Žydų gelbėtojai
Anužienė (Vilnonis) Elena
Chasia Grinaitė gimė ir augo Širvintose. 1941 m. ji baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją. 1941-ųjų birželį Chasios tėvus ištrėmė Sibirą. Būtų išvežę ir Chasią, tačiau tuo metu ji slapstėsi pas pusseserę Kaune. Prasidėjus karui, Chasia Grinaitė su visais Kauno žydais ir savo giminėmis atsidūrė Kauno gete. Po Didžiosios Akcijos 1941-ųjų spalio 29-ąją, kai buvo nužudyta apie 10000 Kauno žydų, Chasia neteko visų savo giminių ir daugumos pažįstamų. Tada ji nusprendė nedelsiant bėgti iš geto. Apie savo norą pabėgti ji prasitarė geto prižiūrėtojui, kuris pasiūlė ateiti į jo namus Laisvės alėjoje. Tačiau jau už poros savaičių, grįžęs namo girtas jis nusprendė Chasią atiduoti gestapui. Jai vos pavyko pabėgti ir pasiekti pažįstamos Onos Buzelytės nuomojamą vieno kambario butelį Žaliakalnyje, kuriame ji gyveno su savo drauge ir slapstė du klierikus, pabėgusius iš Vilniaus.
Ona Buzelytė buvo puiki moteris, ji labai jaudinosi dėl vykstančių žiaurumų. Tačiau pas ją buvo labai pavojinga, aplinkiniai žmonės pradėjo domėtis Chasia. Iš pažįstamo kunigo Onutė gavo Chasiai gimimo liudijimą ir išlydėjo ją į Šv. Kazimiero vienuolyną Vilniuje, kurį ji pasiekė pėsčiomis po 5-6 dienų. Vienuolės priėmė Chasią labai šiltai, tačiau vienuolyne ji negalėjo pasilikti ilgam, prasidėjo lenkų vienuolių persekiojimai ir areštai. Iš Chasios Grinaitės (Geselevitsz) prisiminimų:
Vieną vakarą vienuolės nuvedė mane pas ponus Anužius. Anužiai priėmė kaip sesutę, apkabino, pabučiavo, ramino mane, kad tik neverkčiau ir kad viskas bus gerai. Ponas Anužis nuėmė man nuo kojų suplyšusius batus, susiuvo kelis odos gabaliukus ir pradėjo taisyti batus. Ponia Anužienė buvo graži moteris, inteligentė, aristokratė. Ir jie abu kaip atsiųsti angelai, sukasi aplink mane, ramina. Ir galvojau, kokia laimė pažinti tokius žmones. Anužių šeima gyveno Vilniuje, trise viename nedideliame kambarėlyje, be virtuvės, prieškambaryje stovėjo staliukas, ant kurio gamindavo maistą. Anužiai prieš sovietų okupaciją gyveno Kaune, jie pabėgo iš Kauno palikę puikiai apstatytą butą Putvinskio gatvėje. Tik pianiną spėjo išsivežti, tai buvo svarbu p. Anužienei, kuri buvo baigusi konservatoriją.
Ponai Anužiai dalindavosi su manimi maistu, ką gaudavo pagal korteles trims žmonėms, dalindavo į keturias dalis. Aš labai jaudinausi dėl tokios padėties, ne dėl savęs, bet dėl jų, koks jiems grėsė pavojus. Dažnai verkdavau. Anužiai ramindavo mane, Anužienė bučiuodavo mane sakydama: „Neverk vaikeli, greitai viskas pasibaigs, Dievas nubaus visus žiaurius žmones už nekaltai pralietą kraują.“
Anužiams padedant, Chasia Grinaitė gavo pasą su kuriuo, iškilus kratų pavojui, vykdavo į Kauną, pas savo geradarių sūnų Česlovą ir jo žmoną Elenutę Anužius. Ten ji buvo pristatoma kaip „pusseserė“, atvykusi prižiūrėti jų vaikelio. Kai frontas priartėjo prie Vilniaus, Chasios gelbėtojai nusprendė palikti Lietuvą, nes bijojo, kad sovietai persekios Igną Anužį, tarnavusį caro kariuomenėje ir kovojusį prieš bolševikus. Chasia taip pat išvyko iš Vilniaus, slapstėsi kaime, netoli Latvijos sienos, kur sulaukė išvadavimo. Kai ji sugrįžo į Vilnių, jau neberado savo geradarių šeimos. Chasia emigravo į Izraelį ir tik 1990 m. lankydamasi JAV, Chasia Grinaitė-Geselevičienė surado Anužių palikuonis.
Ignas ir Elena Anužiai, Česlovas ir Elena Anužiai 2000 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.
Ona Buzelytė buvo puiki moteris, ji labai jaudinosi dėl vykstančių žiaurumų. Tačiau pas ją buvo labai pavojinga, aplinkiniai žmonės pradėjo domėtis Chasia. Iš pažįstamo kunigo Onutė gavo Chasiai gimimo liudijimą ir išlydėjo ją į Šv. Kazimiero vienuolyną Vilniuje, kurį ji pasiekė pėsčiomis po 5-6 dienų. Vienuolės priėmė Chasią labai šiltai, tačiau vienuolyne ji negalėjo pasilikti ilgam, prasidėjo lenkų vienuolių persekiojimai ir areštai. Iš Chasios Grinaitės (Geselevitsz) prisiminimų:
Vieną vakarą vienuolės nuvedė mane pas ponus Anužius. Anužiai priėmė kaip sesutę, apkabino, pabučiavo, ramino mane, kad tik neverkčiau ir kad viskas bus gerai. Ponas Anužis nuėmė man nuo kojų suplyšusius batus, susiuvo kelis odos gabaliukus ir pradėjo taisyti batus. Ponia Anužienė buvo graži moteris, inteligentė, aristokratė. Ir jie abu kaip atsiųsti angelai, sukasi aplink mane, ramina. Ir galvojau, kokia laimė pažinti tokius žmones. Anužių šeima gyveno Vilniuje, trise viename nedideliame kambarėlyje, be virtuvės, prieškambaryje stovėjo staliukas, ant kurio gamindavo maistą. Anužiai prieš sovietų okupaciją gyveno Kaune, jie pabėgo iš Kauno palikę puikiai apstatytą butą Putvinskio gatvėje. Tik pianiną spėjo išsivežti, tai buvo svarbu p. Anužienei, kuri buvo baigusi konservatoriją.
Ponai Anužiai dalindavosi su manimi maistu, ką gaudavo pagal korteles trims žmonėms, dalindavo į keturias dalis. Aš labai jaudinausi dėl tokios padėties, ne dėl savęs, bet dėl jų, koks jiems grėsė pavojus. Dažnai verkdavau. Anužiai ramindavo mane, Anužienė bučiuodavo mane sakydama: „Neverk vaikeli, greitai viskas pasibaigs, Dievas nubaus visus žiaurius žmones už nekaltai pralietą kraują.“
Anužiams padedant, Chasia Grinaitė gavo pasą su kuriuo, iškilus kratų pavojui, vykdavo į Kauną, pas savo geradarių sūnų Česlovą ir jo žmoną Elenutę Anužius. Ten ji buvo pristatoma kaip „pusseserė“, atvykusi prižiūrėti jų vaikelio. Kai frontas priartėjo prie Vilniaus, Chasios gelbėtojai nusprendė palikti Lietuvą, nes bijojo, kad sovietai persekios Igną Anužį, tarnavusį caro kariuomenėje ir kovojusį prieš bolševikus. Chasia taip pat išvyko iš Vilniaus, slapstėsi kaime, netoli Latvijos sienos, kur sulaukė išvadavimo. Kai ji sugrįžo į Vilnių, jau neberado savo geradarių šeimos. Chasia emigravo į Izraelį ir tik 1990 m. lankydamasi JAV, Chasia Grinaitė-Geselevičienė surado Anužių palikuonis.
Ignas ir Elena Anužiai, Česlovas ir Elena Anužiai 2000 m. pripažinti Pasaulio Tautų Teisuoliais Jad Vašem.