Žydų gelbėtojai

Domicėlė Pagojutė (1889–1972) Domicėlė Pagojutė yra pagrindinė Rachelės Taic-Zinger, Reizl Šochotienės ir jos sūnų – Chaimo ir Jehošua gelbėtoja. Visi keturi esame gimę ir augę Telšiuose. Pirmieji trys jau mirę (Izraelyje), aš – Jehošua Šochotas, šių eilučių autorius – nuo 1972 metų su šeima gyvenu Izraelyje. Visi buvome įkalinti Rainių ir Gerulių stovyklose ir Telšių gete. Nuo 1941 metų pabaigos po Telšių geto likvidavimo ir iki pat išlaisvinimo 1944 metų spalį slapstėmės Telšių apylinkėse ir pačiame Telšių mieste. Tiktai Domicėlės ir panašių į ją daugelio lietuvių šeimų didžiulės pagalbos, bebaimio pasiaukojimo ir sumanumo dėka likome gyvi. Aš esu nuoširdžiausiai dėkingas ir niekada neužmiršiu visų tų žmonių, kurie dažnai rizikuodami savo gyvybėmis ir savo šeimų, artimųjų gerove padėjo mums, pasmerktiems mirti žydams, išgyventi, suteikė pastogę, slėpė, maitino, šildė. Domicėlė gimė netoli Telšių miesto, Vilkaičių kaime, neturtingo mažažemio valstiečio šeimoje. Dar visai jauna pradėjo dirbti samdine pas pasiturinčius ūkininkus. Dirbo Budzinskų šeimoje Degučių (dabar Vilkų) kaime, vėliau Telšių mieste žydų šeimose. Į mūsų šeimą Domicėlė atėjo dirbti 1932-aisiais, prieš tai 20 metų dirbusi žymaus Telšių fotografo Chaimo Kaplanskio šeimoje. Šioje šeimoje ji buvo ir tarnaitė, ir auklė, augino net dvi vaikų kartas. Vaikai, kuriuos Domicėlė auklėjo, prisirišdavo prie jos, labai ją mylėjo. Kaplanskio anūkė Rachelė Taic irgi buvo viena jos auklėtinių. Mergaitė dažnai lankydavosi pas mus, tiksliau – pas Domicėlę. Rachelė labai ją mylėjo. Ir mudu su broliu mylėjome Domicėlę kaip motiną, kartais net labiau už motiną. Domicėlė savo šeimos nesukūrė, bet vaikai, kuriuos auklėjo, tapdavo jai labai savi, būtų buvę pačios pagimdyti. Ir kai vokiečių okupacijos metais jos auklėtiniams iškilo mirtinas pavojus, darė viską, ką galėjo, kad išgelbėtų juos. Noriu pabrėžti dar vieną Domicėlės būdo bruožą. Jinai labai greitai ir lengvai susipažindavo ir suartėdavo su žmonėmis, turėjo daugybę pažįstamų ir gerų draugų tiek Telšių mieste, tiek aplinkiniuose kaimuose. Su niekuo nesipyko, palaikė gerus santykius, ištikus kokiai nors bėdai padėdavo. Labai gerai sutarė ir su savo broliais, giminėmis. Jos brolis Julius su šeima gyveno Vilkaičių kaime, o brolis Baltramiejus – Vilkų kaime. Abu broliai, neturtingi mažažemiai valstiečiai, buvo visada pasirengę padėti persekiojamiems ir kenčiantiems, dalinosi su jais nedidele savo pastoge ir paskutiniu duonos kąsniu. Geri Domicėlės santykiai su žmonėmis mums labai padėjo slapstymosi metais. Kai ji kreipdavosi į kurį nors iš savo giminių arba pažįstamų, niekas jai neatsakydavo, visi stengdavosi pagelbėti. Nuo tos dienos, kai Domicėlė pradėjo dirbti pas mus, jinai tapo mūsų šeimos nare. Didelę gyvenimo dalį kartu su ja pragyvenome Telšiuose, Kalno gatvės name Nr. 15. 1939 metais mama išnuomojo mūsų butą pabėgusiam iš Klaipėdos profesoriui Pikui – jis įsteigė tame bute akių gydymo kliniką. Patys persikraustėme tame pačiame name į kitą, mažesnį butą. Domicėlė perėjo dirbti į kliniką sanitare. Tame pačiame bute jinai ir gyveno. Jai, tiktai jai, priklausė mažas kambarėlis – suka. To kambarėlio lubos išardomos, o skardinis stogas atidaromas – kad žydų šventės Sukot metu virš galvos būtų matyti dangus. Ten valgydavome per Sukot šventę. Domicėlė turėjo raktus nuo laiptinės, kuri vedė į pastogę (vadinamąjį aukštą), ir čia leisdavo tiktai tuos, kuriuos norėdavo. Dieną klinika būdavo pilna žmonių. Bet vakare, kai baigdavosi gydytojų darbas, klinika ištuštėdavo, ir visos šios namo pusės šeimininke tapdavo Domicėlė. Kai prireikė, ji visą šią didžiąją namo dalį pavertė patikima žydų slapstymo vieta. Akių gydymo klinika dirbo iki pat vokiečių okupacijos pabaigos, ir toje klinikoje prireikus mes slapstėmės. Priešais mūsų namą, kitoje gatvės pusėje, į labai gražų buvusį ligonių kasos pastatą vokiečiai įkėlė kažkokią svarbią įstaigą, galbūt gestapą. Tas namas paliko man neišdildomų slogių prisiminimų. Prie sienų plevėsavo didžiulės vėliavos su svastikomis, įėjimą saugojo ginkluoti vokiečiai. Vokietmetį aš pas Domicėlę buvau vos kelias dienas 1942 metų pavasarį, kai, palikęs Kalnėnus, perėjau pas Domicėlės brolį Baltramiejų. Niekam nė į galvą neatėjo, kad čia pat, gestapo panosėje, galėtų slapstytis žydai. Nuo pat vokiečių okupacijos pradžios Domicėlė rūpinosi mūsų šeima: mamos paprašyta priėmė ir saugojo brangesnius mūsų daiktus, lankė ir slaugė Telšių ligoninėje mano brolį. Kai mes atsidūrėme Telšių gete, ji buvo pagrindinė mūsų maisto tiekėja. Rachelė ir mano mama savo prisiminimuose rašo, kad kai jas išleisdavo iš geto, jos eidavo pas Domicėlę ir niekad tuščiomis rankomis iš jos negrįždavo. Pati tą maistą gaudavo iš kaimiečių – savo giminių ir pažįstamų, net iš valstiečių, kurie atvažiuodavo gydytis į kliniką. Sodiečiams lietuviams buvo leidžiama išsivežti darbininkų iš Telšių geto, kurį laiką laikyti pas save, paskui vėl grąžinti į getą. Mama ir jos sesuo Lėja ieškojo tokios vietos, į kurią galima būtų patekti legaliai neva darbams, o po to negrįžti, kad šeimininkai padėtų „darbininkėms“ pasislėpti. Tokią vietą jos surado pas Juozapą Butvydą (šiame ūkyje gyveno ir kartu su Juozapu šeimininkavo seserys Kazimiera ir Veronika Rupeikaitės). Be mūsų šešių asmenų (keturi jau anksčiau paminėti ir dar mano senelė Riva Šif bei jos sesuo Šeinė Jofė), ūkyje gyveno dar keturios žydės: dvi pagyvenusios seserys ir viena moteriškė su maždaug šešerių metų dukrele. Nei jų pavardžių, nei vardų neprisimenu. Dirbome, ką galėjome. Gyvenome atskirame vieno kambario, kuris kartu buvo ir virtuvė, namelyje. Visi miegojome čia pat ant grindų. Gruodžio gale visi žydus laikę ūkininkai gavo iš kaimo seniūnų raštus, kad visus žydus grąžintų į getą neva sveikatai patikrinti. Tokį raštą gavo ir Butvydas. Nors buvau visai dar vaikas, vis tiek jaučiau tą baisią nuotaiką, tą tragišką situaciją, kurią išgyveno mane supantys žmonės. Riva ir Šeinė grįžo į getą. Jos buvo sušaudytos geto likvidavimo akcijoje, Lėja taip pat apleido Butvydo ūkį. Likome pas Butvydą septyni žmonės. Pagal valdžios nurodymus turėjome grįžti į getą, o tai reiškė mirtį. Suaugusieji grįžti į getą atsisakė. Šeimininkai patarė apsikrikštyti: gal krikštytų žydų žmogžudžiai nelies. Be to, krikštytiems lengviau bus pasislėpti. Rupeikaitė Kazė susitarė su mažosios Telšių bažnytėlės kunigu, kad mus pakrikštytų. Anksti rytą, dar buvo tamsu, tą pačią dieną, kai buvo likviduojamas Telšių getas, mes, septyni žmonės, mūsų krikštatėvių Kazės ir Juozapo lydimi atėjome pėsti į Telšius. Kad niekas nepastebėtų, prasmukome į bažnytėlę pro užpakalines duris. Pasirodė kunigas. Smulkiai visos krikštijimo procedūros nebeprisimenu. Liko atmintyje, kad krikštijo visus kartu. Visi septyni išsirikiavome į vieną eilę, už mūsų stovėjo krikšto tėvai, priešais – kunigas, jis meldėsi ir tarė kažkokius man nesuprantamus žodžius. Po to visiems užpylė ant galvos švęsto vandens, ir štai mes jau ir katalikai. Gerai prisimenu vietą, kur viskas vyko – bažnyčios kampe kairiau altoriaus. Baigęs krikšto procedūrą, kunigas pasitraukė. Išėjo ir mūsų krikštatėviai. Tuo metu lauke prašvito, mes bijojome išeiti iš bažnyčios. Lauke kas nors galėjo mus atpažinti. Beveik visą dieną praleidome tuščioje bažnyčioje. Be mūsų, tą rytą pakrikštytų, niekas ten neapsilankė. Nebent trumpam užeidavo, greitai sukalbėdavo maldelę ir išskubėdavo. Tarp tokių, trumpam užėjusių, mama atpažino vieną moterį telšiškę, gerą prieškario pažįstamą. Toji katalikė irgi atpažino mano mamą. Jos apsikabino, nubraukė ašaras. Mama jai papasakojo, kad šį rytą buvome pakrikštyti, ir paprašė patarimo, ką gi toliau daryti. Atsakymas nuskambėjo visai nelauktas. „Ponia, – tarė pažįstama moteris, – jus ką tik pakrikštijo, jūs dar nepadarėte nuodėmių, tad eikite ir mirkite. Mirę iškeliausite tiesiai į dangų.“ Ji žinojo, kad tuo metu buvo likviduojamas getas, ji buvo mačiusi link Rainių varomas moteris... Žinoma, tos katalikės patarimo nepaklausėme. Sutemus išslinkome iš bažnyčios, grįžome į Kalnėnus ir nuo tos dienos ėmėme slapstytis. Neneigsiu, kad mūsų krikštas suvaidino tam tikrą teigiamą vaidmenį mums slapstantis. Žudikams tai nedarė jokio įspūdžio – jie vienodai žudė tiek krikštytus, tiek nekrikštytus žydus. Iš septyneto tą rytą pakrikštytų išgyvenome tik trys: mūsų mama, Chaimas ir aš. Domicėlės pažiūros į gyvenimą ir mirtį buvo visai kitokios nei minėtos katalikės. Nors Domicėlės visas kultūrinis dvasinis pasaulis buvo susijęs su bažnyčia, jinai manė, jog būtų geriau mums, net ir nuodėmingiems, likti gyventi žemėje, o ne danguje, kad ir be nuodėmių. Mūsų globėjos pažiūros buvo labai liberalios. Ji vienodai padėdavo tiek krikštytiems, tiek nekrikštytiems (pavyzdžiui, Rachelė Taic nebuvo krikštyta). Ji palengvindavo kančias kenčiantiems nepaisydama tautybės ar tikybos. O pati buvo tikinti, kasdien vaikščiodavo į bažnyčią, meldėsi. Ji priklausė tai kategorijai moterėlių, kurias vadindavo davatkomis. Gyvenimo, su bažnyčia nesusieto, ji net neįsivaizdavo. Prisimenu, kiek pastangų man prireikė, kad nusivesčiau ją į kiną. Žiūrėjom muzikinę komediją „Linksmieji vyrukai“ su garsenybėmis Liubove Orlova ir Leonidu Utiosovu. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai Domicėlė lankėsi kino teatre. Dažnai keitėme slapstymosi vietas. Man teko gelbėtis daugelyje valstiečių šeimų, net penkiolika kartų turėjau keisti slapstymosi vietas. Šiek tiek mažiau vietų pakeitė mano brolis, bet mano mama priskaičiavo net 22 savo slapstymosi vietas. Domicėlė visiems mums labai padėjo. Mes gelbėjomės pas jos brolius ir gerus pažįstamus. Aš retai numanydavau, kur kada prisiglaudusi mano mama ar brolis, bet Domicėlė visada žinodavo, kur kiekvienas iš mūsų yra, kiek galėdama visus mus lankydavo. Pas ją pačią į Telšius ateidavome sunkiausiais laikotarpiais, tada, kai jau nebūdavo kur eiti. Ji visada mus priimdavo, slėpdavo savo kambarėlyje, namo pastogėje, surasdavo mums naujas slapstymosi vietas. Domicėlė gelbėjo ir Rachelę Taic. Telšių gete iš Taicų šeimos ji buvo vienintelė likusi gyva. Tėvas Icchakas Taicas sušaudytas Rainiuose 1941 metų liepos viduryje. Mama, jaunesnieji broliukas ir sesutė sušaudyti Geruliuose rugpjūčio pabaigoje. Rachelė buvo Telšių gete iki pat geto egzistavimo pabaigos. Paskutinę naktį prieš geto likvidavimą jai kartu su dviem draugėm pavyko pabėgti. Jos pastebėjo geto tvoroje prastai prikaltas lentas, jas atplėšė ir visos trys pralindo pro atsivėrusį plyšį. Pasijutusios laisvos, merginos nežinojo, kur eiti. Eiti pas Domicėlę Rachelė bijojo, juk priešais namą, kuriame Domicėlė gyveno, kitoje gatvės pusėje buvo svarbios vokiečių įstaigos, prie šių įstaigų budėjo vokiečių kareiviai. Rachelė aptiko neužrakintą sandėliuką, surado jame vietą atsigulti ir užmigo. Buvo 1941-ųjų gruodžio pabaiga, naktis labai šalta. Kai Rachelė gerokai sušalusi pabudo, pajuto, kad nejaučia kojų pirštų. Neturėdama kitos išeities, ryžosi eiti pas Domicėlę. Buvo pradėję švisti, kai ji pasibeldė į Domicėlės kamabarėlio langą. Domicėlė ją įleido, priglaudė, sušildė, pamaitino, išbandė visus būdus Rachelės pirštams išgydyti, bet niekas nepadėjo. Po kelių dienų pirštai pradėjo tamsėti. Domicėlė suprato, kad prasideda gangrena ir kad be ligoninės neįmanoma apsieiti. Telšių ligoninėje sumanioji ir išradingoji Domicėlė turėjo gerų pažįstamų, patikimų draugų. Rachelę svetima pavarde pavyko atiduoti daktarų globai. Ten jai amputavo nušalusius kojų pirštus. Iš ligoninės Rachelė grįžo pas Domicėlę. Vėliau šioji nuvežė merginą pas savo brolį Julių, kuris su žmona ir dviem vaikais gyveno Vilkaičių kaime. Domicėlė globojo Rachelę visus slapstymosi metus, lankydavo ją, surasdavo jai naujas slapstymosi vietas, parūpindavo net specialią avalynę, nes kojų pirštai buvo amputuoti. Pasibaigus karui, 1945 metų vasarą Rachelei pavyko išvažiuoti į Palestiną. Iki pat Domicėlės mirties Rachelė rašė jai laiškus, siuntė dovanas. 1944-ųjų pabaigoje, kai vokiečiai pasitraukė vokiečiai, akių gydymo klinika nustojo veikusi, grįžę rusai buvusiame ligonių kasos pastate įkurdino Telšių rajoninį partijos komitetą, o mūsų name apgyvendino rajkomo (Komunistų partijos rajono komitetas) darbuotojus. Domicėlę jie iškraustė. 1945 metų pradžioje kartu su Domicėle apsigyvenome kaime, netoli Ylakių miestelio, buvusiame mamos dėdės ūkyje. Gyvenome ten apie pusantrų metų. 1946 metų viduryje kartu su Domicėle grįžome į Telšius. Nors mama turėjo ir Telšių miesto vykdomojo komiteto raštą, kad namas Kalno g. 15 yra jos nuosavybė, apsigyventi nebuvo kur, namas buvo apgyvendintas rajono komiteto darbuotojų. Vienintelė tuščia vieta buvo šiukšlėmis ir visokiais rakandais užverstas buvęs Domicėlės kambarys – suka. Išvalę tą kambarėlį, mudu su mama jame ir apsigyvenome. Mano brolis į Telšius nebegrįžo. Jam kartu su mamos seserimi Lėja 1945 metų vasarą pasisekė išvažiuoti į Palestiną. Domicėlei vietos tada mūsų name nebuvo, ji apsigyveno pas Budzinskus Degučių kaime. Praėjo kokie treji metai, kol mamai pasisekė atsikratyti visų rajkomo darbuotojų. Kai atsirado vieta, kur gyventi, Domicėlė grįžo į mūsų namą. Mama jai davė kambarį, kuriame Domicėlė gyveno iki pat mirties. Pati Domicėlė buvo beveik neraštinga. Būdamas studentu ir net vėliau dirbdamas Vilniuje, atostogas praleisdavau Telšiuose pas mamą. Visus tuos metus buvau Domicėlės sekretoriumi. Skaitydavau jai laiškus, kuriuos ji gaudavo, jos vardu rašydavau atsakymus. Kiekvienas laiškas, kurį Domicėlė gaudavo iš Rachelės, prasidėdavo žodžiais: „Brangioji Domicėle“. Viename iš laiškų Rachelė rašė: „Kokių gražių gėlių aš turiu, o kaip tu mylėjai gėles. Kada tik laistau jas, visada prisimenu tave, Brangioji. Tavo motinišką meilę ir rūpestį amžinai paslėpiau savo širdyje. Prisimenu tave ir valgį virdama, ir į kiną eidama, ir vaikus migdydama. Tu man brangiausia“. Mano mama gyveno Telšiuose iki 1965 metų. Tais metais ji pardavė namą Telšiuose ir pervažiavo gyventi pas mane į Vilnių. Pusę namo, kuriame buvo Domicėlės kambarys, nupirko Domicėlės pusseserės – Petrikų šeima. Mama pardavė šią pusę namo su sąlyga, kad kol Domicėlė bus gyva, šis kambarys jai ir priklausys. Petrikų šeima šią sąlygą įvykdė. Domicėlė man buvo labai brangus žmogus. Visą savo energiją, sumanumą ir meilę ji atidavė kitiems žmonėms. Gelbėjo nuo mirties pasmerktus mirčiai, sergantiems ir kenčiantiems stengėsi palengvinti kančias, padėjo visiems, kuriems tik galėjo padėti. Aš jos niekada neužmiršiu. Lieku jai amžinai skolingas. Jehošua Šochotas (Jehoshua Shochot), Izraelis, 2004 Iš IV knygos Gyvybę ir duoną nešančios rankos Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus