Žydų gelbėtojai
Pietrovska Marija
Marija PIETROVSKA
Stanislavas PIETROVSKIS
Sklaidydamas šeimos popierius, aptikau laišką iš Amerikos, pasiekusį mano motiną penkiasdešimt kažkurių metų pradžioje. Netgi pašto antspaude nepavyko įžvelgti datos, vien juodulį „mieždunarodnoje“.
„Brangieji Jadzia ir visa šeimynėle, džiaugiuosi, kad pas Jus viskas gerai, kad sveikas brangusis Tėtė Stanislavas...“
Rodos, laiškas kaip laikas, išvedžiotas neįgudusia ranka, su rašybos klaidomis. Pasakojimas apie žemiškus dalykus, apie tai, jog dukra Krysia ištekėjo, turi dvi dukreles ir sūnų, jog kartu su Nochimu laiško autorė turi mėsos parduotuvę ir to pakanka pragyvenimui, jog apskritai skųstis nuodėmė. Toliau pranešama, jog Leiba su Leibiene gyveno kaime, augino vištas, tačiau vėliau metė šį užsiėmimą. Nūn juodu atkako į Niujorką, ir jiems vėl gerai sekasi. Laiško autorė pažada siuntinį, siunčia linkėjimus ir bučiuoja „milijoną kartų“.
Pilkas vokas, šiek tiek apgadintas laiko. Rašė Sonia Golomb – 1920 Woltuway, Bronx 53, N.Y. Gatvės pavadinimas tikriausiai kitoks, nes visai menkai teįskaitomas.
Atkuriu paskiras vaikystėje girdėtų istorijų atkarpas. Per karą mano senelis Stanislavas Pietrovskis išgelbėjo kelias žydų šeimas. Tėvai, deja, atsisveikino su šiuo pasauliu dar gana jauni, ir aš mažai težinau apie mamos bičiulystę su Sonia Golomb. Tik pamenu, kaip mes vakarais kaulydavome papasakoti siaubingų karo smulkmenų. Senelis gyveno miesto pakraštyje. Jo vieniša sodyba stovėjo vidury lauko. Ant senelio hektarų vėliau išdygo visas akmeninis Pašilaičių atžalynas. Netoliese elektros tinklų pastotės. Keli medžiai ženklina kadais čia buvusios sodybos vietą.
Prieš didžiąją šio amžiaus audrą senelis buvo žemdirbys, turėjo ūkį ir iš jo gyveno. Visai, beje, neblogai. Per karą jis padėjo žydams. Jie dirbo tame ūkyje samdiniais, ir šeimyna dėl to tarsi padidėdavo. Murzini, nudirbtomis rankomis, toje vietoje žydai nelabai krito į akis, nors – ką čia ir kalbėti – rizika buvo didelė. Priemiestinis ūkis, kaip ir netoliese esantis pušynas, buvo dažnai apžiūrimas policijos. Būta akimirkų, kai šeima jau stovėjo prie sienos, kurią buvo grasinama tuoj padegti... Laimė, kad policiją visais laikais galima papirkti. Motina yra pasakojusi, jog kai jos artimieji kartu su žydais laukė nuosprendžio, ar bus išvaryti, gal net į Panerius, jinai, jauniausioji, paslėpta palėpėje, tyliai verkė, žvilgčiodama pro plyšį į kiemą... Šiandien sunku kitiems paaiškinti, kokia tuomet buvo gyvybės kaina, tačiau senelio derybos pasibaigdavo sėkmingai – karą, šiaip ar taip, išgyveno visi.
Paskui žydai išvažiavo. Nuklydo į užjūrius užmarius. Pietrovskių šeimai jie liko dėkingi, ilgą laiką vis atsiųsdavo siuntinių. Pamenu, kaip motinos daliai teko ypač „madinga“ suknelė, o tėvas tuosyk gavo ritinį medžiagos, žinoma, languotos – kostiumui, taip pat marškinius ir plastmasines sagutes su drambliukais. Per šeimyninius pobūvius visos tetos būtinai norėdavo pačiupinėti suknelę, „kuri nesiglamžo“, o tėvas didžiuodavosi savo amerikietišku kostiumu ir nailoniniais marškiniais.
Laiškų iš Amerikos prisimenu ir daugiau. Tačiau šeima sklaidėsi, vienas po kito vyresnieji palikdavo šį pasaulį. Ir gal kas pamiršo – juk visai dar neseniai buvo stengiamasi neviešinti pažinčių užsienyje.
Iki šių laikų išliko gal tik amerikietiškos tėvo sagutės.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999
Stanislavas PIETROVSKIS
Sklaidydamas šeimos popierius, aptikau laišką iš Amerikos, pasiekusį mano motiną penkiasdešimt kažkurių metų pradžioje. Netgi pašto antspaude nepavyko įžvelgti datos, vien juodulį „mieždunarodnoje“.
„Brangieji Jadzia ir visa šeimynėle, džiaugiuosi, kad pas Jus viskas gerai, kad sveikas brangusis Tėtė Stanislavas...“
Rodos, laiškas kaip laikas, išvedžiotas neįgudusia ranka, su rašybos klaidomis. Pasakojimas apie žemiškus dalykus, apie tai, jog dukra Krysia ištekėjo, turi dvi dukreles ir sūnų, jog kartu su Nochimu laiško autorė turi mėsos parduotuvę ir to pakanka pragyvenimui, jog apskritai skųstis nuodėmė. Toliau pranešama, jog Leiba su Leibiene gyveno kaime, augino vištas, tačiau vėliau metė šį užsiėmimą. Nūn juodu atkako į Niujorką, ir jiems vėl gerai sekasi. Laiško autorė pažada siuntinį, siunčia linkėjimus ir bučiuoja „milijoną kartų“.
Pilkas vokas, šiek tiek apgadintas laiko. Rašė Sonia Golomb – 1920 Woltuway, Bronx 53, N.Y. Gatvės pavadinimas tikriausiai kitoks, nes visai menkai teįskaitomas.
Atkuriu paskiras vaikystėje girdėtų istorijų atkarpas. Per karą mano senelis Stanislavas Pietrovskis išgelbėjo kelias žydų šeimas. Tėvai, deja, atsisveikino su šiuo pasauliu dar gana jauni, ir aš mažai težinau apie mamos bičiulystę su Sonia Golomb. Tik pamenu, kaip mes vakarais kaulydavome papasakoti siaubingų karo smulkmenų. Senelis gyveno miesto pakraštyje. Jo vieniša sodyba stovėjo vidury lauko. Ant senelio hektarų vėliau išdygo visas akmeninis Pašilaičių atžalynas. Netoliese elektros tinklų pastotės. Keli medžiai ženklina kadais čia buvusios sodybos vietą.
Prieš didžiąją šio amžiaus audrą senelis buvo žemdirbys, turėjo ūkį ir iš jo gyveno. Visai, beje, neblogai. Per karą jis padėjo žydams. Jie dirbo tame ūkyje samdiniais, ir šeimyna dėl to tarsi padidėdavo. Murzini, nudirbtomis rankomis, toje vietoje žydai nelabai krito į akis, nors – ką čia ir kalbėti – rizika buvo didelė. Priemiestinis ūkis, kaip ir netoliese esantis pušynas, buvo dažnai apžiūrimas policijos. Būta akimirkų, kai šeima jau stovėjo prie sienos, kurią buvo grasinama tuoj padegti... Laimė, kad policiją visais laikais galima papirkti. Motina yra pasakojusi, jog kai jos artimieji kartu su žydais laukė nuosprendžio, ar bus išvaryti, gal net į Panerius, jinai, jauniausioji, paslėpta palėpėje, tyliai verkė, žvilgčiodama pro plyšį į kiemą... Šiandien sunku kitiems paaiškinti, kokia tuomet buvo gyvybės kaina, tačiau senelio derybos pasibaigdavo sėkmingai – karą, šiaip ar taip, išgyveno visi.
Paskui žydai išvažiavo. Nuklydo į užjūrius užmarius. Pietrovskių šeimai jie liko dėkingi, ilgą laiką vis atsiųsdavo siuntinių. Pamenu, kaip motinos daliai teko ypač „madinga“ suknelė, o tėvas tuosyk gavo ritinį medžiagos, žinoma, languotos – kostiumui, taip pat marškinius ir plastmasines sagutes su drambliukais. Per šeimyninius pobūvius visos tetos būtinai norėdavo pačiupinėti suknelę, „kuri nesiglamžo“, o tėvas didžiuodavosi savo amerikietišku kostiumu ir nailoniniais marškiniais.
Laiškų iš Amerikos prisimenu ir daugiau. Tačiau šeima sklaidėsi, vienas po kito vyresnieji palikdavo šį pasaulį. Ir gal kas pamiršo – juk visai dar neseniai buvo stengiamasi neviešinti pažinčių užsienyje.
Iki šių laikų išliko gal tik amerikietiškos tėvo sagutės.
Iš Gyvybę ir duoną nešančios rankos, 2 sąsiuvinis,
Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Vilnius, 1999