Žydų gelbėtojai
Paluckienė Liudovika
LIUDOVIKA PALUCKIENĖ
1941 m. Lietuvą okupavus naciams, liepos mėnesį Šeduvos žydai buvo suimti ir uždaryti specialioje stovykloje. Rugpjūčio pabaigoje Liaudiškių miške buvo sušaudyti 664 Šeduvoje ir jos apylinkėse gyvenę žydai.
Šeduvos kunigas prelatas Mykolas Karosas su keliais bendraminčiais parapijiečiais ėmėsi rizikingos akcijos – išgelbėti iš geto kelias šeimas, motyvuodami jų nuopelnais Šeduvai ir Lietuvos valstybei, kad tie, kurie kovėsi dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunkiausiu kraštui metu, negali būti nužudyti. Taip buvo išlaisvintos gydytojo Paturskio bei savanorių Nolio ir Kuperio šeimos. 1941 m. rugsėjo 16 d. oficialiai, viešai, laikydamasis visų apeigų kun. Karosas šešiems suaugusiems ir penkiems vaikams suteikė Krikšto sakramentą. Krikšto tėvais tapo žinomi ir gerbiami miestelio asmenys. Tačiau nepraėjus nė trims savaitėms pakrikštyti asmenys vis tiek buvo suimti ir išvežti sušaudyti. Tik per laimingą atsitiktinumą vienintelei Sulamitai Nolienei pavyko išvengti mirties, deja, jos vyras ir du sūnūs buvo nužudyti. Miestelyje likti Nolienei buvo mirtinai pavojinga, o bėgti nuo mirties nebuvo pas ką. Sulamitai padėjo prelatas Mykolas Karosas. Jis kelias dienas slėpė ją rūsyje už Šeduvos bažnyčios didžiojo altoriaus ir nepailsdamas ieškojo patikimo prieglobsčio. Galiausiai rado jį valstiečių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų, su keturiais vaikais – sūnumis Stanislovu ir Jonu bei dukromis Angele ir Valerija – gyvenusių Šniukonių kaime Šeduvos valsčiuje, namuose. Jie buvo geri nuoširdūs kaimo žmonės ir itin išgyveno dėl žudynių Liaudiškių miške, todėl nedvejodami sutiko priimti pas save Sulamitą Nolienę.
Iš Remigijaus Oranto, Stanislovo ir Liudovikos Paluckų anūko, 2016-02-03 laiško muziejui: Sulamitos Nolienės nebuvo namie, kai jos vyrą ir du sūnus išvežė policininkai. Tai sužinojusi ji nubėgo į policiją ir maldavo vežti ją pas šeimą. Policininkai pagrasino, kad nušaus ją ten pat, bet apsigalvojo, nes būtų buvę daug kraujo ir lavonas, tad liepė jai eiti iš ten. Tada Nolienė nubėgo pas prelatą Mykolą Karosą, kurį gerai pažinojo. M. Karosas moterį paslėpė bažnyčioje, rūsyje už didžiojo altoriaus. Ten ji išbuvo apie 3 dienas. Per pamaldas bažnyčioje prie mano senelių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų priėjo zakristijonas ir paprašė užeiti į kleboniją. Ten laukė prelatas M. Karosas. Jis paprašė paslėpti S. Nolienę, jo manymu, mano senelių sodyba tam reikalui buvo tinkama vieta. Taip S. Nolienė atsirado mano senelių namuose.
Po kurio laiko Sulamitai prasidėjo depresija. Ji verkdavo ištisas dienas. Į visus Paluckienės bandymus išsiaiškinti, kas nutiko, ji atsakydavo nenorinti daugiau gyventi. Paskui Sulamita prisipažino esanti nėščia. Paslėpti kūdikį nuo kaimynų akių ir ausų būtų buvę neįmanoma, tad buvo sukurtas planas: Paluckienė nusprendė apsimesti esanti nėščia, nors jai tuo metu buvo jau 47-eri. Visą tariamo nėštumo laikotarpį Liudovika vaikščiojo liemenį apsirišusi pagalve ir jai pavyko įtikinti kaimynus, kad laukiasi penktojo vaiko. Galiausiai Liudovika „pagimdė“ tamsiaplaukį berniuką, kurį pakrikštijo Petru (vėliau – Pinchas Nolis). Sulamita Nolienė su sūnumi Petriuku gyveno pas Paluckus iki pat karo pabaigos.
Nuo 1942 m. Paluckai savo namuose sutiko paslėpti ir dar vieną žydą – batsiuvį Geršoną Kirpičniką. Jis pas Paluckus prabuvo visą nacių okupacijos laikotarpį, vėliau apsigyveno Vilniuje. Sulamita Nolienė su sūnumi Petriuku po karo persikėlė gyventi į Šiaulius, vėliau gyveno Vilniuje, o galiausiai emigravo į Izraelį. 2018 m. Stanislovui Paluckui ir Liudovikai Paluckienei buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. 2000 m. Liudovika Paluckienė apdovanota ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
1941 m. Lietuvą okupavus naciams, liepos mėnesį Šeduvos žydai buvo suimti ir uždaryti specialioje stovykloje. Rugpjūčio pabaigoje Liaudiškių miške buvo sušaudyti 664 Šeduvoje ir jos apylinkėse gyvenę žydai.
Šeduvos kunigas prelatas Mykolas Karosas su keliais bendraminčiais parapijiečiais ėmėsi rizikingos akcijos – išgelbėti iš geto kelias šeimas, motyvuodami jų nuopelnais Šeduvai ir Lietuvos valstybei, kad tie, kurie kovėsi dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės sunkiausiu kraštui metu, negali būti nužudyti. Taip buvo išlaisvintos gydytojo Paturskio bei savanorių Nolio ir Kuperio šeimos. 1941 m. rugsėjo 16 d. oficialiai, viešai, laikydamasis visų apeigų kun. Karosas šešiems suaugusiems ir penkiems vaikams suteikė Krikšto sakramentą. Krikšto tėvais tapo žinomi ir gerbiami miestelio asmenys. Tačiau nepraėjus nė trims savaitėms pakrikštyti asmenys vis tiek buvo suimti ir išvežti sušaudyti. Tik per laimingą atsitiktinumą vienintelei Sulamitai Nolienei pavyko išvengti mirties, deja, jos vyras ir du sūnūs buvo nužudyti. Miestelyje likti Nolienei buvo mirtinai pavojinga, o bėgti nuo mirties nebuvo pas ką. Sulamitai padėjo prelatas Mykolas Karosas. Jis kelias dienas slėpė ją rūsyje už Šeduvos bažnyčios didžiojo altoriaus ir nepailsdamas ieškojo patikimo prieglobsčio. Galiausiai rado jį valstiečių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų, su keturiais vaikais – sūnumis Stanislovu ir Jonu bei dukromis Angele ir Valerija – gyvenusių Šniukonių kaime Šeduvos valsčiuje, namuose. Jie buvo geri nuoširdūs kaimo žmonės ir itin išgyveno dėl žudynių Liaudiškių miške, todėl nedvejodami sutiko priimti pas save Sulamitą Nolienę.
Iš Remigijaus Oranto, Stanislovo ir Liudovikos Paluckų anūko, 2016-02-03 laiško muziejui: Sulamitos Nolienės nebuvo namie, kai jos vyrą ir du sūnus išvežė policininkai. Tai sužinojusi ji nubėgo į policiją ir maldavo vežti ją pas šeimą. Policininkai pagrasino, kad nušaus ją ten pat, bet apsigalvojo, nes būtų buvę daug kraujo ir lavonas, tad liepė jai eiti iš ten. Tada Nolienė nubėgo pas prelatą Mykolą Karosą, kurį gerai pažinojo. M. Karosas moterį paslėpė bažnyčioje, rūsyje už didžiojo altoriaus. Ten ji išbuvo apie 3 dienas. Per pamaldas bažnyčioje prie mano senelių Stanislovo ir Liudovikos Paluckų priėjo zakristijonas ir paprašė užeiti į kleboniją. Ten laukė prelatas M. Karosas. Jis paprašė paslėpti S. Nolienę, jo manymu, mano senelių sodyba tam reikalui buvo tinkama vieta. Taip S. Nolienė atsirado mano senelių namuose.
Po kurio laiko Sulamitai prasidėjo depresija. Ji verkdavo ištisas dienas. Į visus Paluckienės bandymus išsiaiškinti, kas nutiko, ji atsakydavo nenorinti daugiau gyventi. Paskui Sulamita prisipažino esanti nėščia. Paslėpti kūdikį nuo kaimynų akių ir ausų būtų buvę neįmanoma, tad buvo sukurtas planas: Paluckienė nusprendė apsimesti esanti nėščia, nors jai tuo metu buvo jau 47-eri. Visą tariamo nėštumo laikotarpį Liudovika vaikščiojo liemenį apsirišusi pagalve ir jai pavyko įtikinti kaimynus, kad laukiasi penktojo vaiko. Galiausiai Liudovika „pagimdė“ tamsiaplaukį berniuką, kurį pakrikštijo Petru (vėliau – Pinchas Nolis). Sulamita Nolienė su sūnumi Petriuku gyveno pas Paluckus iki pat karo pabaigos.
Nuo 1942 m. Paluckai savo namuose sutiko paslėpti ir dar vieną žydą – batsiuvį Geršoną Kirpičniką. Jis pas Paluckus prabuvo visą nacių okupacijos laikotarpį, vėliau apsigyveno Vilniuje. Sulamita Nolienė su sūnumi Petriuku po karo persikėlė gyventi į Šiaulius, vėliau gyveno Vilniuje, o galiausiai emigravo į Izraelį. 2018 m. Stanislovui Paluckui ir Liudovikai Paluckienei buvo suteiktas Pasaulio Tautų Teisuolio vardas. 2000 m. Liudovika Paluckienė apdovanota ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.