie turėjo du vaikus: mano mamą Rivą ir mano dėdę Šmuelį. Mamai buvo ketveri, kai mirė jos tėvas (mano senelis), ir jos mama, kad išlaikytų šeimą, įsidarbino tekstilės parduotuvėje. Giminių Kaune ji neturėjo, tad su dviem vaikais gyveno sunkiai, jautėsi vieniša.
Mano tėvas buvo dešimt metų vyresnis už mano mamą, buvo įgijęs teisininko specialybę, bet vertėsi tekstilės importu. Kai susipažino su mano mama, jai buvo tik keturiolika. Mama jam pamelavo, kiek jai metų. Bet kai sužinojo, kad ji gerokai jaunesnė, negu buvo sakiusi, jie jau buvo labai artimi. Jis ją globojo, įtraukė į Makabio sporto klubą, padėdavo ruošti namų darbus, tapo jos patarėju, vadovu ir galiausiai – vyru. Tėvai susituokė 1941-ųjų gegužės pabaigoje. Močiutė Ema antrą kartą ištekėjo prieš pat mano tėvų vestuves. Jos antras vyras ir keturi jo sūnūs per karą žuvo.
Motina pasakojo, kad jie su tėčiu leido medaus mėnesį kaime savo vasarnamyje, kai sužinojo apie vokiečių užmačias ir Lietuvos okupaciją. Jie skubiai grįžo į Kauną, nes norėjo būti arčiau giminių. Į getą jie persikėlė su tėvo gimine. Ankštuose butuose glaudėsi po daug žmonių; manau, mamai buvo labai sunku gyventi su tiek daug žmonių.
Sužinojusi, kad laukiasi, mano mama patyrė prieštaringus jausmus. Aš gimiau 1942 metų kovo 4 dieną. Buvo pavasaris, tad tėvai sionistai davė man kupiną vilties vardą Aviva (hebrajiškai „aviv“ –„pavasaris“).
Buvo rengiamos akcijos, per jas atimdavo vaikus. Per vieną tokią akciją mano tetą Sarą ir jos vaiką suėmė, ir daugiau mes apie juos nieko negirdėjome. Tėvai pasakojo, kad slėptuvė, kurioje mes su mama slėpdavomės, kai pasklisdavo gandai apie akcijas, buvo po sofa. Neįsivaizduoju, kaip mama sugebėdavo mane nuraminti, kad aš ištisas valandas tylėdavau, bet iki šiol jaučiu panišką baimę, kai man užkloja antklode veidą. Taip gyvenome dvejus metus.
Laikas bėgo ir vis labiau darėsi aišku, kad visi žydai galiausiai bus nužudyti. Tėvai jautė, kad turi išvesti mane iš geto. Pamenu, tėvai pasakojo, kad jie ilgai svarstė, kaip viskas pakryptų, jeigu jie nesugrįžtų manęs atsiimti. Ar nebūtų likimo ironija, jei mane užaugintų antisemite? Vis dėlto troškimas išgelbėti mane nugalėjo, ir jie pradėjo ieškoti žmogaus, kuriam galėtų patikėti išgelbėti žydų vaiko. Ir jie rado moterį, kuri sutiko mane priimti. Ji gyveno netoli kitame mieste ir nuomojo gimnazistėms kambarius. Mane užmigdė migdomaisiais, įdėjo į maišą ir paslėpė vežime po šienu. Atsibudusi keistoje vietoje su žmonėmis, kalbančiais svetima kalba, buvau labai sukrėsta, verkiau, priešinausi, niršau. Kadangi namas būdavo pilnas žmonių, toji moteris, Letulienė, išsigando. Už pagalbą žydams bausdavo mirtimi, todėl ji turėjo rasti man kitą vietą, juk aš kėliau grėsmę visiems jos gyventojams.
Ji pasikvietė kelias mergaites ir pasakė, kad tam tikru laiku mane išneš į lauką ir paliks ten. Ji paprašė, kad kuri nors iš mergaičių paimtų mane ir rastų man saugią vietą. Ji nenorėjo žinoti, kas mane paims ir kur aš būsiu, kad jeigu ją būtų tardę, ji neturėtų ko pasakyti vokiečiams. Viena iš mergaičių (o gal ir ne viena) paėmė mane į savo šeimos ūkį. Kai ji ten pasirodė su vaiku, tėvai jai pasakė: „Ar tu suvoki, ką padarei? Per tave dabar mūsų gyvybei gresia pavojus.“
Bet tai buvo geri žmonės, jie mane priglaudė. Turėjau labai nedaug daiktų: neįprasto škotiško rašto antklodę, kurią tėvas man atvežė iš vienos kelionės į Angliją, kelis drabužėlius, plaukų segtuką, kurį mama padarė iš spalvotų vielučių, ir tėvų nuotrauką. Du kartus atiduota svetimiems buvau palūžusi ir labai nuolanki. Tuomet aš kalbėjau tik jidiš, bet greitai pramokau ir lietuviškai. Man labai pasisekė, kad buvau šviesiaplaukė, smulkių veido bruožų ir žaliaakė. Svetimiems sakydavo, kad aš tolima giminaitė, pakrikštijo Vitute, ir aš labai prisirišau prie tų mylinčių, drąsių žmonių. Tą moterį aš vadinau „Mamyte“.
Aviva Tkatsch (Thatch)-Sandler
Iš "Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto"
Editid by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg, 2011
Mano tėvas buvo vienas iš šešių Leibo ir Rodos Tkač vaikų. Izaokas, vyriausias, išvyko į Meksiką septyniolikos, o Pesachas, jauniausias, buvo nužudytas Palestinoje, kai ėjo sargybą žydų gyvenvietėje. Mošė, Sara ir mano tėvas Benešas liko Kaune. Mano močiutė, motinos mama Ema Efron, buvo kilusi iš Vilniaus. Ji turėjo brolį, kuris emigravo į Šanchajų, ir seserį, kuri gyveno Švedijoje; manau, persikėlusi į Kauną, močiutė laukė žinių iš sesers dėl galimybių emigruoti į Švediją. Kaune ji susipažino su mano seneliu ir ištekėjo už jo. Jie turėjo du vaikus: mano mamą Rivą ir mano dėdę Šmuelį. Mamai buvo ketveri, kai mirė jos tėvas (mano senelis), ir jos mama, kad išlaikytų šeimą, įsidarbino tekstilės parduotuvėje. Giminių Kaune ji neturėjo, tad su dviem vaikais gyveno sunkiai, jautėsi vieniša.
Mano tėvas buvo dešimt metų vyresnis už mano mamą, buvo įgijęs teisininko specialybę, bet vertėsi tekstilės importu. Kai susipažino su mano mama, jai buvo tik keturiolika. Mama jam pamelavo, kiek jai metų. Bet kai sužinojo, kad ji gerokai jaunesnė, negu buvo sakiusi, jie jau buvo labai artimi. Jis ją globojo, įtraukė į Makabio sporto klubą, padėdavo ruošti namų darbus, tapo jos patarėju, vadovu ir galiausiai – vyru. Tėvai susituokė 1941-ųjų gegužės pabaigoje. Močiutė Ema antrą kartą ištekėjo prieš pat mano tėvų vestuves. Jos antras vyras ir keturi jo sūnūs per karą žuvo.
Motina pasakojo, kad jie su tėčiu leido medaus mėnesį kaime savo vasarnamyje, kai sužinojo apie vokiečių užmačias ir Lietuvos okupaciją. Jie skubiai grįžo į Kauną, nes norėjo būti arčiau giminių. Į getą jie persikėlė su tėvo gimine. Ankštuose butuose glaudėsi po daug žmonių; manau, mamai buvo labai sunku gyventi su tiek daug žmonių.
Sužinojusi, kad laukiasi, mano mama patyrė prieštaringus jausmus. Aš gimiau 1942 metų kovo 4 dieną. Buvo pavasaris, tad tėvai sionistai davė man kupiną vilties vardą Aviva (hebrajiškai „aviv“ –„pavasaris“).
Buvo rengiamos akcijos, per jas atimdavo vaikus. Per vieną tokią akciją mano tetą Sarą ir jos vaiką suėmė, ir daugiau mes apie juos nieko negirdėjome. Tėvai pasakojo, kad slėptuvė, kurioje mes su mama slėpdavomės, kai pasklisdavo gandai apie akcijas, buvo po sofa. Neįsivaizduoju, kaip mama sugebėdavo mane nuraminti, kad aš ištisas valandas tylėdavau, bet iki šiol jaučiu panišką baimę, kai man užkloja antklode veidą. Taip gyvenome dvejus metus.
Laikas bėgo ir vis labiau darėsi aišku, kad visi žydai galiausiai bus nužudyti. Tėvai jautė, kad turi išvesti mane iš geto. Pamenu, tėvai pasakojo, kad jie ilgai svarstė, kaip viskas pakryptų, jeigu jie nesugrįžtų manęs atsiimti. Ar nebūtų likimo ironija, jei mane užaugintų antisemite? Vis dėlto troškimas išgelbėti mane nugalėjo, ir jie pradėjo ieškoti žmogaus, kuriam galėtų patikėti išgelbėti žydų vaiko. Ir jie rado moterį, kuri sutiko mane priimti. Ji gyveno netoli kitame mieste ir nuomojo gimnazistėms kambarius. Mane užmigdė migdomaisiais, įdėjo į maišą ir paslėpė vežime po šienu. Atsibudusi keistoje vietoje su žmonėmis, kalbančiais svetima kalba, buvau labai sukrėsta, verkiau, priešinausi, niršau. Kadangi namas būdavo pilnas žmonių, toji moteris, Letulienė, išsigando. Už pagalbą žydams bausdavo mirtimi, todėl ji turėjo rasti man kitą vietą, juk aš kėliau grėsmę visiems jos gyventojams.
Ji pasikvietė kelias mergaites ir pasakė, kad tam tikru laiku mane išneš į lauką ir paliks ten. Ji paprašė, kad kuri nors iš mergaičių paimtų mane ir rastų man saugią vietą. Ji nenorėjo žinoti, kas mane paims ir kur aš būsiu, kad jeigu ją būtų tardę, ji neturėtų ko pasakyti vokiečiams. Viena iš mergaičių (o gal ir ne viena) paėmė mane į savo šeimos ūkį. Kai ji ten pasirodė su vaiku, tėvai jai pasakė: „Ar tu suvoki, ką padarei? Per tave dabar mūsų gyvybei gresia pavojus.“
Bet tai buvo geri žmonės, jie mane priglaudė. Turėjau labai nedaug daiktų: neįprasto škotiško rašto antklodę, kurią tėvas man atvežė iš vienos kelionės į Angliją, kelis drabužėlius, plaukų segtuką, kurį mama padarė iš spalvotų vielučių, ir tėvų nuotrauką. Du kartus atiduota svetimiems buvau palūžusi ir labai nuolanki. Tuomet aš kalbėjau tik jidiš, bet greitai pramokau ir lietuviškai. Man labai pasisekė, kad buvau šviesiaplaukė, smulkių veido bruožų ir žaliaakė. Svetimiems sakydavo, kad aš tolima giminaitė, pakrikštijo Vitute, ir aš labai prisirišau prie tų mylinčių, drąsių žmonių. Tą moterį aš vadinau „Mamyte“.
Baigiantis karui ūkyje pasirodė žydas – sovietų kareivis, jis pasakė girdėjęs, kad čia gyvenantis žydų vaikas. Tad po karo jis norintis pasiimti mane į savo šeimą. Įtėviai atrėžė, kad atiduos mane tik tėvams – žmonėms, kurių nuotrauką turėjau, kai patekau pas juos. O jei mano tėvai negrįšiantys, jie patys mane auginsiantys.
Mamai su močiute pavyko ištrūkti iš Štuthofo, ir jos kelis mėnesius kartu slapstėsi, bet po išvadavimo išsiskyrė. Močiutė išvažiavo į Kauną ieškoti manęs, o mama išvyko į Lodzę, nes buvo girdėjusi, kad ten kažkas matė mano tėvą. Mano močiutė ir dėdė Mošė nuėjo pas Letulienę, bet niekas nežinojo, kur aš ir ar dar gyva. Močiutė puolė į neviltį. Kartą ji nuėjo į valstiečių turgų pirkti maisto. Vaikštinėdama po turgų, staiga pamatė moterį, vilkinčią paltą, pasiūtą iš tokios pat vilnonės medžiagos kaip mano neįprasta antklodė. Ji pripuolė prie moters ir pareikalavo pasakyti, kur gyvena vaikas, kuriam priklausė šitas pledas. Moteris nuvežė juos į sodybą. Mano močiutę ištiko priepuolis, kai ji pamatė mane.
Aš nenorėjau su ja važiuoti, prieštaravo ir įtėvių šeima. Ir tik kai ji paklausė apie mano tėvų nuotrauką ir apie plaukų segtuką iš vielučių, jie patikėjo, kad ji yra mano močiutė, ir leido man su ja vykti. Grįžusios su močiute apsigyvenome su dėdės Mošės šeima, Pešele, teta Dvora ir visais kitais.
Man pasakojo, kad, kai močiutė mane pasiėmė, netrukus aš labai susirgau. Visi manė, kad man meningitas ir kad aš mirsiu. Kartą kažkas pabeldė į duris. Tai buvo Mamytė. Susapnavusi, kad aš sunkiai sergu, ji pėsčia leidosi į ilgą kelią nešina vaistais, kurie man buvo padėję anksčiau. Po to labai greitai pasveikau. Kaip dabar man atrodo, tikriausiai visi manė, jog man buvo užėjęs „pamišimas“, sunki vaikiška depresija. O pamačiusi Mamytę, išgirdusi jos balsą, pabučiuota jos, atgavau jėgas, ir depresija praėjo.
Kai pasveikau, man išrūpino dokumentus, ir močiutė išsivežė mane traukiniu susitikti su tėvais. Nepamenu to susitikimo. Žinau tik kad man padovanojo didelę lėlę ir pasakė, jog dabar viskas būsią gerai, nes mes vėl visi kartu. Tais laikais daugelyje kaimo kryžkelių stovėdavo kryžiai ir būdavo supiltos akmenų krūsnys – prie kiekvieno kryžiaus aš prašiau sustoti, nes norėjau pasimelsti. Mamą tai varė iš proto. Jie susirado kunigą, jis mane pasisodino ir paaiškino, kad aš jau esu su savo tikrąją šeima, kad aš – žydė, todėl man nebereikia melstis kiekvienoje kryžkelėje.
Mūsų šeima išvyko į perkeltųjų asmenų stovyklą, buvusį Šv. Otilijos (St. Ottilion) vienuolyną, pasigydyti sveikatos. Tėvo oda atrodė pasibaisėtinai. Mama buvo (ir liko) labai nervinga ir įtari. Aš žaisdavau su keliais ten buvusiais vaikais ir iš naujo mokiausi būti žyde. Pamenu, žmonės dažnai verkdavo, žiūrėdami į mane. Tik po kelerių metų aš suvokiau, jog jie aprauda savo žuvusius vaikus, seseris ir brolius.
Tuomet to nesupratau, bet tėvai mamos iniciatyva nutraukė visus saitus su mano lietuviškąja šeima. Buvo negalima jų nė minėti; ši mano gyvenimo dalis buvo baigta. Tai buvo pateikiama ne taip subtiliai, bet esmė buvo labai aiški.
Pagerėjus sveikatai tėvas nusprendė likti dar keleriems metams Miunchene, Vokietijoje. Jis norėjo dalyvauti ORT [Žydų amatų ir žemės ūkio darbo draugija} programoje, turėjusią padėti jauniems žmonėms, kurių mokslas buvo nutrūkęs, išmokti amatų, kad turėtų pragyvenimo šaltinį. Miunchene gimė mano sesuo Roda. Per tą laiką tėvas aplankė Palestiną ir savo brolio kapą.
Palestinoje jis suprato, kad dėl odos sutrikimų negalės gyventi tame klimate, mama taip pat atsisakė vykti į šalį, kurioje buvo labai didelė dar vieno karo tikimybė. Tuo metu, kai mano tėvas vadovavo ORT mokyklai, keli amerikiečiai, kurie rinko pinigus šiai programai finansuoti ir padėti Europos žydams, atvyko patikrinti, kaip naudojami jų pinigai. Keli iš jų paliko mano tėvui savo vizitines korteles ir pasakė, kad jie galėtų jį įdarbinti, jei jis atvažiuotų į Detroitą, Mičiganą ar Finiksą Arizonoje.
Tėvai niekada neplanavo likti Vokietijoje visam laikui. Nagrinėdami JAV žemėlapį, jie nusprendė, kad Detroito klimatas panašus į Kauno, valstiją supa dideli ežerai, tad jie pamanė, jog tai galėtų būti vieta, kur jie galėtų apsistoti ir auginti vaikus.
Į JAV emigravome 1949 metais. Neilgai užtrukę Niujorke tęsėme kelionę ir galiausiai atvykome į Detroitą. „Holtzman and Silverman Co.“ atstovai tesėjo žodį ir priėmė mano tėvą į darbą. Jis ten išdirbo visą gyvenimą: pradėjo kaip statybos darbų valdymo stažuotojas ir galiausiai tapo labai gerbiamu bendrovės viceprezidentu. Sakyčiau, jis puikiai prisitaikė prie naujo gyvenimo. Jis buvo labai draugiškas, ir visi, su kuo jis turėdavo kasdienių reikalų, tapdavo jo bičiuliais.
Mamai buvo kur kas sunkiau. Ji buvo nervinga, beveik liguistai įtari. Namuose visą laiką tvyrojo įtampa. Man atrodo, tai, ką ji patyrė karo metais, visiškai pakirto jos tikėjimą žmonių gerumu. „Kaimynai gali išduoti, nekalbėk su žmonėmis apie asmeninius dalykus, niekuo nepasitikėk,“ – sakydavo ji. Mano brolis Leonardas (Leibas) gimė 1956 metais. Tuo pačiu metu mama pradėjo dėstyti hebrajų kalbą norintiems tobulinti žinias po privalomųjų pamokų ir įstojo į koledžą, kad pagaliau baigtų mokslus. Pedagoginis darbas buvo jos pašaukimas. Kai buvo atdaryta dieninė hebrajų kalbos mokykla, ją pakvietė mokyti sinagogoje. Kone kas savaitę žmonės sustabdydavo mane gatvėje ir sakydavo, kad mano motina yra geriausia mokytoja, kokią jie tik yra turėję. Į pensiją ji išėjo 80-ties. Dauguma vietinės bendruomenės narių – jos buvę mokiniai. Mes kėlėmės iš vieno Detroito rajono į kitą, kol galiausiai apsigyvenome labai jaukioje vietoje.
1962 metais aš ištekėjau už Roberto Sandlerio. Kol jis Harvardo universitete studijavo teisę, mes gyvenome Kembridže, Masačusetse. Paskui grįžome į Detroitą, auginome tris vaikus. Aš grįžau į koledžą, baigiau socialinio darbo sveikatos priežiūros sistemoje studijas. Man teko daug dirbti su Holokaustą išgyvenusių žmonių vaikais.
Mano mama dabar gyvena Alzheimerio ligos slaugos ligoninėje. Ji visiškai nesąmoninga, bet savo vaikus atpažįsta.
Maždaug prieš šešiolika metų tėvai paprašė, kad atvažiuočiau pas juos. Jie man parodė laišką lietuvių kalba, kurį gavo mano pusseserė Pešelė (Polina Tkatsch-Davidson). Ji persiuntė tą laišką mano tėvams, ir jie kelis mėnesius jį laikė. Galiausiai tėvas įkalbėjo mamą atiduoti laišką man. Jį parašė buvusi gimnazistė Konstancija Povilaikaitė-Babinskienė, tuo metu jai jau buvo apie 60. Ji kreipėsi į Žydų draugiją, kuri Lietuvoje pradėjo veikti po SSSR žlugimo, ieškodama mergaitės, kurią jos tėvai Petras ir Ona Povilaikos slėpė per karą.
Mama jai atsakė trumpučiu laiškeliu; nežinau, ką parašė. Ją ištiko isterijos priepuolis, kai ji man skaitė gautą laišką. Ji bijojo, kad aš norėsiu grįžti į Lietuvą gyventi su tais žmonėmis. Buvo neįmanoma jos perkalbėti. Laiške jai vaidenosi pikti kėslai. Nunešiau laišką draugei, kuri mokėjo lietuvių kalbą, ji man padėjo parašyti atsakymą. Aprašiau mamos psichologinę būseną ir pasakiau, kad esu labai sujaudinta gavusi iš jų žinių. Mes pradėjome susirašinėti, bet paskui per gaisrą 1996 metais sudegė mano namas, o kartu su juo ir Konstancijos adresas. Manau, būčiau galėjusi vėl jį susirasti, bet tuo metu mane kamavo dvasinis sąmyšis, kuris mane tarsi paralyžiavo. Taigi mes apsikeitėme tik keliais laiškais. Parašiau jiems, kad esu dėkinga už išgelbėtą gyvybę, siūliau visokios pagalbos. Jie parašė, kad nieko nestokoja ir kad visą tą laiką tik troško sužinoti, kaip susiklostė gyvenimas jų „Vitutei“ po to, kai ji juos paliko. Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tai, ką jaučiu – dėkingumą už meilę ir saugumą, kuriuos ši šeima, rizikuodama visų šeimos narių gyvybe, suteikė svetimam vaikui.
Kai Mošė su šeima atvyko iš Rusijos į Izraelį, mano tėvas ir brolis nuvažiavo jų aplankyti. Tėvas buvo laimingas, po tiek metų pamatęs savo brolį ir jo šeimą. Prieš dvidešimt šešerius metus aš nuvykau į Izraelį, kur mes vėl susitikome su Polina Tkatsch-Davidson ir jos vaikais. O Polina apsilankė Detroite. 2008 metais sužinojusi iš Polinos apie šį projektą, mielai pridedu ir savo istoriją prie šio, deja, tokio plono gyvų išlikusių Kauno geto vaikų prisiminimų rinkinėlio.
Detroitas, JAV, 2008
NB: Rašant šią istoriją man pavyko susirasti Konstanciją Babinskienę ir jos dukteris. Mes susirašinėjome laiškais ir elektroniniu paštu, siuntėmės nuotraukas. Ji mirė praeitais metais. Vieną iš jos dukrų – Virginiją – šeima vadindavo Vitute.
Iš Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto
Edited by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg
First published by Vallentine Mitchell in 2011
Mamai su močiute pavyko ištrūkti iš Štuthofo, ir jos kelis mėnesius kartu slapstėsi, bet po išvadavimo išsiskyrė. Močiutė išvažiavo į Kauną ieškoti manęs, o mama išvyko į Lodzę, nes buvo girdėjusi, kad ten kažkas matė mano tėvą. Mano močiutė ir dėdė Mošė nuėjo pas Letulienę, bet niekas nežinojo, kur aš ir ar dar gyva. Močiutė puolė į neviltį. Kartą ji nuėjo į valstiečių turgų pirkti maisto. Vaikštinėdama po turgų, staiga pamatė moterį, vilkinčią paltą, pasiūtą iš tokios pat vilnonės medžiagos kaip mano neįprasta antklodė. Ji pripuolė prie moters ir pareikalavo pasakyti, kur gyvena vaikas, kuriam priklausė šitas pledas. Moteris nuvežė juos į sodybą. Mano močiutę ištiko priepuolis, kai ji pamatė mane.
Aš nenorėjau su ja važiuoti, prieštaravo ir įtėvių šeima. Ir tik kai ji paklausė apie mano tėvų nuotrauką ir apie plaukų segtuką iš vielučių, jie patikėjo, kad ji yra mano močiutė, ir leido man su ja vykti. Grįžusios su močiute apsigyvenome su dėdės Mošės šeima, Pešele, teta Dvora ir visais kitais.
Man pasakojo, kad, kai močiutė mane pasiėmė, netrukus aš labai susirgau. Visi manė, kad man meningitas ir kad aš mirsiu. Kartą kažkas pabeldė į duris. Tai buvo Mamytė. Susapnavusi, kad aš sunkiai sergu, ji pėsčia leidosi į ilgą kelią nešina vaistais, kurie man buvo padėję anksčiau. Po to labai greitai pasveikau. Kaip dabar man atrodo, tikriausiai visi manė, jog man buvo užėjęs „pamišimas“, sunki vaikiška depresija. O pamačiusi Mamytę, išgirdusi jos balsą, pabučiuota jos, atgavau jėgas, ir depresija praėjo.
Kai pasveikau, man išrūpino dokumentus, ir močiutė išsivežė mane traukiniu susitikti su tėvais. Nepamenu to susitikimo. Žinau tik kad man padovanojo didelę lėlę ir pasakė, jog dabar viskas būsią gerai, nes mes vėl visi kartu. Tais laikais daugelyje kaimo kryžkelių stovėdavo kryžiai ir būdavo supiltos akmenų krūsnys – prie kiekvieno kryžiaus aš prašiau sustoti, nes norėjau pasimelsti. Mamą tai varė iš proto. Jie susirado kunigą, jis mane pasisodino ir paaiškino, kad aš jau esu su savo tikrąją šeima, kad aš – žydė, todėl man nebereikia melstis kiekvienoje kryžkelėje.
Mūsų šeima išvyko į perkeltųjų asmenų stovyklą, buvusį Šv. Otilijos (St. Ottilion) vienuolyną, pasigydyti sveikatos. Tėvo oda atrodė pasibaisėtinai. Mama buvo (ir liko) labai nervinga ir įtari. Aš žaisdavau su keliais ten buvusiais vaikais ir iš naujo mokiausi būti žyde. Pamenu, žmonės dažnai verkdavo, žiūrėdami į mane. Tik po kelerių metų aš suvokiau, jog jie aprauda savo žuvusius vaikus, seseris ir brolius.
Tuomet to nesupratau, bet tėvai mamos iniciatyva nutraukė visus saitus su mano lietuviškąja šeima. Buvo negalima jų nė minėti; ši mano gyvenimo dalis buvo baigta. Tai buvo pateikiama ne taip subtiliai, bet esmė buvo labai aiški.
Pagerėjus sveikatai tėvas nusprendė likti dar keleriems metams Miunchene, Vokietijoje. Jis norėjo dalyvauti ORT [Žydų amatų ir žemės ūkio darbo draugija} programoje, turėjusią padėti jauniems žmonėms, kurių mokslas buvo nutrūkęs, išmokti amatų, kad turėtų pragyvenimo šaltinį. Miunchene gimė mano sesuo Roda. Per tą laiką tėvas aplankė Palestiną ir savo brolio kapą.
Palestinoje jis suprato, kad dėl odos sutrikimų negalės gyventi tame klimate, mama taip pat atsisakė vykti į šalį, kurioje buvo labai didelė dar vieno karo tikimybė. Tuo metu, kai mano tėvas vadovavo ORT mokyklai, keli amerikiečiai, kurie rinko pinigus šiai programai finansuoti ir padėti Europos žydams, atvyko patikrinti, kaip naudojami jų pinigai. Keli iš jų paliko mano tėvui savo vizitines korteles ir pasakė, kad jie galėtų jį įdarbinti, jei jis atvažiuotų į Detroitą, Mičiganą ar Finiksą Arizonoje.
Tėvai niekada neplanavo likti Vokietijoje visam laikui. Nagrinėdami JAV žemėlapį, jie nusprendė, kad Detroito klimatas panašus į Kauno, valstiją supa dideli ežerai, tad jie pamanė, jog tai galėtų būti vieta, kur jie galėtų apsistoti ir auginti vaikus.
Į JAV emigravome 1949 metais. Neilgai užtrukę Niujorke tęsėme kelionę ir galiausiai atvykome į Detroitą. „Holtzman and Silverman Co.“ atstovai tesėjo žodį ir priėmė mano tėvą į darbą. Jis ten išdirbo visą gyvenimą: pradėjo kaip statybos darbų valdymo stažuotojas ir galiausiai tapo labai gerbiamu bendrovės viceprezidentu. Sakyčiau, jis puikiai prisitaikė prie naujo gyvenimo. Jis buvo labai draugiškas, ir visi, su kuo jis turėdavo kasdienių reikalų, tapdavo jo bičiuliais.
Mamai buvo kur kas sunkiau. Ji buvo nervinga, beveik liguistai įtari. Namuose visą laiką tvyrojo įtampa. Man atrodo, tai, ką ji patyrė karo metais, visiškai pakirto jos tikėjimą žmonių gerumu. „Kaimynai gali išduoti, nekalbėk su žmonėmis apie asmeninius dalykus, niekuo nepasitikėk,“ – sakydavo ji. Mano brolis Leonardas (Leibas) gimė 1956 metais. Tuo pačiu metu mama pradėjo dėstyti hebrajų kalbą norintiems tobulinti žinias po privalomųjų pamokų ir įstojo į koledžą, kad pagaliau baigtų mokslus. Pedagoginis darbas buvo jos pašaukimas. Kai buvo atdaryta dieninė hebrajų kalbos mokykla, ją pakvietė mokyti sinagogoje. Kone kas savaitę žmonės sustabdydavo mane gatvėje ir sakydavo, kad mano motina yra geriausia mokytoja, kokią jie tik yra turėję. Į pensiją ji išėjo 80-ties. Dauguma vietinės bendruomenės narių – jos buvę mokiniai. Mes kėlėmės iš vieno Detroito rajono į kitą, kol galiausiai apsigyvenome labai jaukioje vietoje.
1962 metais aš ištekėjau už Roberto Sandlerio. Kol jis Harvardo universitete studijavo teisę, mes gyvenome Kembridže, Masačusetse. Paskui grįžome į Detroitą, auginome tris vaikus. Aš grįžau į koledžą, baigiau socialinio darbo sveikatos priežiūros sistemoje studijas. Man teko daug dirbti su Holokaustą išgyvenusių žmonių vaikais.
Mano mama dabar gyvena Alzheimerio ligos slaugos ligoninėje. Ji visiškai nesąmoninga, bet savo vaikus atpažįsta.
Maždaug prieš šešiolika metų tėvai paprašė, kad atvažiuočiau pas juos. Jie man parodė laišką lietuvių kalba, kurį gavo mano pusseserė Pešelė (Polina Tkatsch-Davidson). Ji persiuntė tą laišką mano tėvams, ir jie kelis mėnesius jį laikė. Galiausiai tėvas įkalbėjo mamą atiduoti laišką man. Jį parašė buvusi gimnazistė Konstancija Povilaikaitė-Babinskienė, tuo metu jai jau buvo apie 60. Ji kreipėsi į Žydų draugiją, kuri Lietuvoje pradėjo veikti po SSSR žlugimo, ieškodama mergaitės, kurią jos tėvai Petras ir Ona Povilaikos slėpė per karą.
Mama jai atsakė trumpučiu laiškeliu; nežinau, ką parašė. Ją ištiko isterijos priepuolis, kai ji man skaitė gautą laišką. Ji bijojo, kad aš norėsiu grįžti į Lietuvą gyventi su tais žmonėmis. Buvo neįmanoma jos perkalbėti. Laiške jai vaidenosi pikti kėslai. Nunešiau laišką draugei, kuri mokėjo lietuvių kalbą, ji man padėjo parašyti atsakymą. Aprašiau mamos psichologinę būseną ir pasakiau, kad esu labai sujaudinta gavusi iš jų žinių. Mes pradėjome susirašinėti, bet paskui per gaisrą 1996 metais sudegė mano namas, o kartu su juo ir Konstancijos adresas. Manau, būčiau galėjusi vėl jį susirasti, bet tuo metu mane kamavo dvasinis sąmyšis, kuris mane tarsi paralyžiavo. Taigi mes apsikeitėme tik keliais laiškais. Parašiau jiems, kad esu dėkinga už išgelbėtą gyvybę, siūliau visokios pagalbos. Jie parašė, kad nieko nestokoja ir kad visą tą laiką tik troško sužinoti, kaip susiklostė gyvenimas jų „Vitutei“ po to, kai ji juos paliko. Nėra tokių žodžių, kuriais galėčiau išreikšti tai, ką jaučiu – dėkingumą už meilę ir saugumą, kuriuos ši šeima, rizikuodama visų šeimos narių gyvybe, suteikė svetimam vaikui.
Kai Mošė su šeima atvyko iš Rusijos į Izraelį, mano tėvas ir brolis nuvažiavo jų aplankyti. Tėvas buvo laimingas, po tiek metų pamatęs savo brolį ir jo šeimą. Prieš dvidešimt šešerius metus aš nuvykau į Izraelį, kur mes vėl susitikome su Polina Tkatsch-Davidson ir jos vaikais. O Polina apsilankė Detroite. 2008 metais sužinojusi iš Polinos apie šį projektą, mielai pridedu ir savo istoriją prie šio, deja, tokio plono gyvų išlikusių Kauno geto vaikų prisiminimų rinkinėlio.
Detroitas, JAV, 2008
NB: Rašant šią istoriją man pavyko susirasti Konstanciją Babinskienę ir jos dukteris. Mes susirašinėjome laiškais ir elektroniniu paštu, siuntėmės nuotraukas. Ji mirė praeitais metais. Vieną iš jos dukrų – Virginiją – šeima vadindavo Vitute.
Iš Smuggled in Potato Sacks
Fifty Stories of the Hidden Children of the Kaunas Ghetto
Edited by Solomon Abramovich and Yakov Zilberg
First published by Vallentine Mitchell in 2011