Žydų gelbėtojai

Antanas POŠKA (1903–1992) Septintajame dešimtmetyje Vilniaus leidyklose, „Žinijos“ draugijoje arba centrinėje sostinės gatvėje, kurios pradžią ir pabaigą žymi dvi turtingiausios Lietuvos bibliotekos, galima buvo sutikti neįprastos išvaizdos žmogų. Ne tiek ilgi balti plaukai, kiek dvasinga veido išraiška jį išskirdavo iš praeivių minios. Menininkas, mąstytojas, išminčius... Kai kas atpažindavo: iš tremties sugrįžęs keliautojas ir mokslininkas Antanas Poška. Keistuolis, kadaise su motociklu nukeliavęs į Indiją, bendravęs su Rabindranatu Tagore. Esperantininkas... Pats Poška savo veiklą apibūdindavo kaip gan savotišką kultūros antropologiją: „Pagrindinė visų mano studijų tema – kultūrinė antropologija – tai yra žmogaus taikymasis prie nuolat kintančios aplinkos. Tai lėtas genų taikymasis prie nenatūraliais tempais besibraunančios civilizacijos…“ Su nenuspėjamais civilizacijos tempais Antanui Poškai teko susidurti ne vieną kartą. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, jam, tuomet vadovavusiam Vilniaus viešajai bibliotekai Nr. 3, buvo liepta sunaikinti visas ideologiniu požiūriu „ydingas“ knygas. Daug pastangų buvo dėta gelbėjant vertingiausius leidinius... Vokiečių okupacijos metais toje pačioje bibliotekoje buvo pareikalauta atrinkti į Reichą naciams reikalingus judaikos kūrinius, o kitus kaip beverčius sunaikinti. Šias knygas slėpti buvo tolygu nusikaltimui, tačiau Poškai ir čia pavyko išsaugoti ir suslapstyti arti pusantro tūkstančio egzempliorių jidiš ir hebrajų kalbomis. Bibliotekos rūsiuose A. Poška apgyvendino ir slapstė žydus Iciką Mucherį, J. Todesą bei jų šeimas, o vilnietį Akivą Geršaterį buvo fiktyviai įdarbinęs bibliotekos sargu, pavarde A. Gervetovski. Jis išdavė man oficialų pažymėjimą su Miesto bibliotekos antspaudu ir pats jį pasirašė. Kuri laiką tas pažymėjimas saugojo mane nuo priverstinių darbų. /.../ Kartą aš išslinkau iš geto į miestą, kad prasimanyčiau kažkiek duonos ar bulvių savo badaujančiai šeimai; gatvėje buvau sustabdytas gestapininko, kuris, įtaręs mane esant žydu, pareikalavo dokumentų. Antano Poškos išduotas pažymėjimas mane išgelbėjo. Po to, kai visa mano šeima gete buvo išžudyta, aš pabėgau iš ten ir keletą dienų slapsčiausi namų griuvėsiuose. Neturėdamas jokios kitos galimybės išgyventi, ryžausi kreiptis į Antaną vėl. A. Poška sutiko mane kaip tikras draugas, rodydamas nepaprastą humaniškumą. Beveik 10 mėnesių, iki pat rusų kariuomenės įžengimo i Vilnių, Poška slapstė mane savo bute ir visą laiką maitino mane kartu su savo šeima. /.../ Nei tuo metu, nei vėliau mano draugas net nebuvo užsiminęs apie bet koki nuostolių atlyginimą, – vėliau rašė A. Geršateris. Slapstyti „Gervetovskį“ buvo pavojinga ne tik dėl jo žydų kilmės – A. Geršateris inteligentijai buvo žinomas žmogus, esperanto konsulas Lietuvoje. I. Mucherio ir J.Todeso tolimesni likimai kol kas nežinomi, o su Akiva Geršateriu A. Pošką siejo nuoširdi draugystė. Emigravęs 1946 m. į Lenkiją, o vėliau į Izraelį, A. Geršateris rašydavo savo bičiuliui ir gelbėtojui laiškus. Tais laikais buvo įprasta vartoti vadinamąją ezopinę kalbą – rašydami apie orą, sveikatą, buitį. Bet norėdami iššifruojant A. Poškos ir A.Geršaterio korespondenciją smalsuoliai saugumiečiai turėjo papildomo darbo – visi jų laiškai parašyti abiejų pamėgta esperanto kalba. „Laimės paslaptys glūdi pačiame žmoguje. Jei jis turtingas dvasia ir sveikas geismais, jo laimės niekas niekur ir niekad neatims. Viskas yra mumyse – belieka tik norėti. Tad neliūdėk, širdie, laimė yra tavyje ir ji tavo“. Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999